Tomas Čyvas, Ramūnas Trimakas

Pirmasis apsakymas apie Mikę Pūkuotuką (angl. Vinnie-the-Pooh) pirmą kartą buvo išspausdintas prieš 1925 metų Kalėdas, o jau 1926 m. spalio 16 d. išleista knyga „Mikė Pūkuotukas“. AlanasAlexanderis Milne‘as, sukūręs ir paleidęs į margą pasaulį „dorąjį meškiuką“, neįtarė, kokias neįtikėtinas transformacijas jam bus lemta patirti. Knygos herojai ne sykį buvo įtraukti į įvairių intelektualinių pašmaikštavimų peripetijas: taip Mikės Pūkuotuko lūpomis buvo dėstomos dao tiesos (B. Hoff. The Tao of Pooh. Penguin, 1983) arba svarstoma, ar Mikė – geras musulmonas. Taip pat Pūkuotynės pasaulio herojai buvo pasirinkti psichiatrų tyrimo subjektais – jiems buvo nustatyti gana rimti nukrypimai nuo normos.

Atrodytų, visiškai nekalti ir tarytum niekuo neišsiskiriantys vaikiškos knygelės personažai tampa viešų ginčų ar net cenzūravimo objektu. Pavyzdžiui, 2006 m. birželio mėn. Valstybinės Turkijos televizijos kanalu TRT oficialiai buvo uždrausta rodyti animacinį Walt‘o Disney‘aus studijos serialą. Pasirodo, paršiukas Knysliukas įžeidžia religinius musulmonų jausmus.

Puikiai pažįstami vaikystės pasakų personažai įvairiose kultūrose įgyja skirtingas konotacijas. „Sojuzmultfilmo“ kino studijoje sukurti personažai tapo, nūdienos sąvokomis šnekant, kultinėmis asmenybėmis kelioms SSRS užaugusioms kartoms. Iš viso pasirodė trys serijos: pirmoji – „Mikė Pūkuotukas“ (rež. Fiodoras Chitrukas, 1969), po to – „Mikė Pūkuotukas eina į svečius“ (1971) ir „Mikė Pūkuotukas ir rūpesčių diena“ (1972). Tiek Pūkuotynės pasaulis, tiek jo gyventojai sovietų animaciniuose filmuose gerokai skyrėsi nuo vakarietiškų prototipų piešimo stiliumi, tarpusavio bendravimo maniera ir jausmų išraiška. Taip buvo sukurta savita A. A. Milne‘o kūrybinė interpretacija sovietiškai.

Totalitarinis režimas ypatingą dėmesį skyrė manipuliacijai audiovizualinėmis juslėmis. Nors kino produkcijos kontrolės mechanizmas veikė puikiai ir atrodė esąs neįveikiamas net patiems kūrybingiausiems kinematografo atstovams, kai kuriuose centrinių kino studijų štampuojamuose animaciniuose ir vaidybiniuose filmuose auditorija sugebėdavo įžvelgti keleriopą potekstę. Tokiais atvejais režisieriai / kūrybinės grupės paprastai nepuoselėdavo jokių slaptų kėslų. Darbo tikslas būdavo propagandinio ar tiesiog pramoginio produkto pateikimas. Žinoma, pasitaikydavo išimčių, antai rež. Marko Zacharovo „Tas pats Miunchauzenas“, tačiau tai itin reti atvejai. Kai kurie sovietinio kinematografo kūriniai, perėję negailestingus cenzūros filtrus ir patekę į kino teatrų ar televizijos ekranus, žaibiškai išpopuliarėdavo. Sistemos inicijuoti ir adresuoti visai kitokiais tikslais, plačiosios sovietžmogių auditorijos jie būdavo entuziastingai „perdirbami“ žodinėje kūryboje. Taip kai kurie sovietinio kino herojai, pavyzdžiui, Petka ir Čiapajevas, Štirlicas, krokodilas Gena ir Kūlverstukas tapo chrestomatiniais sovietinio folkloro personažais. Panašus likimas ištiko Mikę Pūkuotuką ir jo bičiulius. Postsovietiniu laikotarpiu jų populiarumas gerokai sumenko, tačiau mūsų Rytų kaimynystėje jie vis dar išlieka gyvybingais anekdotų veikėjais.

