Kad tai – kunigo pareiga, tėvas Vaclovas Aliulis, MIC, pasakė interviu savo kunigystės 60-mečio proga. Ir jis tai liudija savo gyvenimu. Pradėjęs žurnalistinę veiklą paauglystėje, 1936 metais, keliais kukliais rašinėliais Ateities žurnale, jis ilgam nutilo. Jaunuolio brandos metai – sudėtingas laikas, sutapęs su pirmąja sovietine, vokiškąja ir antrąja sovietine okupacija. Vis dėlto klierikui Vaclovui pavyksta 1943 m. paskelbti Ateities dienraštyje vieną straipsnį apie popiežių Pijų XII, kitą – apie dvasininką pedagogą, marijoną kunigą Adomą Jasenauską.
Autobiografinėje Vieno žąsiaganio istorijoje jis sako „didvyris nebuvau“. Jis nebuvo tarp tų, kurie aktyviai priešinosi Lietuvą pavergusiai svetimai galybei, – nei su partizanais, nei su nelegalios spaudos kūrėjais ir platintojais. Didžioji mūsų tautos dalis po visų okupacijų žiaurybių, patyrusi kas fizinę, kas – bent moralinę prievartą, nutilo it netekusi žado. Net ir mūsų inteligentų neretai geru minimas „chruščiovinis atlydys“ nieko gero neatnešė kunigams ir tikintiesiems – vienu metu Bažnyčios persekiojimas net sustiprėjo.
Tačiau, kaip jis pats sako, visais baisiausiais metais nebuvo atplėštas nuo savo tautos. Išvengė vokiečių mobilizacijos ar išvežimo darbams, nepasitraukė į Vakarus 1944 metais, kai buvo tokia galimybė, ir sakosi dėl to nė karto nesigailėjęs. Nebuvo nė ištremtas, tik trumpam suimtas, įtarus ryšiais partizanais, bet kunigui Pranui Račiūnui pavyko jį apginti. V. Aliulis netūnojo kur giliai įlindęs – kilnojamas iš vietos į vietą, jis sąžiningai atlikdavo kunigo pareigas. Patekęs į kitakalbes parapijas, išmoko lenkų ir gudų kalbas; vėliau tai labai pravertė. Ir nors būta bandymų „bizūnu“ ar „pyragu“ įtraukti į „informatorių“ tinklą – vėl jo paties žodžiais – saugumui nepavyko jo pačiupti „nė už mažojo pirštelio“…
Dėl Dievo malonės ir lankstaus, nekonfliktiško būdo, lyg tikras diplomatas jis išmoko taip bendrauti su religijos reikalų prievaizdais, kad laikytas „nepavojingu“ ir jį imta išleisti į užsienį: į Lenkiją pažįstamų kvietimu, į sovietų prižiūrimą Taikos forumą Rytų Berlyne, o vėliau net, vyskupų siunčiamam, į JAV ir į Romą.
Sovietinėje spaudoje pasireikšti kunigui nebuvo galimybių. Keletas rašinėlių kalbos taisyklingumo tema, su slapyvardžiu – Literatūroje ir mene J. Haidno oratorijos įspūdžiai – tai beveik ir viskas iki pat 1985 metų.
Užtat kun. V. Aliuliui teko ypatinga dovana – nuo 1965 metų darbuotis Lietuvos vyskupijų Liturginėje komisijoje (kuri kartu buvo Leidybinė komisija), prisidėti prie labai reikalingų religinių leidinių sudarymo, vertimo, redagavimo (pažymėtinas kun. Č. Kavaliausko išversto Naujojo Testamento redagavimas ir paaiškinimai, Romos mišiolo redagavimas ir kt.). Ši jo veiklos sritis aprašyta atskirai, noriu tik pridurti, kad 1982 metais ėmus leisti Katalikų kalendorių žinyną, jį redagavęs kun. V. Aliulis vis įterpdavo tekstų tai apie kalbos grynumą, tai apie mūsų Šiaurės kaimynus, tai apie Ukrainos katalikus…
Ir štai atėjo garsiojo Persitvarkymo metas, tauta pagaliau išdrįso prabilti. Iš pradžių atsargiai (daugelis atmename populiarų anuomet juokelį – apsidairę salėje ar mitinge, kur viešai skambėjo anksčiau neįsivaizduojamai drąsios kalbos, sakydavom: „Jei vėl veš, tai bent su gera kompanija“), kalbėta apie suverenitetą ar demokratinės socialistinės respublikos statusą, bet jau per pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą nuskambėjo žodis Nepriklausomybė.
