Jei kas rinktųsi geriausią ir dėkingiausią auditoriją savo filmo pristatymui, jam reikėtų pasekti jauno armėnų kilmės lietuvių režisieriaus Marato Sargsiano pavyzdžiu.

Vilniaus Tautinių bendrijų namų salėje kovo 24 susirinko gausus įvairių Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atstovų būrys: rusai, lenkai, armėnai, totoriai, graikai, vengrai, karaimai, žydai. Ir visus juos iki širdies gelmių sukrėtė filmas, poetiškai ir švelniai palietęs keletą „amžinųjų temų”.

Kas ir kur aš esu? Kas buvo mano protėviai? Kur mano šaknys?

Klausimai labai opūs ir skausmingai išgyvenami, ypač su savo tautinės tapatybės išsaugojimo problemomis susidūrusiems žmonėms, Lietuvoje gyvenantiems tautinių mažumų atstovams.

Ar šie „senoviniai” klausimai kam nors dar Lietuvoj labiau aktualūs?.. Kai lietuviui svarbiausia dabar – iškeliauti. Ir nelabai svarbu – kur. Nesvarbu, ar ieškant uždarbio, ar nuotykių, ar pamatyti pasaulio. Ir iš tiesų, koks skirtumas – kur? Jei negerai blokiniame name ar apleistame, nuobodžiame miestelyje…Kad tik toliau. Nes kitur – bus geriau. Turi būti…

O tada – gyventi, ten, Kažkur, ir kalbėti ta kalba, kuria kalba aplinkui, ir pratintis matyti pro langą svetimą kraštovaizdį. Tačiau kažkas giliai giliai lieka. Nostalgija?.. Prisiminimai?.. Atmintis?..

Tegu mačiusieji man atleidžia už turinio, kaip jį supratau aš, šio straipsnio autorius, taip pat, beje, režisierius, perpasakojimą:

…Apšepusi provincijos stotis, kurioje niekas niekur neskuba. Nedrąsus, „paglamžytas”, ne pirmos jaunystės vyriškis, atkakliai bandantis nusipirkti bilietą, nuvargusi kasininkė, su nuostaba sužinanti dispečerinėje, kad maršrutas į jai nežinomą Lernavaną vis dėlto egzistuoja.

Bilietai nupirkti. Tėvas ir Sūnus laukia autobuso. Ir jis atvažiuoja. Autobusas. Jei taip galima pavadinti. Atvažiuoja kažkokia iškasena. Ir dūmina kaip traktorius. Gal net malkom kūrenamas.

Tėvas ir Sūnus – vieninteliai keleiviai. Na, dar ir medelio sodinukas. Bet jis neakcentuojamas. Ir kelionė prasideda. Autobusas tingiai rieda keliais bei žvyrkeliais, leidžiasi pakalnėn, ropščiasi į kalnelius. Tėvas (aktorius Vytautas Šapranauskas) bergždžiai bando prakalbinti Vairuotoją (aktorius Ferdinandas Jakšys). Kelios filosofinės frazės ir visas pokalbis. Tėvas vėl prisėda prie Sūnaus. Jis veža jį į savo gimtinę. Kaip vėliau išaiškėja, Tėvas grįžta į tėviškę ne savo noru, gal net per prievartą, nes Sūnus (jį suvaidino dešimtmetis Martynas Jasevičius)  neužmiega naktimis, jam sapnuojasi niekada gyvenime nematytas jo Senelis, daktarai bejėgiai ir, pasak visažinančių bobučių, vienintelis vaistas – pasodinti medelį ant Senelio kapo.

Tik to mes ir važiuojame. Atlikti pareigą. Ir, kadangi jau važiuojame, bandom kažką prisiminus, papasakoti Sūnui. Kaip ten gražu. Ten, iš kur Mes kilę.

Autobusas sustoja. Atvažiavom.

Ir čia prasideda kita – ypatingomis kinematografo galiomis ir tikrojo kino kalba sukurta realybė. Realybė, kuri įsiskverbia į tave, sujaukia jausmus ir priverčia suktis smegenis.

Žiūrovas mato, kaip autobusas sustoja. Išlipa Tėvas. Dairosi. Kur jis? Nežinia kur. Kalnai? Ne kalnai. Nieko pažįstamo? Nieko, ką galima pavadinti kuo nors. Tuščia, bevaisė, nereali žemė, tarytum ištrinta atmintis? Kur vaikystės sodas? Kur upelis? Ir ką atsakyti Sūnui į klausimą:

– Tėveli, ar tas bokštas buvo ten?