Šiame tekste bandysime panagrinėti kasdienį gyvenimą SSRS „brežnevmečiu“, remiantis anekdotų ciklu apie Mikę Pūkuotuką ir jo draugus. Remsimės sovietiniais anekdotais kaip šaltiniu, atspindinčiu to meto kultūrines ir socialines realijas: neformalius visuomenės hierarchizacijos principus, elgesio modelius, vertybines orientacijas. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog šio žanro kūriniai palyginti dar menkai tyrinėti. Tuo tarpu pasakojamosios tradicijos tyrimų patirtis leidžia teigti, kad žodiniai šaltiniai vertintini ne vien kaip menkavertė alternatyva rašytiniams. Kai atliekami sovietinės kultūros tyrimai, praktiškai neįmanoma išsiversti be etnografinio ir/ar folklorinio metodų.

Pūkuotynės bendruomenė kaip sovietinės visuomenės projekcija

Tinkamai parinkti aktoriai, įgarsinę personažus (turimas omeny įgarsinimas rusų kalba), tapo viena svarbiausių priežasčių, dėl ko animacinis mini serialas buvo visuotinai pamėgtas. Pavyzdžiui, Eugenijus Leonovas, įgarsinęs Mikę Pūkuotuką, tuo metu buvo jau pakankamai garsus aktorius. Manding jis labiausiai atitiko „savo vaikino kaimynystėje“ įvaizdį: nedidukas, kresnas Leonovas, jo specifinis balso tembras puikiai derėjo prie įkūnijamo Mikės. Žiūrovų auditorija aktorių įgarsintus herojus atpažino ir įvertino kaip sovietinėje visuomenėje dažnai sutinkamus personažus.

Pamėginkime apibūdinti animaciniame felme veikiančius personažus pagal asociacijas, kurias jie galėjo sukelti žiūrovų auditorijai:

1) Mikė Pūkuotukas – pagal ano meto sąvokas „proletariato klasės atstovas“, paprasčiau tariant, darbininkas. Profesionalus dykinėtojas (kaip teigiama sovietinėje patarlėje, „Darbas stovi, o atlyginimas eina“) arba, remiantis sovietinių lietuvių mėgta kartoti išmintimi, „Darbas susiranda durnių, o durnius – darbą“), mėgstantis lengvai pagyventi ir pasivaišinti svetima sąskaita. Linkęs į prievartą, ypač ūmiai jos griebiasi prieš silpnesniuosius: anekdotuose jo auka dažniausiai tampa paršiukas. Pavyzdinis greito bei trumpo proto sovietinis pilietis: nors galva pripildyta pjuvenų ir tiesmukų minčių, sugeba verstis nieko neveikdamas. Sovietinio gajumo bei vartotojiškumo įsikūnijimas: per stebuklą išlikęs gyvas po chuliganiško bičių antpuolio bei draugo pašautas į sėdimąją dalį, nukritęs nuo medžio sugeba mąstyti tik apie valgomąjį produktą (medų, didžiausią Pūkuotynės deficitą). Nusipelnęs Pūkuotynės liaudies dainų kūrėjas ir atlikėjas: jo repertuaras šiandien skamba kaip rusiškų čiastuškų ir „afroamerikietiško“ repo hibridas, anuomet mielai cituotas (ar net perkurtas, dažniausiai nešvankia tematika) plačios sovietinių žiūrovų auditorijos;