Ir kun. Vaclovas Aliulis, su bažnytinės vadovybės palaiminimu tapęs Sajūdžio Seimo Tarybos nariu, virsta aktyviu visuomenės veikėju. Jo straipsnių atsiranda anuomet populiariame Gimtajame krašte (1988 m. – Apie tikybos laisvę ir statistiką, kur jis faktais paneigia propagandinius rašinėjimus apie buvusią religijos ir jos spaudos laisvę, Šeima Lietuvoj… ir tylinti Bažnyčia – apie šeimų netvirtumo priežastis), naujuose leidiniuose Atgimime, Sąjūdžio žiniose ir kitur. Jis dalyvauja įvairiuose renginiuose, susitikimuose, diskutuoja apie dvasinę kultūrą, ieško sutarimo su prieš lietuvius kurstomais lenkais (tai dar ilgai bus jo straipsnių, interviu, pasisakymų tema Lietuvoje ir Lenkijoje, taip pat ir lenkų kalba), rūpinasi bažnytinės muzikos reikalais, dalyvauja Motiejaus Valančiaus Blaivystės sąjūdžio steigiamojoje konferencijoje. Ypač svarbus jam tekęs uždavinys – įsteigti katalikišką žurnalą, kuris vadinsis Katalikų pasaulis.
O kai ateina, pasak paties V. Aliulio, „kunkuliuojantys 1989-eji“ – jis su nepaprasta energija pasineria į veiklą: aktyviai prisideda prie Ateitininkų federacijos atkūrimo komiteto subūrimo, dalyvauja Ethos sambūrio forume, „Žinijos“ draugijoje, Caritas sambūrio steigiamajame suvažiavime, susitikimuose Kultūros ministerijoje ir… su Marksizmo-leninizmo universiteto dėstytojais, kur buvo pripažinta, kad „religinis auklėjimas gali būti panaudojamas kaip dorovinio auklėjimo priemonė“. Pagaliau – žurnalistikos prasme svarbiausias įvykis: pradedamas leisti Katalikų pasaulis (100 000 egz. tiražu!), kuriame daugybė straipsnių ne tik religijos tema. Pasak Redaktoriaus, tai buvo „vienintelis toks leidinys be galo margai visuomenei“. Jam pavyko suburti šaunų redakcijos bendradarbių būrį, daugelis jų iki šiol aktyviai reiškiasi žiniasklaidoje. Daug rašo pats Redaktorius, ir ne tik savo žurnalui; jo straipsnių tais metais galima aptikti Gimtajame krašte, Londone leidžiamame Europos lietuvyje, JAV – Drauge ir… Komjaunimo tiesoje apie sąžinės laisvę bei jos apibrėžimą Lietuvos Konstitucijoje. Išnagrinėjęs esamą brežnevinės konstitucijos apibrėžimą dėl sąžinės laisvės, diskriminuojantį tikinčiųjų teises, ir abejotinus siūlymus, kaip tą apibrėžimą koreguoti, pasiremdamas JTO Visuotine žmogaus teisių deklaracija, V. Aliulis pateikia solidžią savo redakciją, kurios originaliausi teiginiai yra šie:
„Lietuvoje Bažnyčia neatlieka valstybinių funkcijų, o savo vidaus dogminiame, liturginiame ir teisiniame gyvenime savarankiškai tvarkosi pagal savuosius kanonus.
Valstybė, Bažnyčia ir Mokykla laisvai bendradarbiauja piliečių ir visos visuomenės labui.“
Svarstant Konstituciją buvo daug diskutuota dėl Valstybės ir Bažnyčios santykių, galop Bažnyčiai pripažinta teisė laisvai tvarkytis, bet galiojančioje Lietuvos Konstitucijos redakcijoje nebeužsimenama apie bendradarbiavimą, kaip ir apie sąžinės protesto teisę, kuri (ne be Bažnyčios atstovų pastangų) buvo įteigta paskutinei (1989 metų) LTSR Konstitucijai ir pakartota 1990 m. kovo 11 d. paskelbtame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme.
