Būti senamadišku nūnai nemadinga. Nėra ir naudinga, nors už vadinamojo senamadiškumo, vis iš naujo ir iš naujo niekinamai apiprunkščiamo, etikečių slypėtų net ir sunkiausiu pinigų kapšu neįvertinamų tradicijų išmintis, kuri viename šimtmetyje tautai grąžino kalbą ir gyvybę, o kitame – iš žemėlapių ištrintą valstybę.
Esu senamadiškas. Esu iš okupacijos dešimtmečių, kurių šiandien vien vardas nukrato lyg maro šmėkla. Esu Iš Digrių kaimo visai šalia Kauno, iš tų vyšnių, kuriose karsčiausi dėl prisirpusios uogos lenktyniaudamas su visais paukščiais. Esu iš po to vaiskaus dangaus, kuris šildė keliukų prie kryžiaus smėlį, kutenantį basas kojas. Iš tos gryčios, iš kurios į Sibirą pirmiausia išvežė dėdę, o paskui ir tėvą, kurioje garnizonų kareivos į sieną daužė motinos galvą, ieškodami partizanų bunkerio, iš kurios motina, užklupta vidur nakties, išbėgo į gruodo tamsą ir, kaimynų šunų apdraskyta, buvo peršauta prie Digrių koplyčios. Visas esu iš močiutės pasaulio, kurio skrynioje dar tebebuvo mirčiai sulankstyta, dailiai išsiuvinėta prijuostė. Visas esu iš savo sulaužytų kojų ir kuliamosios sutraiškytų rankos pirštų. Iš konfiskuotų namų, gyvulių, įrankių ir įnagių. Esu iš klūpojimo ravint neužmatomas atmatuotų cukrinių runkelių vagas, iš bėgimo paskui rugių kertamąją ir pėdų rišimo. Esu iš sąsiuvinyje brigadininko atgrubusiais pirštais surašytų darbadienių. Esu iš tos meilės ir neapykantos, iš priespaudos ir laisvės, kai laisvė atvirai skambėdavo pabaigtuvių dainose, persmelkiančiose išbuožintą ir sukolektyvintą kaimo po kaimo.
Esu senamadiškas, iki silpnumo keliuose gailaująs kaimyno kalvio, kausčiusio visus kolūkio arklius, kurio namuose gaudavau duonos, rasdavau šiltą krosnį ir sultingas kriaušes; gailaująs siuvėjų, kurių troboje per aslą vyniojosi storas takas, sugeriąs žingsnius. Esu iš kaimyno šuns akių, kai pas jį mane nusviedė viso rusų pulko į tremtį besivejama išvežti motina, iš to upelio, kuriame per vieną tokį sprukimą nuo išvežimo vos nepaskendau. Esu iš to pavojingo, baisiosios romantikos pritvinkusio dangaus, kuris tilpo po tokiu, o ne kitokiu Lietuvos dangum. Esu iš tos lemties, kurią šiandien vis įnirtingiau raginama užmiršti, ištrinti iš atminties, nors ji joje įsirėžė įkaitinta geležimi. Esu iš tų, kurie ištvėrė pavergtųjų gyvenimą. Esu ir būsiu iš tų, kurie žino viena: jeigu ne tie užguiti žmoneliai, vaikomi iš kolūkio į kolūkį, baudžiamo 60 arų ir vienos karvutės laikymu, jeigu ne jų ištvėrimas srebiant vos pražilintus barščius, jeigu ne jie – kaimynas kalvis, kaimynės siuvėjos, motina, močiutė, vyriausiasis brolis, vos beužmatomas iš už žagrės, jeigu ne jie – į kokią Lietuvą iš Sibiro būtų grįžę mano dėdė ir mano tėvas? Ir ar bebūtų buvę iš viso kur grįžti, jeigu ne jie, likusieji čia, nebūtų Tėvynę kaip nuodėmę išpirkę savo būtimi? Į kokią Lietuvą būtų sugrįžta iš kalėjimų ir tremčių, susirinkta iš užatlančių, iš svetimų prieglobsčių?
Esu senamadiškas, nes mados ateina ir praeina. Nekinta tik Tėvynė ir jos laisvė. Jeigu ūmai neužspringstama laisve, laisvės iš Tėvynės pasiimama ne tiek, kad neapžiotum, o tiek, kiek jos vienam tegalima įveikti, kiek vienam tegalima panešti, kad ji nesuknežintų kaip balastą. Nes baisiausia būti ne priespaudos ar prievartos, bet laisvės auka.
Laisvė visada yra pareiga. Kasdienė pareiga, kurios neatlikus negaunama išrišimo. Neatliekama pareiga pamažu pradeda traiškyti žmogų, visuomenę ir valstybę. Visuomenė neišvengiamai pradeda sluoksniuotis į laisvus turtėti ir laisvus beviltiškai skursti. Valstybėje prasideda nepaskelbtas, užtat ir nekontroliuojamas karas. Piliečiai tampa nesaugūs, laisvė tampa deklaratyvi ir numanoma. Kiekvienas gelbstisi savo galva, nakčiai prie lovos pasidėdamas šautuvą arba kirvį.
Laisvė laužia duris, daužo langus, tyko kelyje arba gatvėje. Laisvė susidvejina su prievarta. Visuomenė galop užsirakina nuo laisvės tarp keturių sienų. Tvyro besaikis įtarumas. Valstybė suserga…
Kazys Požėra