2) Knysliukas – amžinas „salaga“, doromis žydromis akimis nesugebantis įžvelgti ką piktą, todėl pasmerktas nuolatinėms patyčioms ir kvailinimui. Primena sovietinės profesinės technikos mokyklos auklėtinį, psichologiškai priklausomą nuo agresyvesnių ar apsukresnių sėbrų. Anekdotų siužetuose paršelis dažniausiai tampa auka: pražudo jo paties atvirumas ir geranoriškumas. Puikus pavyzdys kiekvienam sovietiniam piliečiui, kokiam nereikia ir negalima būti;

3) Triušis – tikėtina, atstovauja technokratiniam „protinio darbo“ (kaip anuomet sakyta, t. y. sovietinės inteligentijos) sparnui. Priklauso sovietinio režimo ilgai persekiotam visuomenės sluoksniui. Išugdytas ypatingas apdairumas ir atsargumas yra ne tiek gerų manierų, kiek socialinės vivisekcijos padarinys. Retesnis anekdotuose apie Mikę Pūkuotuką;

4) Pelėda – įkyriai pamokantis tonas leidžia įtarti esant ją pedagogę. Pūkuotynės ciklo anekdotuose retas personažas. Kaip ir Triušis, nėra autoritetas kitiems Pūkuotynės gyventojams, nes vengia susidūrimų ir prievartos;

5) Asiliukas (sovietiniame variante asiliuko vardas – Ya) primena užguitą valdininką, sužlugdytą biurokratinės sistemos ir sergantį gilia depresija. Tiesiog tobulas pilkos asmenybės ir bevardžio sraigtelio įsikūnijimas, pasmerktas pasyviai plaukioti pasroviui. Anekdotuose užmarštį ir alternatyvią išeitį atrandąs besaikėje girtuoklystėje (vėlesniuose variantuose – narkotiniame svaigulyje).

Sovietinių anekdotų apie Pūkuotynės gyventojus personažai – nuolatinės alkoholinės intoksikacijos apimti degeneratai. Venediktas Jerofejevas apysakoje „Maskva-Petuškai“ tiksliai aprašė tokių ypatų gyvenseną: „Išėmiau iš lagaminėlio visa, ką turėjau, ir viską apčiupinėjau: pradedant sumuštiniu ir baigiant rašalu už rubliašūdį septynias. Viešpatie, štai tu irgi matai, ką aš turiu? […] Turiu stiklinę ir turiu sumuštinį, kad nesusivemčiau. […] Sėskis su manimi už vieno stalo, Viešpatie! […] Iš aš nedelsdamas išgėriau. […] O išgėręs – patys matėte, kaip ilgai raukiausi ir gaudžiau kvapą, kiek sykių šlykščiausiai plūdausi ir keikiausi, kad nesusivemčiau. Gal penkias, gal septynias minutes, o gal visą amžinybę – taip aš blaškiausi tarp keturių sienų, graibiausi už gerklės ir meldžiau savąjį Dievą nenuskriausti manęs.“

Nuolatinė alkoholinė intoksikacija, paranojiškas nepasitikėjimas visais (draugas, o tiksliau – sugėrovas bet kurią akimirką gali pasirodyti besąs skundikas ar, kas labai tikėtina, užkluptas baltosios karštinės priepuolio virsti žudiku), nebyli, bet nuožmi tarpusavio kova dėl paprasčiausių buitinių patogumų ar apyvokos daiktų – štai „brandžiojo brežnevmečio“ kasdienybės elementai. Vienas kito žeminimas ar tiesiog chamiškumas, kruvini buitiniai konfliktai ar nelaimingi atsitikimai dėl aplaidumo ir neatsargumo, bloga nuotaika ir neslepiamas bei nekontroliuojamas agresyvumas – įprastas reiškinys, kultūrinė bendrabūvio norma gyvenusiems to meto sąlygomis „tarybiniams piliečiams“. Sovietinių personažų baigtis, ypač nugrimzdusių į visuomenės dugną, aprašyta toje pačioje V. Jerofejevo apysakoje, neišvengiamai kankinama ir nuspėjamai nyki: „[…] ir nuo paskutinio laiptelio puolė mane smaugti, iškart penkiomis ar šešiomis rankomis, aš, kiek įstengdamas, stūmiau jų rankas ir saugojau gerklę, kiek įstengdamas. Ir štai tada atsitiko pats baisumas: vienas jų, paties tūžmingiausio ir klasikinio profilio, išsitraukė iš kišenės milžinišką ylą su mediniu kotu; galimas daiktas, tai buvo ne yla, o atsuktuvas ar kažkas panašaus – aš nežinau. Bet jis liepė visiems kitiems laikyti mane už rankų ir, kaip aš besigyniau, jis prikalė mane prie grindų, visai pakvaišusį… – Kodėl-kodėl?.. Kodėl-kodėl-kodėl?.. – marmaliavau… – Kodėl, kodėl?.. Jie dūrė man yla į pačią gerklę…“

