Lietuvos Radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pakviesti gruodžio 7 dieną į Seimo rūmus susirinko žurnalistai, psichologai, televizijos transliuotojų, žiniasklaidos reguliavimo institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai dalyvauti apskrito stalo diskusijoje „Informacijos apie savižudybę pateikimas televizijoje”.

LRTK pirmininkas Paulius Subačius, pasidžiaugęs, kad į diskusiją susirinko daug šiai temai neabejingų žmonių, apgailestavo atėjus nedaug prodiuserių, kurių ypač laukta. Jis priminė, kad prieš keletą metų vienas asmuo viešai paskelbė tuoj nusižudysiąs, sulėkė televizijos, nufilmavo ir parodė per žinias. Tada LRTK sukvietė transliuotojus, žurnalistus, žiniasklaidos reguliuotojus ir suicidologijos specialistus, įvyko diskusiją, specialistai pateikė daug informacijos ir tokių žinių laidų daugiau nepasitaikė.

Šį kartą kalbėtis savižudybių tema paskatino nesena nepilnamečio savižudžio istorija, kurią ir vėl neleistina foma pateikė kai kurios komercinės televizijos.

Pradžioje susirinkusiems buvo pademonstruotos dvi TV laidų, rodytų tą pačią rugsėjo 29 dieną, ištraukos. Jų vertinimas čia paremtas žinomiausios Lietuvos suicidologės, profesorės Danutės Gailienės ekspertine išvada, kurią ji pateikė LRTK prašoma.

LNK laidoje „Valanda su Rūta“ siekiama sudaryti įspūdį, kad problema rimtai analizuojama, kad bandoma ją pateikti iš įvairių pusių, nes dalyvauja pakviesti socialiniai darbotojai, psichologai, vaikų teisų inspektorė. Dar vienas geras bruožas – bėgančia eilute nuolat rodoma informacija apie vaikų ir jaunimo telefoninės psichologinės pagalbos linijas. Lyg ir stengiamasi neatskleisti tiesiogiai su nusižudžiusiu vaiku susijusių asmenų tapatybės (nerodomas motinos veidas, tetos ir sesers veidai pridengti. Tiesa, pastaroji priedanga – „domino“ akiniai atrodo balaganiškai ir netrukdo jas atpažinti. Labai blogai, kad šioje laidoje dalyvauja savižudžio sesuo, mergaitei tai psichologiškai žalinga. Teta labai daug detalizuotai pasakoja, kokia bloga vaikų motina. Kita berniuko teta kalba, kad „kalti liko nenubausti“. Sudaromas įspūdis, kad reikėtų nubausti motiną? Žurnalistai nepasidomėjo objektyvia informacija. Laidos dalyviai reaguoja labai emocingai, vienas šaukia „sterilizuoti!” yra akivaizdus artimųjų privatumo pažeidimas. Visa tai netoleruotina, teigia savo išvadoje profesorė.

TV3 laida „Paskutinė instancija“, matyt, nesiekia parodyti, kad problema rimtai analizuojama. Pasak profesorės, joje neetiškų ir neatsakingų problemos svarstymo aspektų labai daug. Pakartotinai, primygtinai rodoma savižudybės vieta ir nuolat minimas nusižudymo būdas, kategoriškai nurodoma kaltininkė – motina, kuri vaiką atstūmusi, ir jai gal pirmai Lietuvoje per visą istoriją gali būti pareikšti įtarimai už savo vaiko privedimą prie savižudybės. Pasak profesorės: „Bendras laidos tonas rėksmingas, dramatizmui sustiprinti naudojama net neteisinga informacija (jauniausias Europos sąjungos savižudis!). Peršama „teisinga“ įvykio versija, nurodomi kalti, nors jokio teisminio tyrimo duomenų nėra. Visai nėra pastangos rūpintis prevanciniais aspektais“. O berniuko teta pareiškia, kad burtininkė jai šias laidotuves išpranašavusi ir, pasak profesorės, „atrodo, kad laidos rengėjams daugiau jokių ekspertų ir nereikia“.

