Kaune pagerbti Lietuvos didžiavyriai « Lietuvos Žurnalistų draugija

Lentas atidengia Saulius Kubilius ir Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas

Nepriklausomybės atkūrimo šventės išvakarėse Kaune buvo įamžintas vieno iškiliausių XX amžiaus lietuvių tautos didžiavyrio Stasio Šilingo ir dar keturių įžymių kultūros veikėjų atminimas.

Vidurdienį prie T. Daugirdo gatvės ketvirtuoju numeriu pažymėto namo susirinko kelios dešimtys kauniečių, uniformuotų šaulių, svečių iš sostinės, žurnalistų draugijos narių. Šiame name tarpukaryje, dvidešimt metų gyveno valstybininko Stasio Šilingo šeima (joje užaugo 9 dukros, iš kurių penkios gimė Kaune). Čia gyveno ir kitos įžymybės su savo šeimomis. Tai Lietuvos oreivystės pradininkas, vargonų meistras ir gamintojas Jonas Garalevičius (1871 – 1943), meno istorikas, muziejininkas, kultūros veikėjas Paulius Galaunė (1890 – 1988), knygnešys, Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis (1873 – 1929), kompozitorius, pedagogas, dirigentas Juozas Tallat-Kelpša (1888 – 1949). Kauno miesto savivaldybei užsakius, dvi memorialines atminimo lentas pagamino skulptorius Vytautas Narutis. Vienoje – Stasio Šilingo bareljefas su įrašu: „Šiame name 1919 – 1941 metais gyveno Valstybės Tarybos pirmininkas, Seimo narys, Teisingumo ministras, Sibiro lagerių kankinys Stasys Šilingas ( 1885 – 1962)“. Kitoje iškaltos J. Garalevičiaus, P. Galaunės, V. Putvinskio, J. Tallat-Kelpšos pavardės.

Pradėdamas iškilmingą ceremoniją Kauno miesto meras, pabrėžė, jog kauniečiai nepamiršta Lietuvai nusipelnusių asmenybių ir jų vardus įamžina atminimo lentose. Jas meras atidengė kartu su į renginį atvykusiu iš Romos Vatikano radijo žurnalistu, Stasio Šilingo vaikaičiu Sauliu Kubiliumi. Atminimo lentas pašventino popiežiaus Garbės prelatas Vytautas Vaičiūnas.

Šių eilučių autorius Albinas Vaičiūnas priminė šio neeilinio žmogaus gyvenimo ir veiklos kelią. Kaunietiškasis laikotarpis buvo pats intensyviausias tiek politine, tiek kultūrine prasme S. Šilingo biografijoje. Vilniuje 1918 metais jis buvo kooptuotas į Lietuvos Valstybės Tarybą, su kuria, artėjant bolševikų kariuomenei, pasitraukė į Kauną. 1919 m. sausio 2 dieną Stasys Šilingas su žmona Emilija ir 4 dukromis Laima, Daiva, Danguole ir Saulene apsigyveno šioje Daugirdo gatvėje netoli Nemuno. Išrinkus Lietuvos prezidentu Antaną Smetoną S. Šilingas tapo Valstybės Tarybos pirmininku. Ją panaikinus dirbo miesto advokatu, o 1922 metais nuo Ūkininkų sąjungos buvo išrinktas į I –ąjį Lietuvos Seimą, o po metų tapo II –ojo Seimo nariu. Po 1926 metų perversmo jis buvo paskirtas Teisingumo ministru. Kiek vėliau panaikinus Seimo instituciją St. Šilingas vėl tapo Valstybės Tarybos pirmininku ir šias pareigas ėjo ištisą dešimtmetį. Nuo 1934m., jau antrąjį kartą, vėl buvo paskirtas Teisingumo ministru.

vendamas Kaune St. Šilingas parengė net tris Lietuvos konstitucijas: laikinąją 1919m., kitą 1928m., paskutiniąją 1938 m., kuri veikė iki okupacijos pradžios. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1990 metais, pastaroji konstitucija veikė dar trejetą metų. Jis parengė ir kitus svarbius valstybės įstatymus: 1933m. Teismų santvarkos įstatymą, Tautai ir valstybei saugoti įstatymą, 1935 m. Spaudos įstatymą. Kaip teisininkas sudarė Tautininkų sąjungos įstatus.

Daug nusipelnė miestui Stasys Šilingas, įkūręs Kauno operos ir baleto teatrą, meno mokyklą, M.K.Čiurlionio galeriją, rūpinosi šio garsaus dailininko paveikslų sugrąžinimu iš Rusijos. Ypač aktyviai reiškėsi ir kaip visuomenininkas: 1920 m. įsteigė Lietuvių mokslo draugijos Kauno skyrių ir Lietuvos meno kūrėjų draugiją, kartu su Vaižgantu 1921 m. įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją. Stasys Šilingas – ilgametis Šaulių sąjungos narys, kurį laiką šiai organizacijai vadovavo, dalyvavo Ūkininkų sąjungos veikloje, dirbo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitete (1923m.), Lietuvių – estų draugijoje. Jis aktyviai veikė Vytauto Didžiojo jubiliejaus renginiuose 1930 – aisiais.

Prie atidengtos atminimo lentos Lietuvos Seimo narys, prof. A. Dumčius papasakojo apie S. Šilingo kančias Sibiro tremtyje, į kurią šio patrioto šeimą iš Misiūnų okupantų traukinys išgabeno 1941 m. birželio 14 dieną. Šeimos galva Pilviškių geležinkelio stotyje buvo atskirta nuo saviškių ir išvežta į Krasnojarsko krašto lagerius. Kansko kalėjime po tardymų S. Šilingas išgirdo nuosprendį – mirties bausmė. Vėliau ji buvo pakeista į 25 – erius metus lagerių. Karo metais Altajaus krašte mirė Emilija Šilingienė, o vėliau ir dukra Raminta. Šilingas patyrė ir antrąją tremtį 1954 metais: buvo išsiųstas į psichiškai nesveikų žmonių prieglaudą Ukrainoje. Grįžęs iš ten 1962 metais Kelmėje mirė. Profesorius rūpinosi St. Šilingo šeimos narių perlaidojimu iš Kelmės į Ilguvą 1999 metų rugpjūčio mėnesį.

St. Šilingo pagerbimo akcija tęsėsi Kauno Vinco Kudirkos bibliotekoje prie iš Seimo atvežtos šiam didžiavyriui skirtos fotografijų parodos. Jo vaikaitis Saulius Kubilius dėkojo už išreikštą pagarbą seneliui, už jam skirtas knygas ir straipsnius, išreiškė viltį, kad bus ir toliau rinkami faktai apie šio iškilaus žmogaus likimą. Prisiminimais apie Šilingų šeimą dalinosi ir Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas J. Dingelis, dainininkas D. Sadauskas, lagerių kankinys A. Jakimavičius, kiti renginio dalyviai.