Taigi, nieko nuostabaus, kad tarpusavio santykiai grindžiami kumščio teise, nuolatiniai konfliktai yra įprastinės, normalumą patvirtinančios ar net sveikintinos būklės mažoje bendruomenėje atributas:

Mikė Pūkuotukas pasakoja asiliukui Ya apie vakarykštį vakarėlį:

– O tu žinai, buvo labai gerai. Mes visi prisigėrėme, prisivalgėme, visiems snukius išdaužėme.

Ya pavydžiai klausia:

– O kas ten dalyvavo?

– Mes dviese: aš ir Knysliukas.

Tikslumo dėlei reikia paminėti, jog verčiant šį anekdotą iš rusų kalbos, buvo praleisti gausūs keiksmažodžiai ir „sultingas“ seksualinio prievartavimo įvardinimas.

Tuo tarpu besielgiantys nuosaikiai, neturintys liumpeniškų manierų animacinio mini serialo veikėjai sovietinio folkloro kūriniuose pelnė mažiau dėmesio. Įvykiuose jie dalyvauja retai ir fragmentiškai, bent kiek aktyvesnis vaidmuo jiems nesuteikiamas. Ir atvirkščiai –  kaip didžiausias autoritetas vaizduojamas Mikė Pūkuotukas, nes jis ne tik pats stipriausias, bet ir nuožmiausias.

Daug personažų, minimų A. A. Milne‘o knygoje, nebuvo įtraukti į sovietų animacinio filmo scenarijų. Matyt, lėmė kelios priežastys, visų pirma kūrybinis sumanymas. Greičiausiai įtakos turėjo techninio pobūdžio klausimai: sovietmečiu animaciniai filmai laikyti sudėtingesniais, daugiau pastangų bei laiko sąnaudų, galų gale lėšų reikalaujančiais projektais. Matyt, kūrybinė grupė ieškojo kuo paprastesnių sprendimų (tai nepakenkė filmo kokybei, greičiau atvirkščiai, suteikė savotiško žavesio bei patrauklumo). Įtakos galėjo turėti, šiandieninėmis sąvokomis šnekant, tuometinis „politinis korektiškumas“: tarkim, Mamytė Kenga ir Riukas buvo tikrų tikriausias idealios sovietinės šeimos antipodas (vieniša motina su neklaužada sūnumi), o Tigras visa savo esybe išsiduoda besąs anarchistinių idėjų išpažinėjas. Visos šitos lenininiu-komunistiniu požiūriu įtartinos šutvės vadeiva – mažametis Jonukas, besilaikantis smulkiaburžuazinių savininkiškų pažiūrų savo žaislų atžvilgiu, todėl negalintis būti sektinas pavyzdys „Lenino anūkams“, kaip, tarkim, Pavlikas Morozovas.

Šiandien čia: laikas ir erdvė

„kartą, senų senovėje, gal pereitą penktadienį, gyveno sau […]“ – tokiais žodžiais prasideda pirmoji animacinio filmo „Mikė Pūkuotukas“ dalis. Atrodytų, šia šmaikščia fraze labai vykusiai perteikiamas tik vaikams būdingas laiko suvokimas: pereita savaitė reiškia kadų kadais praėjusius laikus, o taip laukiamos Kalėdos (sovietmečiu – Naujieji Metai) – rytojų, kuris niekada neišauš.