Trumpam atitrūkęs nuo darbų, V. Aliulis dalyvauja Šveicarijoje vykusioje Europos krikščionių konferencijoje gamtos apsaugos, taikos ir teisingumo klausimais bei Čenstakavoje Tarptautinės katalikų spaudos sąjungos suvažiavime. Išsami informacija apie tuos renginius atsiranda ir spaudoje.
Tuo pačiu metu kun. V. Aliulis neapleidžia ir Sąjūdžio veiklos. Tačiau žurnalo leidyba ir rūpesčiai dėl Katalikų pasaulio leidyklos atėmė labai daug laiko ir jėgų. Pablogėja sveikata, tenka pagulėti ligoninėje, dvi operacijos, bet vos kiek pagerėjęs, jau dalyvauja Lietuvos mokslininkų sąjungos steigiamajame suvažiavime, vėliau – Ateitininkų Federacijos Lietuvoje atkuriamajame suvažiavime ir… Maskvoje žurnalo Kommunist redakcijoje diskutuoja tema „Visuomenės humanizacija ir sąžinės laisvė“ su arkivyskupu Kirilu (dabartiniu Rusijos stačiatikių patriarchu), filosofais bei aukšto rango TSKP veikėjais (pvz., garsiuoju „perestroikos“ veikėju A Jakovlevu)…
Sunku būtų išvardinti tų „kunkuliuojančių“ metų (1989–1991) kun. V. Aliulio straipsnių temas. Jam rūpi ne tik Katalikų Bažnyčios ir tikybos reikalai. Labai daug dėmesio jis skiria bendrosioms atsikuriančios valstybės problemoms, dvasinėms vertybėms, visuomenės ir asmens moralei, vyro ir moters orumui, šeimos tvirtumui ir negimusios gyvybės gynimui, rūpinasi švietimu (ne tik tikybos dėstymu), propaguoja santarvę ir pakantą Lietuvoje gyvenantiems kitataučiams, pasimetusiems ir pabūgusiems jiems nesuprantamų pokyčių ir nerimaujančių dėl ateities, užjaučia net ir smulkiuosius „seksotus“ – žemutinės saugumo grandies atstovus, kuriuos laiko režimo aukomis… Jis nerimauja dėl teršiamos gamtos, spaudos, kurioje atsiranda vis daugiau bulvarinės rašliavos, televizijos, kurioje vis daugiau smurto ir erotikos.
Neatsitiktinai kun. V. Aliulis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žurnalistų draugijos steigimo, kuris vadintas prieškarinės žurnalistų organizacijos atkūrimu (skirtingai nuo sovietmečiu įkurtos ir komunistų kontroliuotos Lietuvos žurnalistų sąjungos). Jis kartu su prieškario Naujojoje Romuvoje bendradarbiavusiu ir po visų lagerių bei tremties iš naujo žvaliai įsitraukusiu į žurnalistinę veiklą Viktoru Alekna (deja, 2008 m. jo netekome) pirmininkavo 1991 metų gruodžio 21 dieną įvykusiame Atkuriamajame susirinkime ir pasirašė Deklaraciją dėl Lietuvos žurnalistų draugijos atkūrimo, rezoliucijas Dėl pelno nesiekiančių leidinių, Lietuvių kalba –mūsų rūpestis ir Dėl desovietizacijos įstatymo. Pastarajame siūloma tiems asmenims, kuriuos palies Desovietizacijos įstatymas (tuo metu dar tikėta, kad jis bus netrukus priimtas) „apriboti galimybę a) dirbti valstybinėse struktūrose, reglamentuojančiose spaudos, radijo, televizijos veiklą; b) privatizacijos metu įsigyti leidyklas, žurnalų ir laikraščių (ypač rajoninių) redakcijas bei radijo ir televizijos transliacijos kanalus; c) tapti valstybinių ir visuomeninių spaudos leidinių vadovais“. Deja, Desovietizacijos įstatymas nebuvo priimtas, ir Nepriklausomybę atgavus stambiausios informacijos priemonės liko „buvusiųjų“ rankose su visomis lemtingomis pasekmėmis.
