Žiniasklaidos etikos tema diskutuota gruodžio 2-3 d. konferencijoje, pavadintoje „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė“, kurią su Friedricho Eberto fondo parama organizavo Lietuvos žurnalistų sąjunga. Dalyvavo Lietuvos radijo ir televizijos, Lietuvos sporto žurnalistų federacijos, Lietuvos žurnalistų draugijos, Spaudos fotografų klubo ir Verslo žurnalistų klubo atstovai.

Konferenciją pasveikino Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys. Šiuo metu Seime kaip tik rengiamos su žiniasklaidos reguliavimu susijusios Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, todėl ši konferencija tikrai savalaikė ir joje išsakyti pasiūlymai gali reikšmingai prisidėti prie pataisas rengiančių darbo grupių projektų.

Pirma konferencijos dalis buvo pavadinta „Žiniasklaidos savitvarka: tvarkomės patys ar tvarko kiti?“ Ją pradėjęs LŽS Etikos komisijos pirmininkas Viktoras Trofimišinas savo išsamiame pranešime „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė“ vardino dabar galiojančio Lietuvos žurnalistų ir leidėjų kodekso trūkumus ir siūlė, ką būtinai reikėtų įvardinti ir apibrėžti: kaip atskirti reklamą nuo kūrinių, kaip/ar įmanoma derinti žurnalistų žinybinę ir partinę-politinę veiklą (žurnalistų darbas savivaldybėse, Seime), žurnalistų dalyvavimą verslo struktūrose; reikėtų aiškių nuostatų dėl galimo interesų konflikto, užsakomųjų straipsnių, reklamos užsakovų galimos įtakos bendram žiniasklaidos priemonės turiniui,. Dar viena tema – viešieji ryšiai ir žurnalistika, dažnai tai nesuderinami dalykai, nes skirtingi, o kartais tiesiog priešingi interesai. Nauji iššūkiai – internetinė žiniasklaida, tinklaraščiai (vadinamieji „blogai“) ir socialinai tinklai –apie pastarųju objektyvumą ar patikimumą nėra ko kalbėti, bet jie taip pat skelbiami viešai.

Pranešėjas teigė, kad reikia griežtų profesinuų standartų, būtina apibrėžti, kas yra žurnalistas, kas – informacijos tiekėjas, blogeris ir kokios jų teisės bei atsakomybė. Jis aktyviai agitavo už savitvarką ir teigė, kad reikią atskiro būtent žurnalistų etikos normų rinkinio.

Po jo kalbėjęs Lietuvos televizijos naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis, pabrėžęs, kad jau 25 metus dirba žurnalistu, kvietė „nepulti į paniką“, nes vogti ir meluoti blogai buvo ir anksčiau, ir po interneto atsiradimo. Blogerių veikla turėtų būti traktuojama kaip jų hobis. Jei blogeris iš to užsidirba duoną, tai jis – žurnalistas, ir jam taikomi visi atitinkami reikalavimai. A. Matonis pasisakė prieš atskirų etikos kodeksų kūrimą ir ragino ne griauti esamą žiniasklaidos reguliavimo sistemą, o ją tobulinti. Žinomas televizijos kanalas gavo „per nagus“ už etikos kodekso ir įstatymo pažeidimus, sukėlė triukšmą ir bando remtis savo pačių sukurtu kodeksu, t.y., ketina tvarkyti visuomenę pagal savo norą. LRT naujienų tarnyba jam vadovaujant nėra gavusi nuobaudų, nes jis stropiai studijuoja etikos kodeksą ir ragino tai daryti visus susijusius su žiniasklaida.

Kalbėtojas pripažino, kad yra menkokas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (ŽLEK) darbo efektyvumas, nes komisijos darbo sąlygos blogos, finansavimas per mažas. Komisijoje turėtų būti atstovai tų organizacijų, kurios ją kūrė.

Spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis pareiškė manąs, kad reikia atskirti leidėjus nuo žurnalistų, kodeksas gali likti vienas, bet komisijos atskiros. Jis pasakė, kad į etikos kodeksą reikia įtraukti pastraipą apie fotomontažus – turėtų būti nurodyta, kad tai fotomontažai. Didžiosios spaudos agentūros fotomontažus vartoti draudžia.

Lietuvos sporto žurnalistų federacijos generalinis sekretorius Gintaras Nenartavičius nusiskundė, kad apie sportą rašo jauni žurnalistai, kurie draugauja su sportininkais ir dažnai pasirodo šališki. Jis siūlo, kad į kodeksą būtų įtraukta nuostata dėl sporto žurnalistų dalyvavimo lošimuose dėl varžybų rezultatų. Dažnai jie pasinaudoja savo turima informacija ir lošimai tampa nesąžiningi.

