Noriu prisistatyti: esu Marija Šaknienė, „Lietuvių godų“ redaktorė. O kas yra „Lietuvių godos“? – ne vienam skaitytojui gali kilti klausimas. Pabandysiu į jį atsakyti. „Lietuvių godos“ – tai mėnraštis, skirtas Gudijos lietuviams.Laikraštis pradėtas leisti 1993 metais. Jo įkūrimo idėją pasiūlė JAV lietuvis, savo kilme punskietis, deja, jau išėjęs amžinatvėn, Bronius Krokys. Ją įgyvendinti ėmėsi mano vyras žurnalistas Bernardas Šaknys. Leidėju sutiko tapti tuo metu Alfonso Augulio vadovautas „Gervėčių“ klubas. Būsimą leidinį įteisinus, užregistravus ir suradus šiek tiek leidimo pradžiai lėšų pirmasis numeris išėjo gruodžio mėnesį. Bėgo laikas, išleidęs 19 „Lietuvių godų“ numerių, 1994 metų liepos mėnesį Šaknys išėjo dirbti į „Valstiečių laikraštį“, o mėnraščio leidimą perdavė man, ką aš ir darau iki šios dienos. Šiuo metu rengiu jau 219-tą numerį, po poros metų švęsime laikraščio dvidešimtmetį. „Lietuvių godų“ rengimas ir leidimas ypatingas tuo, kad didžioji dalis jo skaitytojų – už Lietuvos valstybės sienos – Baltarusijoje, etninėse lietuvių žemėse. Ten jų gyvenimai, džiaugsmai ir rūpesčiai, nelengva kasdienybė slavakalbių apsuptyje. Daugybę metų atkirsti nuo Lietuvos, palikti vieni su savo rūsčia lemtimi, bet nepraradę lietuviškos dvasios, nepamiršę gimtosios lietuvių kalbos. Jie nepaprastai džiaugiasi „Lietuvių godomis“, savo laikraščiu, kaip jį vadina. Laukia kiekvieno numerio, skaito patys ir perduoda artimiesiems, kaimynams. Dažnas komplektuoja – siuva į didelį savotišką sąsiuvinį, kurį ilgais rudens ir žiemos vakarais skaito ir skaito lyg didžiausią šventenybę, nes viskas jame apie juos, jų kraštą, istoriją ir jų pažįstamus žmones.

Tam, kad „Lietuvių godos“ periodiškai lankytų savo skaitytojus ne vien Gudijoje ir Lietuvoje, bet ir Kanadoje, JAV, Šveicarijoje, Australijoje, reikia susirasti lėšų. Tenka darbą pradėti nuo projektų rengimo, prašymų pildymo, ataskaitų paruošimo ir siuntinėjimo. O tai nelengvas darbas, kai tuo pat metu reikia parengti ir eilinį laikraščio numerį bei išsiuntinėti skaitytojams. Daugiausia paramos leidinys yra gavęs iš Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos, įsikūrusios Jungtinėse Amerikos Valstijose, šiemet švenčiančios 50-metį. Rėmė ir Tautos fondas, Čingų fondas, nedidelėmis sumomis buvęs Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Vyriausybės, pavieniai geradariai ir aukotojai, o pastaruosius dvejus metus parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Taip palengva ir judame į priekį, niekada nebūdami tikri dėl rytdienos, nes esame ne pelno siekianti organizacija, neturime pastovaus pajamų šaltinio, nes leidinys neprenumeruojamas ir nepardavinėjamas, nes pagrindiniai mūsų skaitytojai – Gudijoje esančių etninių žemių lietuviai, gyvendami „Lukašenkos rojuje“ leidinio tiesiog neįpirktų. Platiname nemokai per mokyklas, bažnyčią, dalį siunčiame paštu. Daug platinant prisideda Tarptautinio „Gervėčių“ klubo pirmininkas Alfonsas Augulis, Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Leonas Nestiukas, „Gervėčių“ klubo valdybos narė Marytė Valienė.