Gavęs tame Suvažiavime daugiausia balsų, kun.V. Aliulis buvo išrinktas į LŽD valdybą. Netrukus buvo pabandyta atlikti savotišką valdybos narių sąžinės apvalymą: pasiūlyta visiems užpildyti „desovietizacinę“ anketą, atlikti lyg ir išpažintį kun. V. Aliuliui – pasisakyti dėl buvusių (arba ne) santykių su sovietine valdžia ar saugumu. Visi negeri faktai, išsakyti kunigui, be abejo, turėjo likti paslaptyje. Valdybos dauguma tą procedūrą atlikome, tačiau trejetas narių (pavardžių neminėsim) jos išvengė – tiesog pasitraukė iš valdybos…
1991 liepą Katalikų pasauliui ėmė vadovauti Belgijoje žurnalistiką studijavęs kun. Aušvydas Belickas, o V. Aliulis ir toliau (iki 1993) vadovavo leidyklai, daug rašė į savo įsteigtą žurnalą bei į visokiausią kitą spaudą. Įspūdingas vien tik sąrašas leidinių, kuriuose būta jo publikacijų 1991–1993 metais. Tai – Naujasis dienovidis (vėliau – tiesiog Dienovidis), XXI amžius, Lietuvos aidas, Naujasis židinys/Aidai, Logos, Metai (ilgas ir išsamus interviu su kun. V. Aliuliu „Vieno žąsiaganio istorija“, užrašytas G. Ramoškaitės Gedienės, vėliau davė pavadinimą ir savitai autobiografinei knygai), Apžvalga, Kauno diena, Tiesa (dėl Religinių bendrijų įstatymo), Gimtoji kalba, Valstiečių laikraštis, Ateitis (leidžiama dar Čikagoje), Europos Lietuvis (Londonas), Ład (lenkų.k. – Varšuva), Tygodnik Powszechny (Krokuva). Jis aktyviai dalyvauja į Lietuvą iš išeivijos sugrįžusios Lietuvių Katalikų mokslo akademijos veikloje, 1992 m. įsteigtoje ekumeninėje Lietuvos Biblijos draugijoje išrenkamas jos prezidentu ir tebėra juo iki pastarojo meto (su pertrauka 1995–2000). Ekumenizmo idėjos jam labai artimos, tai liudija daug tekstų įvairiuose Lietuvos ir užsienio leidiniuose.
1993 m. birželį kun. V. Aliulis išrenkamas Marijonų vienuolijos generaliniu vikaru ir privalo vykti į Romą, tačiau išvyksta tik rudenį, nes tenka talkinti organizuojant Šv. Tėvo vizitą Lietuvoje. Romoje būdamas iki 1999 metų, jis taip pat neapleidžia Lietuvos spaudos. Temos – vis panašios, bet atsiliepiama į visokias Lietuvos ir Bažnyčios aktualijas (ne tik Lietuvoje). Leidinių ratas prasiplėtė: Aušra (Punskas), Voruta, Šaltinis (Panevėžys), Vakarų ekspresas, Sandora (vietoj nustojusio eiti Katalikų pasaulio), L`Osservatore Romano (Roma, italų k.), Šiaurės Atėnai, Mokykla, Lietuvos rytas (dėl Religinių bendrijų įstatymo), Bažnyčios žinios, Saleziečių žinios, Žemės druska, Švietimo naujovės, Dialogas (švietimo tema), Znad Willi, Lithuania ir Immaculata (Varšuva, lenkų. k.), Tėviškės žiburiai (Kanada), Mūsų pastogė ir Tėviškės aidas (Australija), Darbininkas (JAV). Dar – tekstai Katalikų kalendoriuje žinyne (keliolika pagarbių iškeliavusiems į amžinybę pašaukimo broliams nekrologų), Lietuvių Katalikų mokslo akademijos leidiniuose…
Grįžęs į Lietuvą, 2000 metais kun. V. Aliulis Vyskupų konferencijos buvo deleguotas į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją ir išbuvo jos nariu beveik ketverius metus. Bet iš tos bedantės komisijos (labai menki įgaliojimai ir jokios atskaitomybės) didelės naudos jis nematė.
Daug jo tekstų skirta palaimintojo Jurgio Matulaičio 130-jų gimimo metinėms. Ir apskritai apie šį nepaprastai šviesų, šventą vyskupą jis rašo daug, ne tik lietuviškai.
2005 metais, tapęs Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premijos laureatu, jis vėl kalba ir rašo apie žiniasklaidą, žurnalistų etiką ir atsakomybę. Žaismingu pavadinimu interviu „Kiaulių neganęs, premijos negausi“ jis dėsto savo mintis Ateities žurnalo skaitytojams. Šia proga apie jį ir jo paties tekstų atsiranda Lietuvos žiniose, Valstiečių laikraštyje ir Vilniaus lenkų laikraštyje Spotkania.