Kita vertus, tokia laiko samprata artima brežnevinio periodo belaikei visuomenei. Reikėtų atminti, jog filmai kurti išsivadėjant chruščiovinio „atšilimo“ viltims (kitas klausimas, kiek to „atšilimo“ būta), klimpstant visuotinio sąstingio „stabilume“. Laikas ir atlyginimas skaičiuojant nuo vienos „visaliaudinės“ šventės iki kitos, žinant, kad niekas nesikeis. Laikas „leidžiamas“ imituojant darbą ir bendravimą. Anekdotų herojai – taip pat profesionalūs veltėdžiautojai, meistriškai įvaldę šykščių pasismaginimų arsenalą, pirmiausiai pigią degtinę ir nemokamą seksą.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog Mikės Pūkuotuko ir visų kitų gyvenamojoje erdvėje pastebimos permainos. Jie nėra priversti spaustis ankštoje „komunalkės“ erdvėje, jiems nebereikia dalintis bendra nuosavybe (gyvenimas komunaliniuose butuose, persikraustymas į naujus masinės statybos namus, prasidėjęs N. Chruščiovo valdymo metais, išliko ne tik gyvojoje žmonių atmintyje, bet ir atsispindėjo folklore). Pūkuotynė sovietinio folkloro kūriniuose klausytojams iškyla greičiau kaip standartinės „chruščiobos“ kiemas, kuriame vyriškos lyties kaimynus vienija aistra pigiam alkoholiui bei dar pigesnėms „tarybinėms moterims“, azartas vagiliauti ir kelti muštynes.

Benediktas Sarnovas knygoje „Mūsų sovietinė naujakalbė“ («Наш советский новояз») pastebi: „[…] O liaudis, kalbos kūrėja, tokį namą kaip mat pakrikštijo chruščioba, geradario [turimas omenyje tuometinis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas – aut past.] vardą įroniškai sujungusi su tikru [originale parašyta исконно – aut. past.] rusišku žodžiu „truščioba“ [rus. lūšnynas]. […] nedėkinga liaudis-kalbadirbė […], užuot šlovinusi sovietų valdžią ir asmeniškai draugą Chruščiovą, toliau reiškė savo nepasitenkinimą ne tik šiuo niekinamu žodelyčiu chruščioba, bet ir daugybe ne mažiau pašaipių anekdotų: […] Pirmoji jaunavedžių naktis. Jaunieji atsigulė į lovą. Netikėtai [nuaidi] įkyrus, nerimą keliantis, nenutrūkstantis durų skambutis. [Riebiai] keikdamasis jaunikis eina atidaryti durų. Nei žodžio netardami,  į butą įeina du vyrai, nešini karstu. Tylėdami jie apeina sutuoktinių guolį, kuriame guli iš siaubo virpanti, pusnuogė jaunoji. Lygiai taip pat tylėdami eina durų link. „Vyrai, jūs ką!? Kvaištelėjot!?“ – nesupranta ir šėlsta jaunikis. „Atleisk brolyti. Laiptinėje nėra kur apsisukti.“

Dauguma įgytų ir totalitarinio režimo suformuotų refleksų išlieka tie patys: prisiminkime epizodą, kai Mikė Pūkuotukas su Knysliuku, užsukę į svečius pas Triušį, beldžiasi į jo olą. Vakariečių akimis žiūrint, jokio čia „daugiaplaniškumo“ nėra. Tiesiog triušis yra bailus gyvūnas, jo prigimtis tokia. Tuo tarpu sovietiniam žmogui trumputis epizodas „Tuk-tuk“ „Kas ten?“ sukelia nepalyginamai platesnias asociacijas, kai gimtieji namai tampa ne pastoge, o slaptųjų tarnybų spąstais: „Tuk-tuk. – Kas ten? – Atidarykite, KGB. – Negalime. – Kodėl? – Nieko nėra namie. – O kas kalba? – Maskvos radijas. Dabar antra valanda nakties“ arba „Tuk-tuk. – Kas ten? – Atidarykite, KGB. O ko jums reikia? – Pasikalbėti reikia. – O kiek jūsų? – Trise. – Na ir kalbėkitės tarpusavyje už durų.“

