Pasigirsiu – gavau pirmą gyvenime premiją.

Visokių padėkos raštų esu gavęs daugybę. Pirmąjį – dar šešerių – už prizinę vietą kažkokiam šachmatų turnyre. Spėju, kad ten visi buvo prizininkai.

Esu gavęs ir man labai brangių ir svarbių padėkų. Pavyzdžiui, iš pranciškonų. Tačiau per pastaruosius septynerius metus su jais tiek emociškai suaugau, kad praėjusį pavasarį net spanavau, jog mane išskirtine tvarka priima į broliją, jei tik esąč atmintinai Šventą Raštą išmoksiu. Pabudau. Taip ir nesužinojau, ar priėmė.

Taip pat labai vertinu Sugiharos fondo sprendimą, kuriuo tapau vienas iš trijų kandidatų į  Metų tolerancijos žmogaus apdovanojimą. Nemanau, kad esu labai tolenrantiškas ir mėgstu badytis, todėl tik apsidžiaugiau, kai laureatu tapo daugybę kartų daugiau nusipelnęs Tomas Venclova.

Maloniai širdį suvirpino ir padėkos medalis už krikščioniškosios demokratijos puoselėjimą Lietuvoje. Jį gavau, kai buvo švenčiamas krikščionių demokratų partijos atkūrimo dvidešimtmetis. Širdyje esu krikščioniškos demokratijos išpažinėjas, nors tai tikrai ne tas pats, kad narystė  Krikščionių demokratų partijoje. Labai norėčiau daugiau gyvenime jokiai politinei partijai nepriklausyti. Šią akimirką tikiu, kad taip ir bus, tačiau jau ne kartą įsitikinau – niekada nesakyk niekada.

Beje, visai neseniai sužinojau, kad esą kandidatuoju savivaldos rinkimuose, Juokdamasis išklausiau šią „žinią”, bet, keisčiausia, tam, kuris pasakojo, tai nebuvo juokinga. Jis buvo tuo tvirtai įsitikinęs. Tiek jį, tiek visus kitus, kam tai rūpi, paguosiu – niekur nekandidatuoju.

Na, o švenčiant Jėzaus krikšto iškilmę, kaip jau sakiau, gavau pirmąją gyvenime premiją. Ją labai vertinu – ir ne tik dėl to, kad pirmą.

Tai Lietuvos žurnalistų draugijos tradicinė, kartą metuose teikiama, Stasio Lozoraičio premija – „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą”.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad Stasys Lozoraitis yra svarbiausias XX amžiaus Lietuvos politikas. Svarbesnis už V. Landsbergį, A. Brazauską ar D. Grybauskaitę. Žinau, kad tokie pasakymai piktina tuos, kurie jaučiasi ne mažiau verti politikai, tačiau man S. Lozoraitis išlieka ne tik Vilties, bet ir Svajonių Prezidentas.

Kitas dalykas – premiją įteikė maža, bet garbinga organizacija – Lietuvos žurnaltstų draugija. Prieš porą metų tapau būtent jos, o ne gausios ir tviskančios Lietuvos žurnalsitų sąjungos nariu. Man LŽD priimtinesnė. Net ir savo silpnumu ir mažumu.  Kuklumas, savo ribotumo pripažinimas ir žinojimas, kad dirbi ne dėl šlovės – yra svarbūs dalykai kiekvienam žurnalistui. (Pala, ar aš žurnalistas? Norėčiau manyti, kad, bet kur bedirbdamas, išlieku filosofu.)

Premija, kurios mecenatas Kazys Starkevičius, įsteigta kukliose patalpose, į kurias reikia bristi per pusnis ir paskui lipti slidžiais laiptais. Tačiau nedidelėje susirinkusių kompanijoje buvo ne tik mano labai gerbiami žurnalistai, bet ir labai šiltos šypsenos. Tikrai dėkoju organizatoriams už prasmingą popietę ir už premiją, kuri, gali būti, ne tik pirma, bet ir paskutinė. Tikiu, kad dirbu ne dėl jų, tačiau malonu, kai matai, jog tavo darbas svarbus ir kitiems.

Grįžęs iš renginio pagalvojau, jog būtų nuostabu, jei LŽD įgautų „antrąjį kvėpavimą”, kad į ją įsijungtų jauni žurnalistai, kuriems trošku nūdienos lietuviškoje žiniasklaidoje. Bet kuriuo atveju, norėtųsi, kad būčiau ne pasjutinis premijos laureatas ir kitais metais galėčiau džiaugdamas spausti ranką žurnalistui, kurio darbą gerbiu.

www.bernardinai.lt