Nuotraukoje: Strasbūro Šv. Petro Naujojoje bažnyčioje XV a. nutapyta „Tautų žygio prie kryžiaus” freska (fragmentas). Ant žirgų joja „Hungaria"(Vengrija) ir „Polonia"(Lenkija). Iš paskos eina „Oriens"(Rytai) ir paskutinė Europos pagonė „Litavia"(Lietuva).

Kaimyninėms slavų valstybėms rengiantis pompastiškai prisiminti tūkstantmetes savo stačiatikiškas šaknis, Lietuva užmiršo savo katalikiško krikšto sukaktį

2012-ieji – Lietuvos krikšto 625-osios metinės. 1387 m. mūsų tauta atsispyrė savų žynių ir krivių įkalbinėjimams iki paskutinio kraujo lašo laikytis senojo baltiško tikėjimo, bet nepasidavė ir Rytų slavų vilionėms apsikrikštyti bizantiškai (graikiškai). Tada Lietuva savo likimą galutinai susiejo su katalikiška Vakarų civilizacija. Tačiau valdiški istorinės atminties kalendorių sudarinėtojai nusprendė šį egzistencinį jubiliejų nutylėti. Ketinama išspausdinti vien kuklų proginį pašto ženklą.

„Jeigu ne katalikybė, apie lietuvius pasaulis šiandien kalbėtų kaip apie prūsus. Būtuoju laiku“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Darius Baronas. Šis jaunesnės kartos istorikas atmeta paplitusius mitus, į kuriuos gana atlaidžiai žiūri didieji Lietuvos istorijos mokslo autoritetai – neva liuteronai estai dėl savo praktiško protestantiško tikėjimo yra turtingesni kapitalistai už katalikus lietuvius, o mūsų protėvius į katalikybę priviliojo veltui dalyti vilnoniai krikšto marškiniai, panašiai kaip dabartinius lietuvius į Europos Sąjungą – nemokami skalbimo milteliai ir alaus buteliai euroreferendumo dienomis. Pasak D. Barono, šiandien turtingiausias ES regionas, Bavarija, davusi pasauliui popiežių Benediktą XVI, yra labai katalikiškas kraštas.

Netikėdamas, kad Lietuvos Vyriausybė suskubs valstybiškai paminėti visos Lietuvos krikšto 625–erių metų jubiliejų, istorikas D. Baronas ragina 2017 m. bent jau tinkamai įprasminti Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600-ąsias metines, nesuteikiant baltarusiams progos dar kartą išsigalvoti, esą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grynai lietuviškas, baltiškas buvo tik Žemaitijos gabalėlis.

Okupantai neleido, savi susilaikė

Lietuva savo krikšto 500 m. ir 525 m. jubiliejus pasitiko stačiatikiškos carinės Rusijos valdoma, 600-metis sukako sovietų okupacijai baigiantis. Suprantama, tada nebuvo jokių vilčių tikėtis, kad šios sukaktys būtų iškilmingai švenčiamos. Bet 550-osios lietuvių atsivertimo į krikščionybę metinės buvo gana santūriai paminėtos ir tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje 1937 m. „Tarpukario Lietuva labai jausmingai garbino Vytautą Didįjį, laikė jį gabiausiu, talentingiausiu, doriausiu viduramžių valdovu. Tačiau lietuvius aukštaičius 1387 m. krikštijo ne kunigaikštis Vytautas (tada viena koja stovėjęs tuomečių didžiausių Lietuvos priešų – vokiečių kryžiuočių – stovykloje –red. past.), o jo pusbrolis Jogaila, kurio įvaizdis buvo visai kitoks”, – „Ūkininko patarėjui” paaiškino humanitarinių mokslų daktaras D. Baronas. Dabar lietuvių požiūris į Jogailą šiek tiek sušvelnėjęs, bet prieš 80 metų jis buvo laikomas lenkiškos kultūros platintoju Lietuvoje. Išdaviku, užsidėjusiu lenkų pasiūlytą karūną, raginusiu lietuvių bajorus ir jų šeimynykščius melstis Dievui labiau suprantama kalba.