Žurnalo „Veidas“ leidėjas Algimantas Šindeikis pareiškė, kad Lietuvoje nėra realios žurnalistų ir leidėjų savivaldos. Ką bendra turi žurnalistų etikos inspektorius su žurnalistų savitvarka? Tai institucija prie Seimo, pareigybė – teisininkas. Reikia kad būtų daugiau vertinamas žurnalistų profesionalumas ir darbo kokybė. Jis nusistebėjo, kodėl ŽLEK vadovauja psichiatras, ar jau viskas taip blogai.? Jis mano, kad toje komisijoje turi būti tik žurnalistai ir leidėjai. Etikos kodeksas gali būti bendras žurnalistams ir leidėjams, nes jie glaudžiai susiję.

Vilniaus unversiteto docentė Audronė Nugaraitė akcentavo, kad šiais laikais, globalizacijos sąlygomis ir žurnalistika bei žurnalistikos etika yra globali. 2009 m. grupė ekspertų iš 23 šalių analizavo pagrindines žurnalistų vertybių vertybes. Žurnalistika neatskiriama nuo etikos – tik tada žurnalistika yra demokratijos dalis. Žiniasklaidoje vaizdas dominuoja prieš žodį. Išlikimo galimybė – tik profesionalumas, kuris neatskiriamas nuo etikos. Ji pabrėžė, kad Lietuvoje nėra tikros žiniasklaidos stebėsenos. Yra žiniasklaidos stebėjimo instituto būtinybė.

Vilniaus universiteto doktorantas Viktoras Denisenko savo pranešime „Žaidimai ties etikos riba. Kuo rizikuoja Lietuvos žiniasklaida?“ kalbėjo apie žiniasklaidoje pasitaikančius žaidimus ties etikos riba. Pavyzdys – kai „Lietuvos ryto“ apžvalgininką neva pagrobė žinoma režisierė. Bet juk tai nėra juokinga, nes pasaulyje iš tiesų būna grobiami žmonės. Tai postmodernistinės sąmonės pavyzdys – suniveliuota moralinių ir etinių principų hierarchija. Atvira provokacija, siekis šokiruoti – tikri meninės postmoderno kultūros buožai. Televizijoje vis daugiau matom neprofesionalų: dainininkai šoka, šokėjai dainuoja, aktoriai veda diskusijų laidas. Skaitytojui ir žiūrovui rūpi patikimumas. Daug klaidų bei etikos prasižengimų priskiriama žurnalistams, nors juos daro visai ne profesionalai.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Kristina Juraitė perskaitė pranešimą „Kas vyksta žiniasklaidosje – akademinis požiūris“. Ji kalbėjo, kad egzistuoja ne tik žurnalistų, bet ir auditorijos atsakomybė, nes piliečiai dabar aktyvesni ir daugiau turi galimybių pareikšti savo požiūrį į viską, pirmiausia – socialiniuose tinkluose, internete – komentaruose, faktiškai toje pačioje informacinėje erdvėje. Todėl labai svarbu raštingus informacine prasme piliečius ugdyti nuo mažens. Pasak jos socialinis tinklas – ne realybė, o realybės šou. Skaitoma vis mažiau, labai dažnas reiškinys – „skaitymas per sekundę“, t.y., – tik peržvelgiant antraštes ar tik žinutes.. Kol kas svarbiausia žiniasklaidos rūšis – televizija. Joje taip pat ypač daug įvairių tuščių laidų – kai kalbama apie daug ką, bet tuo pačiu apie nieką, įvairiausių šou. Plinta įžeidinėjimai. Etikos komisija reaguoja per vėlai. Profesorės nuomone, etikos kodeksą reikia supaprastinti ir sugrupuoti – bendra dalis, galiojanti visiems ir atskiros dalys, – tai, kas galioja leidėjams, kas – žurnalistams. Komisija turėtų dirbti nuolat, turėti būti monitoringas.