Taip juokaudamas kiekvienas sovietinis pilietis nevalingai atsiduria išmintingojo Triušio kailyje, kuris išliko tik todėl, kad niekam neleido suprasti, ką iš tiesų galvoja. Vakariečiams tai visiškai nesuvokiama patirtis, lygiai taip pat kaip sovietinis laiko ir erdvės (pavyzdžiui, takoskyra vieša / privatu) suvokimas).

Sovietinės prievartos didaktika

Fokloras gali būti apibrėžtas ne vien kaip liaudies meno rūšis, kuri tiriama vadovaujantis estetiniais kriterijais. Kaip pastebėjo folkloristas Alan‘as Dundes, jis gali būti suvokiamas kaip „[…] reikšmingas mechanizmas, palaikantis kultūros stabilumą.“ Vykstant inkultūracijai (turimas omeny kultūrinių tradicijų perdavimas bendruomenėje iš kartos į kartą) procesui, folkloras taip pat atlieka auklėjamasias funkcijas – jaunajai kartai per žodinę tradiciją pateikiami papročiai ir bendruomenės vertybės. Folkloro kūriniai įteisina ir iliustratyviai papildo egzistuojančias apeigas, bendrabūvio ir elgesio normas.

Kitaip tariant, sovietiniai sakytinės (kaip pavyzdys čia nagrinėjami anekdotų ciklo apie Mikę Pūkuotuką atvejai) ar dainuojamosios tautosakos tekstai atlieka supažindinimo su visuomenėje egzistuojančiomis normomis funkciją. Juokų forma bręstančiai kartai suleidžiamos esamos tikrovės injekcijos, taip pratinant prie neišvengiamos kasdienybės ir pateikiant teisingo / adekvataus ar atvirkščiai, netinkamo elgesio modelius. Pavyzdžiui, kalėjimas („zona“), kaip ir sovietinė kariuomenė, yra ta vieta, kurioje Pūkuotynės personažams reguliariai tenka pabuvoti. Todėl santykiai tarp jų pagrįsti nerašytais „zonos“ / „armijos“ įstatymais:

Grįžo Mikė Pūkuotukas iš „zonos“. Eina mišku ir sutinka Knysliuką. Šis, pamatęs draugą, labai apsidžiaugė:

– Sveikas, Mike. Mes taip tavęs laukėme!

Mikė, nieko neatsakęs, pylė letena Knysliukui per šnipą. Paršelis, apsipylęs krauju, sužviegė:

– Už ką, Mike?

– Už ką, kiaule? Šiandien tu Knysliukas, o rytoj galbūt – „stukačiukas“ [rus. skundikas].

Ne vien tik personažų tarpusavio santykiai kriminalizuoti. Pūkuotynė – nesaugi vieta, jos gyventojai, net patys aršiausi atstovai bet kuriuo metu gali tapti užklydusių nusikaltėlių aukomis:

Nusprendė Mikė bičių avilį „sutvarkyti“. Pripūtė balionėlį, skraidžioja aplink ir dainuoja „Aš mažas debesėlis, visai aš ne lokys.“ Nusprendęs, jog užliūliavo bičių dėmesį, priskrido arčiau ir jau kiš leteną. Tuo tarpu iš avilio išlenda širšė – netvarkinga, apžėlusi, įsispyrusi į veltinius, apsivilkusi šimtasiūlę (rus. fufaika), ant galvos užsimaukšlinusi kepurę-ausinę (rus. ušanka), dūmydama „Belomorkanalą“. Pasižiūrėjo širšius į Mikę ir pragertu balsu sako:

– Regis man, pliušini, jog visai tu ne debesėlis, o prakeiktas mentas.