Nelengva parengti laikraštį ir susirinkti medžiagą, nes reikia važinėti į Baltarusiją. Tam reikia nemažus pinigus kainuojančios vizos, draudimo ir, žinoma, transporto išlaidų. Ne visada pavyksta laiku nukakti į ten vykstančius lietuvių bendruomenių renginius, nes siena su Baltarusija , o ne su Vakarais, kur keliaudamas, ypač Lietuvai įstojus į Šengeno erdvę, nė nejauti, kada kerti vienos ar kitos valstybės sieną. Lietuvos – Baltarusijos valstybinės sienos kirtimas – tai eilių eilės, kuriose tenka praleisti ne vieną valandą. Tenka savo kailiu išbandyti tai, ką nuolatos patiria Lietuvoje studijas pasirinkę tenykščių lietuvių vaikai, ar prieš Vėlines artimųjų kapus aplankyti susiruošę išeiviai iš tų kraštų, gyvenantys Lietuvoje, ten lietuviškose mokyklose dirbantys mokytojai iš Lietuvos.

Nelengva klausytis mokytojų skundo, kad jie, dirbdami sunkiomis sąlygomis, mūsų Švietimo ministerijos siunčiami ten be jokių socialinių garantijų, atostogų, netgi normalių darbo planų bei sąlygų. Liūdna, kai žinai, kad jiems niekuo negali padėti, netgi suteikti vilties, nors jie ten laukiami ir labai reikalingi. Grunda širdis, kai kertant sieną, matai didžiulėje šiukšliadėžėje kelias bulves ar dešimtį kiaušinių, konfiskuotų ir išmestų iš tėviškės Gudijoje mokslų krimsti į Lietuvą skubančių tenykščių lietuvių vaikų.

Šiuo metu Baltarusijoje gyvena apie 30 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Jie susibūrę į 1994 metais kovo mėnesį Minske įsikūrusią Baltarusijos lietuvių bendruomenę, kurią sudaro atskiros savarankiškos bendruomenės. Tai Gervėčių, Pelesos, Gardino, Lydos, Minsko, Brėslaujos lietuvių bendruomenės. Veikia dvi vidurinės lietuviškos mokyklos – Rimdžiūnuose ir Pelesoje bei keletas sekmadieninių – Lydoje, Vainiūnuose, Astrave, Minske, Gardine. Visų jų veiklą stengiasi stebėti ir fiksuoti „Lietuvių godos“. Mėnraštis – tai tam tikras bendruomenių tarpusavio susižinojimo šaltinis. Jame taip pat stengiamės pateikti ir aktualiausią informaciją iš Lietuvos bei Pasaulio lietuvių bendruomenės, kurios dalis yra ir Gudijos lietuvių bendruomenė.

Stengiamės vienyti ir jungti ten dar gyvenančius lietuvius, skelbiame jų kūrybą – mokinių, mokytojų, kaimo žmonių, palaikyti jų lietuvišką dvasią ir katalikišką tikėjimą, nors ne visada ir viską galime skelbti atviru tekstu, nes ten, už valstybinės sienos, kita šalis, kita santvarka ir kitas požiūris į spausdinamą žodį. Pažeisi nerašytas žaidimo taisykles, peržengsi nematomą liniją ir siena užsivers, nebesulauks ten gyvenantys tautiečiai vienintelio juos lankančio gimtojo žodžio. Tuo labiau, kad gražusis, garsusis Gervėčių kraštas patenka po pradedamos statyti Baltarusijos atominės elektrinės skėčiu. Tai turės savų šiam kraštui nieko gero nežadančių padarinių. Taip ir gyvenam bei dirbam diena po dienos šiapus ir anapus valstybinės sienos, nieko per daug nesitikėdami, į nieką nepretenduodami, nesigarsindami, tyliai, ramiai. Ačiū, kad išklausėt. Pagarbiai –

Marija Šaknienė

Nuotraukose – aš šių metų Rimdžiūnų lietuviškos mokyklos 15 metų minėjime. Šalia, tautiniais rūbais – Marija Mažeikienė iš Petrikų kaimo, kuriai išvakarėse sukako 98 metai ir gervėtiškė Marija Urbanavičiūtė. Esu Rimdžiūnų lietuvių vidurinėje mokykloje mokinių darbų parodoje. Nuotraukos iš asmeninio albumo.