Negyva, sterili erdvė, tarsi kita planeta. Tik baltų kalvų apsupty styrantis užrašas „LERNAVAN”.

Kur aš? Kur mes? Kas atsitiko? Kur viskas prapuolė? To negali būti.

O kai supykęs Vairuotojas pareiškia, kad autobusas grįžta tik rytoj, Tėvas lieka akis į akį su Sūnum. Gal pirmą kartą gyvenime.

Žiūrovas stebi Tėvo įtampą, mato klausiančias vaiko akis, kopia kartu su personažais į kalną, gal nuo ten atsivers kitoks vaizdas? Ne.

Ir kai Tėvas, visai nebežinodamas, ko jam griebtis, kaip pagaliau ką nors paaiškinti Sūnui, paima jį už rankos ir ima desperatiškai jį linksminti, dūkti, kilti į kalną ir bėgti pakalnėn, režisierius pagauna žiūrovą detektyvinio kino triuku: juk žiūrovas visada žino ir mato DAUGIAU, negu bet kokio veiksmo personažai. atskleidžiama dar viena tos erdvės savybė – pasirodo čia ne viskas mirę. Į papėdėje besiilsinčius, ką tik nusiritusius nuo kalno, laimingus artumu Tėvą ir Sūnų nuo kalno vidurio (kartu su žiūrovu) žvelgia Baltas Vilkas.

Čia, tegul skaitytojas dar sykį man atleidžia, norėčiau pasisakyti, ką man reiškia Vilkas.

Tiksliau, vilko simbolis. Ne tik legendinį staugiantį Geležinį vilką. Ne tik Romulą ir Remą maitinančią vilkę (juk buvo laikas, kai mes kildinom save iš romėnų), bet ir Ičherijos herbe pavaizduotą Nenugalimą, Nepavergiamą vilką. O taip pat ir mitologinį Vilką, kurio nepalaužta dvasia tebegyva kiekviename mūsų, kur mes begyventume ir kuo bebūtume.

Sūnus miega. Bėda – liga – apsėdimas baigėsi? O tada, su palengvėjusia širdimi užmiegame ir mes. O ryte mūsų visų laukia stebuklas: užmirštoji, sušalusi, sueižėjusi, išdeginta kalvota dykuma padovanoja nedidelį lopinėlį gyvos Žemės, lygiai tiek, kiek reikia, kad tilpų atsivežtojo medelio Šaknys.

Ir dar: Tautinių bendrijų namuose buvo pademonstruotas ne tik pats filmas, žiūrovai turėjo galimybę susipažinti su jo kūrimo eiga. Parodyti įdomūs ir ekstremalūs filmavimo momentai, beveik pusvalandžio dokumentika. Kaip toj nerealioj erdvėj, tarp baltų kalnų pūtė šiaurūs vėjai, autobuse buvo kurstoma „buržuika”(kas nežino – geležinė kietu kuru kūrenama labai kaitri krosnelė).

Nepykite, nesakysiu, kur vyko filmavimas. Nes tos vietos jau nebėra. Fiziškai. Ji visai kitaip dabar atrodo. Absoliučiai kitaip. Kaip ir mūsų prisiminimai. Jei tikėti Maratu.

Ir tik tada, stebėdamas filmą, kaip buvo kuriamas filmas, aš pamačiau, ką

p r a s n a u d ž i a u. Filmo pradžioje autobusų stoties laukiamojoje salėje ant fanerinės (kaip sovietinių laikų kino teatre) atlošiamos kėdės – suolo atkaltės nutupia paukštelis. Tarp sėdinčių ir laukiančių keleivių. Tarsi žvirblis. Mažiukas. Bet dideliu, geltonai žaliu snapu. Vienas trumpas kadras.