Pritariamasis balsas užsieninių klastotojų chorui

Dar socialdemokrato Gedimino Kirkilo Vyriausybė 2007 m. nutarė, kad 2013 m. reikia iškilmingai paminėti Žemaitijos krikšto ir Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų jubiliejų. „Žemaičių krikštas (tai jau Vytauto Didžiojo nuopelnas) nebuvo koks nors atskiras procesas. Po jo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) galutinai tapo katalikiškos Europos dalimi (kaip tada buvo šnekama, pateko į šv. Petro globą – red. past.). 1389 m. balandžio 19 d. popiežius Urbonas VI pripažino, kad LDK yra krikščioniška valstybė. Bet viskas prasidėjo 1387-aisiais, tad nereikėtų pasiduoti visokioms provokacijoms ir klastotėms, Lietuvoje kuriamoms ir iš užsienio atsklindančioms”, – pabrėžė istorikas D. Baronas, „Ūkininko patarėjui” pasiteiravus, ar patys Lietuvos politikai, 2012-aisiais nutylėję visos Lietuvos krikšto 625-metį, savo noru neprisidės prie lenkų ir baltarusių choro, jau seniai skelbiančio, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grynai lietuviškas, baltiškas buvo tik Žemaitijos gabalėlis, o visa kita – slavų žemės.

Slavai nesnaudžia

1987 m. mūsų tautos krikšto 600 metų jubiliejus buvo nugrūstas į okupuotos Lietuvos bažnyčias ir ten uždarytas. Sovietų propagandininkai iš TV ekranų ir laikraščių puslapių tuo metu kalė LSSR gyventojams į galvas, kiek šventų lietuviškų giraičių buvo iškirsta statant „ateivių religijos” bažnyčias ir kokią gausybę apeiginių pagoniškų žalčių „atneštinio tikėjimo” dvasininkai užmušė nepalikdami nė išnarų. O 1988 m. Kijevo Rusios krikšto tūkstantmečiui ateistinė sovietų valdžia nukaldino net kelis proginių pasidabruotų rublių rinkinius. 2012 m., kai Lietuva apsimes užmiršusi, kad prieš 625 m. galutinai perėmė krikščioniškosios Vakarų civilizacijos vertybes, Rusija imperatoriškai švęs savo valstybės įkūrimo (Skandinavijos plėšikų vikingų rankomis – red. past.) 1150-ąsias metines, 2013 m. rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai su fanfaromis pasitiks Kijevo Rusios bizantiško krikšto 1025-ąsias metines. „Mažiau dėmesio kreipkime į posovietinę erdvę. Labiau europietiški nepasidarysime, net jeigu ir suskubtume valstybiškai paminėti krikšto 625-metį. Žinau, kaip sunkiai žemaičių krikšto jubiliejus skinasi kelią. Nors šią sukaktį 2013-2017 metais tinkamai įprasminkime. Visas jėgas tam reikia sutelkti. Nežinau, kokios lėšos šiai programai skirtos. Gal užteks pinigų pagrindinėms bažnyčioms, Telšių katedrai suremontuoti”, – vylėsi Istorijos instituto darbuotojas D. Baronas.

Per mažai tikros katalikybės

Šiandien dauguma Lietuvos inteligentų įsitikinę, kad Estijos pranašumą prieš Lietuvą nulemia skirtingos dviejų tautų tikybos– protestantai estai esą apdairesni, praktiškesni, įžvalgesni, dėl to ir turtingesni už jausmingus, paradiškumą mėgstančius katalikus lietuvius. „Visiškai nuvalkiotas mitas, kad katalikybė stabdė Lietuvos pažangą! Tie, kurie taip tvirtina, per daug prisikimšo į galvą supaprastintų, paviršutiniškų XIX a. pabaigos-XX a. pradžios Vokietijos ekonomisto ir sociologo Makso Veberio (Max Weber) teorijų. Šis liberalus veikėjas, 1905 m. išleidęs veikalą „Protestantiška etika ir kapitalizmo dvasia”, įrodinėjo, kad tik atmetusi katalikiškas dogmas protestantiška Europa sukūrė pažangią ekonomiką ir šiuolaikinę pramonę. Nesąmonė. Juk galingiausios ES šalies Vokietijos turtingiausia federalinė žemė – Bavarija, o daugumos bavarų tikyba – katalikybė! Labai išsivysčiusi Šiaurės Italija ir vos 16 mln. gyventojų turinti, bet šeštadalį pasaulio užėmusią Rusiją pagal ekonomikos efektyvumą keliolika, o pagal savo piliečių gyvenimo gerovės lygį – šimtus kartų lenkianti Olandija – taip pat katalikiški kraštai. Vokietijoje, kurioje gimstamumas yra grėsmingai mažiausias, o juodadarbių ateivių musulmonų bendruomenė, kaitinanti civilizacijų priešpriešos įtampą, viena didžiausių Europoje, vokiečių katalikų šeimos gausesnės nei protestantų. Ne katalikybė kalta, kad Lietuvos ūkiniai ir socialiniai reikalai prastoki. Atvirkščiai, gal valstybės neįgalumo priežastis ta, kad Lietuvoje per mažai tikros, nedrungnos, nuolatinės, o ne tik per didžiąsias krikščioniškas metų šventes viešai demonstruojamos katalikybės”, – įsitikinęs D. Baronas.