Lietuvos žurnalistų draugijos Centro valdybos pirmininkė Marytė Kontrimaitė priminė, kad 1996 m. Etikos kodekso variante neatsirado nuostatos dėl vaikų saugumo, įtvirtintos Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje dėl žurnalistinės etikos, kurią 1995 m. rugsėjį Seimas priėmė. 1996 m. kuriant Etikos kodeksą, į jį kažkodėl nepateko šios rezoliucijos 35 str. nuostata: „Atsižvelgiant į ypatingą informavimo priemonių, ypač televizijos, įtaką vaikų ir jaunimo pažiūrų formavimuisi, reikia pasirūpinti, kad nebūtų transliuojama laidų, pranešimų ar vaizdų, aukštinančių smurtą, seksą bei vartotojišką požiūrį arba sąmoningai vartojančių netinkamą kalbą“. Žurnalistų ir leidėjų etikos 1996 m. kodekse vaikų apsaugai dėmesio skirta buvo nedaug: 44 str. primenama, kad „Žurnalistas ir leidėjas turėtų pasverti, ar reikia skelbti mažamečių nusikaltėlių pavardes, net jeigu jų nusikaltimas teisme buvo įrodytas” (normaliose valstybėse tai griežtai draudžiama); o 48 str. – „Žurnalistas ir leidėjas neturėtų piktnaudžiauti katastrofų, avarijų ar smurto vaizdais, kurie gali žeisti ten rodomų žmonių artimųjų jausmus bei skaitytojų ar žiūrovų jautrumą” (jį galime laikyti netiesiogiai skirtą vaikų apsaugai); 52 str. „Žurnalistas ypač turi gerbti vaikų ir suaugusiųjų su fizine ar protine negalia teises”. Apie smurtą, seksą, vartotojišką požiūrį, nederamą kalbą – nieko. 1996 metų Visuomenės informavimo priemonių įstatyme apie vaikus taip pat nieko nepasakyta.

Derinant su europiniais teisės aktais 2000 naujai suformuluotame Visuomenės informavimo įstatyme nepilnamečių apsaugai skirtos nuostatos (suderintos su Lietuvos ratifikuota konvencija dėl televizijos be sienų) liko neįgyvendintos, tik įsipareigota vėliau sukurti specialų įstatymą, kuris nustatytų viešosios informacijos, galinčios turėti neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, priskyrimo kriterijus.

Specialistai, tirdami žiniasklaidos būklę ir jos galimą poveikį visuomenei, skelbė nelinksmai nuteikiančias išvadas: savireguliacija neveikia, nuolatos pažeidžiama žurnalistų profesinė etika, nesilaikoma net įstatymų, dažnai pažeidžiamos vaikų teisės, pasinaudojant jų naivumu ir patiklumu, jie išnaudojami kaip skandalingos, jiems ar jų artimiesiems nepalankios informacijos šaltiniai, gausybė smurto žiniasklaidoje skatina vaikų ir paauglių agresijos pasireiškimų daugėjimą ir t.t.

2002 m. priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kuris kritikuotas, keiktas ir bartas, bet atsiradus teisės aktuose nuostatoms dėl nuobaudų už šio įstatymų pažeidimus, televizijos ekranuose vaikų žiūrimu laiku gerokai mažiau rodoma smurto ir atviros erotikos, o už neleistiną nepilnamečių asmens duomenų skelbimą nustačius baudas, jau ir šios rūšies prasižengimų sumažėjo (bet dar pasitaiko, tik maskuojamų). Blogiau yra su nederama kalba. Baudžiama už tikrus keiksmažodžius, o vulgarumas plinta kaip maras ir blogiausia, kad tokie šou, kur darkomasi apie „antrą galą“, užgauliojami pašnekovai ir pan., gauna aukštus reitingus, ir komercinės televizijos nė nemano jų atsisakyti.

Pataisytame 2005 metų etikos kodekso variante atsirado 13 straipsnis, jame rašoma, kad privalu rūpintis vaikų gerove, skelbiama informacija neturi sukelti sielvarto ir baimės, neversti vaikų kalbėti apie tėvų santykius, šeimos gyvenimo būdą, konfliktus. Deja, šios pastarosios nuostatos dažnai nesilaikoma… Kalbėtoja dar kartą priminė informacinio švietimo būtinybę – šia tema šnekama ir rašoma jau keliolika metų, bet beveik nieko nedaroma.

Naujienų portalo Delfi komunikacijos vadovė Aistė Žilinskienė kalbėjo apie etiką interneto žiniasklaidoje. Ji sakė, kad internetinės žiniasklaidos asociacijos nariai ketino sukurti savo etikos kodeksą, bet pasvarstę nusprendė, kad turi tikti tas pats kodeksas, tie patys principai galioja visai žiniasklaidai. Ji – už bendrą Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, kur turėtų būti visų žiniasklaidos rūšių atstovų. Dabartinė neatlieka stebėsenos, nesiima etikos standartų formavimo, tik „atmušinėja“ skundus ir tai – vėluodama. Jai būtina turėti normalų juridinio asmens statusą, savo biudžetą, Teisinga būtų, kad ne valstybė skirtų pinigų, o patys žiniasklaidos atstovai remtų. Kada nors gal teks patiems formuoti ir išlaikyti tokią instituciją, bet kol neturim kitos, dabar ŽLEK nereikėtų griauti. Jei ją dabar sunaikinsim, atsiras nemaža kitų, norinčių mus reguliuoti.