Mokslininkė sako, kad pastaroji laida „grubiau pažeidžia atsakingo savižudybės pristatymo, žurnalistų etikos, net teisines nuostatas. Bet abiems laidoms būdinga tai, kad jose pažeidžiami beveik visi atsakingo informavimo principai. Savižudybė pristatoma tarsi iš tikro būtų žinomas jos kaltininkas, kurstomos keršto emocijos (…) neskelbiami jokie rimtesni tyrimai ir nėra aišku, kaip iki savižudybės prieita. Aptarinėjami konkretūs žmonės, įtraukiami vaikai, nepaisoma asmenų privatumo“.

Profesorės išvada. – kad laidose nesilaikoma atsakingo informavimo apie savižudybes nuostatų, ir gali būti padaroma psichologinė žala mažamečiams ir ypač pažeidžiamiems asmenims.

Diskusijoje profesorė pasakė, kad po tokių laidų žmonės žudosi. Ji priminė neseną faktą, – kai Norvegijoje mirė mergaitė, nebuvo paviešinta nei vardo, nei jokių duomenų, nes Norvegijoje tokie viešinimo atvejai neįsivaizduojami. „Įrodyta, kad savižudybė užkrečiama“, sakė profesorė. Toks faktas paviešintas gali pastūmėti į savižudybę tuos, kurie tokią mintį nešiojasi, tai ypač pavojinga jauniems žmonėms. Tačiau žiniasklaida gali atlikti ir teigiamą darbą– svarbu, kaip informacija pateikiama. Apie tokį įvykį turi būti kalbama santūriai, teigiama, kad savižudybė nėra vienintelė išeitis, parodomos alternatyvos. Prancūzų įstatymai apskritai draudžia rašyti apie savižudybes. Kitose Vakarų šalyse – labai griežti apribojimai. Mūsų situaciją blogina tai, kad nėra valstybiniu mastu vykdoma jokia savižudybių prevencija. Lietuvos šios srities rodikliai ilgai buvo blogiausi pasaulyje, dabar blogiausi Europos Sąjungoje, bet valstybės mastu nieko nedaroma.

Mokslininkei pritarė Lietuvos telefoninių pasichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas Paulius Skruibis. Pasak jo, problema jau penkiolika metų nesprendžiama. Jaunimo, vaikų linijos – nevyriausybinės organizacijos, pastaraisiais metais jiems valstybė davė 17 procentų reikalingų lėšų. Savanorius reikia rimtai paruošti, apmokyti, jų trūksta, o skambučių srautas daug didesnis, negu jie gali atsiliepti. Jis norėtų, kad televizijose būtų rimtų laidų, kurios pažvelgtų į šią problemą iš esmės, o dabar daugiausia tik rodo atskiras istorijas ir tas pačias – netinkamai.

Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė pareiškė, kad jos institucija daugiau reguliuoja spaudą, reaguoja į skundus, gali pažeidėjams pritaikyti administracinio poveikio priemones. Šiemet jos institucija nustatė 12 savižudybės pateikimo pažeidimų. Bet pasitaiko ir tokių žurnalistų, kaip E. Knispelis, kuris rengdamas laidą apie savižudybes, dvi valandas konsultavosi su specialistais.

Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas, psichiatras Linas Slušnys prisipažino, kad jie skundų neinicijuoja, tik reaguoja į gaunamus. Tokių gauta nedaug, paprastai skundžiasi savižudžių artimieji. Lietuvos žmonės nesupranta, kiek daug yra iš tiesų mūsų šalyje savižudybių. Jis sakė, kad jei žmonių paklausia, ko Lietuvoje yra daugiau – žuvusių keliuose ar savižudžių, visada sulaukia atsakymo, kad keliuose aukų kur kas daugiau. Iš tiesų yra atvirkščiai. Iki visų akcijų, skirtų sumažinti aukų skaičių, blogiausias rodiklis buvo 850 žuvusių keliuose. Po didelių valstybės įdėtų pastangų jų labai sumažėjo, šiemet žuvo 389 žmonės. O savižudžių skaičius jau porą dešimtmečių stabiliai laikosi apie 1100, iš jų – apie 60 – vaikai. Kol tokių laidų reitingai yra dideli, televizija visokiais būdais bando apeiti etikos kodeksą. Profesionalai žurnalistai turėtų suvokti žodžio ir vaizdo vertę.