O kiek jis kainavo pastangų. Milžiniškas specialus savos gamybos narvas (kad tilptų didelė kino kamera, operatorius, atlošiama kėdė ir, žinoma, paukštelis), apdengtas tinklu, tik viena jo siena stiklinė, (nes žiūrovas neturi matyti kino „virtuvės”) ir begalinė kantrybė, kol tas paukštelis nutūpė reikiamu šonu į reikiamą vietą kadre. Dabar tas paukštelis gyvena Marato namuose. Kaip talismanas. Ir ne be reikalo. Nes jaunojo režisieriaus debiutas įvairiuose festivaliuose, kur jis atstovavo Lietuvos kino meną, jau nuskynė septynis prizus…J

Iš filmografijos:

„Lernavan“ Diplominis filmas. 2009 m. 35mm, 24 min. Apie pamirštą tėvų žemę, kurią reikia iš naujo sukurti. Filmas jau gavo septynis apdovanojimus:

Geriausias vaidybinis filmas tarptautiniame festivalyje „VILNIAUS KINO ŠORTAI“.

PRESS AWARD spaudos žiuri ir „Bronzinis Kiaušinis“ Emiro Kusturicos surengtame tarptautiniame festivalyje „KUSTENDORF“ Serbijoje .

Vilniaus „Kino pavasaris“ filmą įvertino jaunojo kūrėjo skatinamuoju prizu.

Geriausias scenarijus ir Britų Tarybos nominacija tarptautiniame festivalyje „Auksinis abrikosas“ Armėnijoje.

„Auksinės spintos“ prizas geriausiam studentiško filmo autoriui. Tarptautiniame festivalyje „Targowa Film Street‘2010“ Lodzėje, Lenkijoje.

Ir visai pabaigai. Neplanuotai, kadangi žiūrovai dar nesiskirstė, išvydo dar vieną filmą, kurį buitine videokamera filmavo pats Maratas, bet prieš tai jis papasakojo apie save:

Idėja atsirado nuo tada, kai ėmiau galvoti, kaip man dabar, po 16 metų, važiuoti į Armėniją, nes daug kas pasikeitė, taip pat ir aš. Man pasirodė, kad reikės iš naujo susipažinti su Armėnija, priprasti prie savo namų Armėnijoje. Sugalvojau, kad turėčiau padaryti tam tikrą kelionę sąmonėje, taip kaip ir yra filme. Juk balti kalnai šiame filme nėra realūs. Tai tam tikras ieškojimas savo šaknų. Kelionė per atbukusius prisiminimus.

Tiesa, kai nuvažiavau į Armėniją, taip ir atsitiko. Viskas mano akim buvo pasikeitę – ir gatvės, ir mano pažįstami žmonės. Džiaugiuosi tuo, kad pakankamai skirtingai žmonės reaguoja ir skirtingai interpretuoja filmą. Viena Amerikos TV pasiūlė parodyti filmą, nes jiems patiko, kad filmas apie ekologiją. Be abejo, buvo ir įdomesnių interpretacijų. .

Kad režisierius be kitų savybių turi ir puikų jumoro jausmą liudija ir tai, kaip į susitikimą su žiūrovais Maratas pakvietė vieną filmo artistą, prieš tai jį labai išgyręs. Į salės priekį išbėgo baltas aviganis, filme vaidinęs kalnų Dvasią. Pavizgino uodegą, bet nelojo.

O dabar apie paties Marato nufilmuotą filmuką, kaip buvo surastas Lernavanas.

Kuriant diplominį darbą ilgai nebuvo pavadinimo. Nesinorėjo nieko konkretaus. Armėnų kalba „lernavan” – reiškia kalnų kaimelis. Pavadinimas prigijo.

Ir tik kitais metais, kelionės į Armėniją metu, Maratas ėmė klausinėti, gal kas žino kaimą tokiu pavadinimu. Niekas nežinojo. Paieškos buvo bergždžios, kol kartą turguje jis pats nepamatė vaisių, atvežtų iš Lernavano, kaip skelbė vaikiška ranka ant kartono nupaišytas užrašas. Pasirodo, toks kaimelis yra Armėnijos šiaurės vakaruose. Kelionė į Lernavano kaimą atnešė naujų patirčių. Kalniečių svetingumas ir meilė savo kraštui atsiskleidė gausybėje tostų, kurie buvo keliami jaunojo genijaus, išgarsinusio jų kaimą, garbei. Ekrane besiliejančios linksmybės buvo suprantamos  ir be vertimo.

Artimiausiu metu jis turi pabaigti ir Muzikos ir teatro akademijai pristatyti savo magistrinį filmą. Yra projektas filmui, kuris vadinsis „Lietuviškas portretas“.Gal identiteto bei tapatybės paieškas Maratas Sargsianas taip pat sėkmingai tęs ir toliau. Sėkmės.

Su meile, kolega Virgilijus Kubilius