Pūkuotynės gyventojų gretose griežtai laikomasi hierarchijos principų. Pabrėžtinai žeminanti „valdžios vertikalė“ pasmerkia silpnesniuosius nuolatiniams pavojams („Medus pasibaigė ir Mikė Pūkuotukas nervingai barbeno letena per stalą. Bailiai drebėdamas, Triušis patyliukais pasiteiravo Knysliuko: „Kaip tu manai, jis dabar galvoja apie kiaulienos kotletus ar triušienos kepsnį?“). Nuolatinių patyčių auka dažniausiai tampa Knysliukas – jokia lygiavertė partnerystė neįmanoma, o atvirumas ar tiesiog malonus elgesys yra nedelsiant baudžiami. Neišmokęs brutalumo pamokų, personažas pasmerktas likti grupės hierarchijos apačioje ir kęsti engimą. Vienintelis būdas pakeisti nusistovėjusią tvarką yra atviras konfliktas su savo skriaudėjais, juos pačius sutrypiant ir paverčiant patyčių objektu:

Pelėda ramiai snaudžia uokse. Staiga ją pažadina galinga smūgių į medį kruša. Apstulbusi pelėda išlenda pasižiūrėti, kas dedasi. Tačiau po eilinio smūgio ji neišsilaiko ir nukrinta ant žemės. Ten ji pamato milžinišką šerną. Šis apuosto pelėdą ir rūsčiai liepia:

– Eik, eik pas Pūkuotuką. Perduok – Knysliukas iš kariuomenės grįžo.

Žinant anekdotų kontekstą – tai, kad Knysliukui nuolat kliūna (pvz., „Knysliukas buvo naivus ir todėl buvo įsitikinęs, kad Mikė Pūkuotukas šeria jį iš geros širdies. Knysliukas neatkreilė dėmesio į tai, jog darė jis tai šešis kartus per dieną.“) – sovietiniam klausytojui toks siužeto posūkis sukelia nevaldomo juoko priepuolį. Sovietinės patirties turintis asmuo gali nesunkiai įtarti, jog savimi pasitikinčio ir įžūlaus Mikės Pūkuotuko laukia šokas ir teroras be ribų.

Sovietinio folkloro tekstuose nurodomas dar vienas būdas, kaip atsikratyti įkyrėjusio bičiulio:

Knysliukas rašo skundą į KGB [naujoviškame variante – į mokesčių inspekciją]: „gerai gyvena pasauly šiam lokys…“

Šiuo atveju Mikės Pūkuotuko likimas nesunkiai nuspėjamas. „Gerai gyventi“ sovietinėje sistemoje reiškė didžiulę riziką. Toks asmuo, susilaukęs „kompetetingų organų“ dėmesio, turėjo nugarmėti į lagerių bedugnę daugeliui metų. „Itin gero gyvenimo“ savininkas galėjo būti net nubaustas mirties bausme (pritaikant atitinkamą formuluotę: „[…] socialistinės nuosavybės grobstymas itin stambiu mastu.“

Prievarta, kur kas rečiau įskundimai padeda išspręsti nuolatos Pūkuotynėje tvyrančią įtampą. Būtų galima teigti, kad ne tik sovietinėje visuomenėje susikaupęs nepasitenkinimas, bet ir vertybinė krizė, socialinė depresija pasireiškė fokloro kūriniuose.

Mikei Pūkuotukui ir jo draugams skirti sovietiniai anekdotai atspindi XX a. 8-9 dešimtmečių SSRS kultūrines ir socialines realijas. Šie anekdotai, kaip ir daugelis kitų šio žanro kūrinių, yra savotiška žodinė „enciklopedija“, suteikianti žinių apie sovietinę kasdienybę ir eilinių SSRS gyventojų habitus.