Lietuvos televizijos naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis prisiminė P. Subačiaus minėtą pasiskelbusio savižudžio atvejį ir pabrėžė, kad policija pakvietė LRT pas savižudį, jie nevažiavo, užtat komercinės televizijos supuolė, filmavo ir parodė. Nesniai viena žinoma visomenėje kultūros veikėja nusižudė, ir naujienų tarnyba svarstė, kaip tą faktą pateikti. Galop suformulavo –„pasitraukė iš gyvenimo“ be jokių patikslinimų. Avarijų prevencijos savo laiku ėmėsi valstybė („pirmavom“ Europos Sąjungoje), buvo investuota daug pinigų į ženklus, pakeisti įstatymai, skleidžiama aktyvi propaganda ir matom rezultatą. Jei dėl savižudybių prevencijos būtų dirbama valstybės lygiu, padėtis pasikeistų.

Lietuvos žurnalistų draugijos centro valdybos pirmininkė Marytė Kontrimaitė teigė, kad rodytosios laidos – jokia žurnalistika, o šou, kur tiesiog mėgaujamasi aštriomis emocijomis. Ji pabrėžė: „Kad tokios laidos neturėtų aukštų reitingų, reikia kalbėti apie jų žalą viešai. Čia kaip su visa žiniasklaidos etika – trūksta švietimo. Tokią akciją televizijoje turėtų vykdyti mūsų visoumeninė televizija, nelaukdama iš valstybės didelių lėšų, nes švietimas minimas kaip LRT įstatyme įteisinta visuomeninio transliuotojo priedermė, o kiek mes matome tikrų šviečiamųjų laidų?“

Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos atstovas Andrius Romanovskis pareiškė, kad tai – ne tik televizijos problema. Jis pasvarstė, kad gal ir pas mus kaip Prancūzijoje reikia tą temą įstatymu uždrausti. Čia ne tik transliuotojų ar žurnalistų, bet ir prodiuserių problema. Jis teigiamai įvertino LRTK iniciatyvą – kalbėtis ir parengti televizijoms rekomendcijas, kaip kalbėti apie savižudybes, ką rodyti, ko ne.

LRTK išdalino savo rekomendacijos transliuotojams dėl informacijos apie savižudybę pateikimo projektą, parengtą atsižvelgiant į Lietuvos specialistų pasiūlymus ir Pasaulio sveikatos organizacijos Psichikos sveikatos departamento žurnalistams skirtą dokumentą dėl savižudybių prevencijos. Projekte pabrėžiama, kad žiniasklaida gali paveikti atskirų asmenų elgesį teigiamai arba neigiamai.

Teigiamas poveikis bus tada, jei informacija pateikiama atsargiai ir santūriai, formuojama nuostata, kad savižudybė nėra vienintelė išeitis iš sunkios situacijos; nurodomos ir galimos alternatyvos – kaip atpažinti gresiančią savižudybę, kur gauti pagalbą. Svarbu stiprinti neigiamą nostatą savižudybės atžvilgiu, pateikti specialistų komentarus, rodyti, kalbėti apie žmones įveikusius krizes ir sukrėtimus.

Neigiamas poveikis – jei pateikiama emocingai, patraukliai, paslaptingai, ar net kaip drąsos pavyzdys. Tai parodo, kad šituo būdu galima sulaukti daug dėmesio, nubausti kaltuosius, sukelti sensaciją. „Tokie pavyzdžiai labiausiai veikia jaunimą , žmones su psichikos problemomis, visus jau turinčius polinkį į suicidines tendencijas,“ – teigiama  LRTK parengtoje rekomendacijoje ir išdėstomos atsakingo informavimo apie savižudybes nuostatos. Jos šiek tiek pakoreguotos buvo patvirtintos LRTK gruodžio 8 d. posėdyje ir paskelbtos Komisijos tinklalapyje.

LŽD info