Į Vytauto V. Landsbergio iniciatyva Lietuvos žiniose išspausdintus Baltosios anketos klausimus apie Lietuvos švietimą, kultūrą, moralinius principus, kurių laikosi, ir įsivaizduojamą Lietuvos ateitį, V. Aliulis mąsliai atsakė su rūpesčiu dėl visko, kas vyksta Lietuvoje. Vėliau Baltoji anketa su daugelio Lietuvos šviesuolių atsakymais buvo išleista atskira knyga, jos ištraukos publikuotos išeivijos leidiniuose.
Vieno žąsiaganio istorija, 2007 metais išleista „Aidų“ leidykloje, yra anaiptol ne paprasta memuarų knyga. Kaip rašo ją pristatydamas Vytautas Ališauskas, – tai daugiau negu seno kunigo ir visuomenininko prisiminimai. Joje visko daug – ir artimųjų, jaunystės draugų bei mokytojų, kunigų, Bažnyčios hierarchų portretai, autentiškas sovietmetį ištvėrusio, kiek tik pajėgė dirbusio savo darbą kunigo liudijimas, Sąjūdžio aktyvisto įspūdžiai, įvairiom progom įvairiuose kraštuose pabuvojusio keliautojo pasakojimai. Apie save rašo taip atvirai, vietomis net su ironija, kad negali nepatikėti autoriaus nuoširdumu.
2009 metais paskirtą nacionalinę Kalbos premiją V. Aliulis priėmė kaip bendro su jau mirusiais Liturginės komisijos nariais (ir vienu tebegyvu) darbo įvertinimą.
Pastaraisiais metais kone kasdien kun. V. Aliulis aukoja šv. Mišias Žvėryno bažnyčioje ir toliau bendradarbiauja spaudoje. Ilgame leidinių sąraše prisideda atsinaujinusios Lietuvos žinios, Artuma (vietoj Caritas), Spotkania (Vilnius, lenkų k.), neatsisako duoti interviu net bulvarinėms Vakaro žinioms (!). Autorius, sekdamas Didžiausiuoju Mokytoju, bendravusiu su nusidėjėliais, nesibodi nueiti ir į tokį kontekstą – tam, kad ir šio laikraščio (einančio bene didžiausiu Lietuvoje tiražu) skaitytojai sužinotų tiesą apie kone visoje populiariausioje žiniasklaidoje intensyviai tuo metu (2009) kritikuojamą ir niekinamą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą, kurį pradėta tobolinti, bet atsirado norinčių jį panaikinti. Nesiekiu išvardinti visų spaudos leidinių, kur buvo V. Aliulio rašiniai ar interviu, bandžiau tik parodyti, koks platus jų ratas.
Nebeminiu jo vertimų, recenzijų, įžangų ir pabaigos žodžių įvairioms kitų asmenų rašytoms ar verstoms knygoms. Nemaža jo tekstų apie Katalikų Bažnyčią, jos personalijas, vienuolijas, religinę simboliką išspausdinta Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. Kun. V. Aliulį vis galima sutikti konferencijose ir kituose renginiuose. Jis laisvai naudojasi internetu, susirašinėja su daugeliu žmonių Lietuvoje ir užsienyje, Šventojo Rašto temomis kalba per Marijos radiją, jo tekstų esama Bernardinai.lt ir kituose interneto tinklapiuose,…
Apie šio kunigo įžvalgią ir dosnią žurnalistinę veiklą, sakyčiau, būtų galima parašyti monografiją ar daktaro disertaciją. Čia – tik bandymas trumpai išsakyti nuostabą ir susižavėjimą Vaclovu Aliuliu, kuris, vos atsiradus galimybėms, garbingai perėmė XIX a ir XX a. pradžios Lietuvos kunigų visuomenininkų tradiciją – rūpintis ir įtikinamai kalbėti visais savo tautos gyvenimo reikalais. Džiaugiamės, kad, nepaisydamas labai solidaus amžiaus ir ribotų jėgų – toliau tą tradiciją tęsia.
Marytė Kontrimaitė
Straipsnis skirtas leidiniui „Kun. V. Aliulio MIC bibliografija“