Komunistinę pasaulėžiūrą pakeitė pagoniška

Lietuvos europriešininkai teigia, kad mūsų tautą balsuoti dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje suviliojo prekybos centruose veltui dalyti skalbimo milteliai ir alaus buteliai. Sovietų mokslininkai tvirtino (o jiems neprieštarauja ir nepriklausomos Lietuvos istorikai), kad 1387 m. dauguma lietuvių, vilkėjusių daugiausia lininiais drabužiais, tapo katalikais tik norėdami gauti šviesius vilnonius krikšto marškinius. Į svarbesnius valstybės renginius (prezidentų priesaikas, dainų šventes) šiandien būtinai stengiamasi įterpti ir pagonybės atgarsių. „Kai kam labai norisi bet kokiomis priemonėmis sugriauti, sunaikinti lietuvio katalikišką tapatybę. Deja, žmonės tiki tokiais paistalais. Naujieji pagonys ir senojo baltiškojo tikėjimo garbintojai į viešumą braunasi todėl, kad visuomenės smegenys išplautos: mūsų žmonėms vienas ir tas pat, kuo tikėti – Dievo Sūnumi ar kažkokiais įsivaizduojamais dievaičiais. Intelektualiai pusiau prakutusiems tautiečiams, susibūrusiems į visokiausius etninės kultūros centrus, atrodo, kad pagonybė yra tikroji lietuviška pasaulėjauta”, – apgailestavo D. Baronas, „Ūkininko patarėjui” pasiteiravus, ar teisingi stabmeldystės entuziastų teiginiai, kad po kiekvieno lietuvio katalikišku kiautu slypi pagoniška siela.

Kovotojų religija

Katalikų tikėjimas pavergtąsias Europos tautas nuo Airijos iki Kroatijos daugelį amžių įkvėpdavo nepriklausomybės, išsivadavimo kovoms. Mūsų 1863-1864 metų sukilėliai, 1918-1923 metų savanoriai, 1944-1953 metų partizanai užvirus mūšiams su priešais šaukdavosi Kristaus, o ne Perkūno ar Patrimpo globos. „Jei lietuvių tauta būtų likusi pagoniška, priėmusi stačiatikybę arba Reformacijos ir Apšvietos laikais persimetusi į protestantizmą, lietuvius būtų ištikęs prūsų likimas, – neabejoja keturių monografijų ir daugybės straipsnių Lietuvos bei užsienio leidiniuose autorius D. Baronas. – Vien vyskupas Motiejus Valančius kiek nuveikė, blaivindamas Lietuvą, stiprindamas lietuvių dvasią, skatindamas tautinę savimonę.”

Vorai svarbesni

Dabartinėje Europos politinėje sostinėje Strasbūre XV a. pradžioje Šv. Petro Naujojoje bažnyčioje (St. Pierre-le-Jeune) buvo nutapyta „Tautų žygio prie kryžiaus” freska. Tarp 15-os naujakrikštų nupiešta ir Litavia (Lietuva). Paskutinė, besigręžiojanti atgal ir pėsčia, o ne ant žirgo kaip kitos šalys. Šios freskos dalelė bus pavaizduota ir 2012 m. kovo 24 d. Lietuvos pašto užsimotame išleisti pašto ženkle „Lietuvos krikštui – 625 metai“. Tačiau pašto vadovybė jau raginama neeikvoti pinigų tokiems niekams, o verčiau dar vienu kitu egzemplioriumi papildyti kitais metais taip pat ketinamas išspausdinti Dionizo Poškos baubliams ar Lietuvos vorams skirtas pašto ženklų serijas.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP” korespondentas,
LŽD Kauno sk.narys