Diskusijas moderavęs LŽS pirminikas Dainius Radzevičius pasakė, kad Seimo švietimo mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas V. Stundys žadėjęs, jog „Seimas nieko nesiims, jei nebus mūsų iniciatyvos“.

A.Žilinskienė nusistebėjo, ką ŽLEK veikia psichiatras. M. Kontrimaitė pareiškė, kad kartais gal ir praverstų pasitelkti psichiatrą ar psichologą, bet ne nariu ,o kaip ŽLEK ekspertą. Praverstų ir ekspertas teisininkas. „Lietuvos ryto“ žurnalistė piktinosi, kad ją svarstė 3 institucijos – Etikos inspektorius, LŽS etikos komisija ir ŽLEK. Ir sprendimai buvo skirtingi. Skundikai piktnaudžiauja šia galimybe, kreipiasi visur. A. Nugaraitė pareiškė, kad turėtų tos institucijos bendradarbiauti, sukurti bendrą platformą. Turėtų būti tikra savitvarka – jei kreipiasi į savireguliacijos instituciją, nebeturėtų kreiptis į teismą. Diskusijos dalyviai skundėsi, kad už vieną pažeidimą netenka galimybės gauti paramą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Turėtų būti – už kelis pažeidimus. Net keli žurnalistai vienu balsu pasiūlė, kad ŽLEK išlaikymui valstybė galėtų skirti iš žiniasklaidos priemonių sumokėto PVM vieną ar kelis procentus. Tik ar tai įmanoma?

Gruodžio 3 d. konferencija tęsėsi.

Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto lektorė Aurelija Juodytė pristatė žurnalistų profesinių vertybių tyrimą, atliktą 2005 m.. Buvo aiškinamasi, kokių manipuliacijų griebiasi žurnalistai, norėdami gauti ar paskleisti reikalingą informaciją. Tų metodų gana daug. – panaudojami anonimai, slapti informatoriai, neduodantiems informacijos lipdomos nemalonios etiketės ir kt. Ištyrus žurnalistų atsakymus, paaiškėjo, kad „tiesos ieškotojų“, kurie nelinkę griebtis manipuliacijų, esanti mažuma.

Konferencijos dalyviai pasidalino į dvi grupes: vieni svarstė pasiūlymus etikos kodeksui, kiti- savitvarkos tobulinimą. Pirmoji grupė aktyviai nagrinėjo žurnalistų santykius su viešųjų ryšių atstovais, – dažnai interesai nesutampa, nes viešųjų ryšių atstovai suinteresuoti įtvirtinti vienpusę informaciją, o žurnalistai turi siekti objektyvumo. Siūlyta pasitarti su viešųjų ryšių specialistais. Būtina apibrėžti, kas yra blogeris (tinklaraštininkas). Visi dirbantys žiniasklaidoje turėtų deklaruoti galimus interesų konfliktus. Tą turėtų daryti ir ŽLEK nariai. Reikia aiškiau apibrėžti nuostatas dėl plagijavimo, autorių teisų pažeidimų. Neturėtų likti nebaudžiamas tekstų „keliavimas“ per internetines svetaines be autorių žinios. Sutarta nesileisti į dideles konkretybes, o parengti informacijos viešoje edrvėje bendruosius principus.

Savitvarkos tobulinimo grupė apžvelgė darbo grupės prie Kultūros ministerijos nagrinėjamą projektą. Turėtų vadintis ne žurnalistų ir leidėjų, o Visuomenės informavimo priemonių etikos kodeksas ir atitinkamai reikia keisti komisijos pavadinimą. Komisijoje turėtų likti tik žiniasklaidos organizacijos (LŽS, LŽD, Internetinės žiniasklaidos asociacija, transliuotojų asociacijos). Komisijai būtina turėti juridinio asmens statusą ir atitinkamą finansavimą.

Visi pasiūlymai dar bus tobulinami. Nutarta kreiptis į visas viešosios informacijos organizacijas, kurios norėtų, galėtų ir turėtų dalyvauti. Iki sausio mėnesio sutarta vėl susirinkti, pasiūlymus suderinti ir pateikti Seimui, kaip pataisų Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsniui projektą.

LŽD info