„Kasmet gegužės 14 d. Kauno Muzikinio teatro sodelyje reikėtų ne pigius roko ar bliuzo vakarėlius rengti. Toje vietoje, kur 1972-aisiais susidegino Romas Kalanta, turėtų aidėti Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos saliutai“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino istorikas ir istorijos mokytojas Kęstutis Kasparas. Lietuvoje susiklostė jau beveik nepajudinamas požiūris, kad 19-mečio R. Kalantos gyvasis deglas ir po to prasidėjęs Kauno sukilimas – tai protestas dėl sovietų valdžios suvaržytos tuomečio jaunimo saviraiškos laisvės. Vis rečiau beužsimenama, kad R. Kalanta priešinosi sovietinei okupacijai (nors tik taip jo poelgį tuomet suvokė Lietuvos visuomenė ir išeivija). Pasak kauniečio istoriko K. Kasparo, kadangi „kalantinės“ tyrinėtos priešokiais ir paviršutiniškai, jas gaubia daug mitų. Vienas jų – esą ilgus plaukus Romas užsiaugino norėdamas būti panašus į tuometes nuo narkotikų apsvaigusias Vakarų roko muzikos žvaigždes, o ne į ilgaplaukius pokario Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanus.

 Pavertė roko operos veikėju

 „Polinkis paversti R. Kalantą roko operos veikėju, maištavusiu dėl „laisvosios meilės“, prasidėjo vos atkūrus Lietuvos valstybę, 1990-1992 metais. Pagrindinė „kalantinių“ priežastis– kova dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės – vis labiau stumiama į visuomenės sąmonės pakraščius. Etatiniai 1972–ųjų „Kauno pavasario“ minėjimų organizatoriai pasirinko kažkokį tarpinį variantą, tik šiek tiek padoresnį už visišką sovietinę panieką ir patyčias iš R. Kalantos aukos bei Kauno sukilimo“, – teigė istorikas K. Kasparas.

 Iš patrioto daro hipį

 Kai kurie žinomi Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai vadina R. Kalantą „hipių kartos, kuri žavėjosi Vakarų kontrkultūra, atstovu“. Esą jis klausėsi roko koncertų per Liuksemburgo radiją, didžiausia Romo svajonė buvo išklijuoti savo kambarėlio sienas sovietų cenzūros draudžiamais tuometinių JAV, Didžiosios Britanijos roko žvaigždžių ir žvaigždučių plakatais. Net ir ilgus plaukus vaikinas užsiaugino, neva norėdamas labiau būti panašus į savo dievaičius. Nė vienas „kalantinių“ tyrinėtojas net nesvarstė, kad gal iš tikrųjų Romas ir jo draugai troško atrodyti kaip ilgaplaukiai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) partizanai, ginklu didvyriškai priešinęsi rusų kariuomenės divizijoms. Tokius juos matome žvelgiančius iš apdegusių, pageltusių nuo laiko, kartais dar ir su SSRS ypatingojo archyvo antspaudais kampeliuose nuotraukų.

 Laisvės troškimas kilo iš sielos gelmių

 Pasak istoriko K. Kasparo, tuo metu, „kalantinių“ išvakarėse, praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, iš Rusijos koncentracijos stovyklų, taigų ir stepių ėmė grįžti paleisti lietuvių politiniai kaliniai, tremtiniai. „Įsivaizduokite tą laikmetį. Partizaninis sąjūdis išblėsęs, istorinė atmintis – prislopinta. Maskvos iškankinti, suluošinti buvę partizanai, tremtiniai tyli. Tuometis lietuvių jaunimas priverstas ieškoti savų pasipriešinimo būdų. Laisvės troškimas kyla iš pačios jaunatviškų sielų gilumos. Iš pirmo „realistiško“ žvilgsnio, R. Kalantos susideginimas ir Kauno sukilimas atrodo beprasmiški veiksmai. Bet juk ir pokario partizanų kovą net dalis Lietuvos išeivijos Vakaruose taip pat laikė „nuostolinga tautai“, – svarstė K. Kasparas, „Ūkininko patarėjui“ užsiminus, kad galbūt R. Kalantos poelgį paskatino visai ne Vietnamo karu besipiktinusių budistų vienuolių ir netgi ne „Prahos pavasario“ kankinio, čeko Jano Palacho „gyvieji deglai“, bet dažno Lietuvos partizano, iššaudžiusio visus šovinius, desperatiškas apsisprendimas susisprogdinti granatų ryšuliu rusų enkavėdistams lendant į bunkerį.

 Susidegino parlamentarizmo metinių išvakarėse

 1972 m. gegužės 26 d. Prancūzijos valdančiosios golistų partijos laikraštis „La Nation“ rašė, kad „lietuviai sukilo 32-ųjų sovietinės okupacijos metinių išvakarėse“. Dėl to sovietų ambasadorius Paryžiuje Piotras Abrasimovas nedelsdamas įteikė Prancūzijos vyriausybei Sovietų Sąjungos kompartijos centro komiteto protesto notą. Maskva puikiai suvokė Kauno sukilimo priežastis ir galimas liūdnas atgimstančios lietuviškos savigarbos pasekmes sovietų imperijos „vientisumui“. O mūsų istorijos vadovėlių, pasakojančių šiandieniams vaikams ir paaugliams apie „Kauno „gėlių vaikų“ (hipių) maištą“, sudarytojai kažkaip pražiopsojo, kad R. Kalanta susidegino priešais buvusį Valstybės teatrą, kuriame 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas dar kartą paskelbė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją (daugiau nei 90 proc. kūno nudegęs R. Kalanta mirė lygiai po 52 metų, 1972-ųjų gegužės 15-ąją…), o marionetinis liaudies seimas tame pačiame pastate 1940 m. liepos 21 d. Kremliaus paliepimu sunaikino Lietuvos valstybingumą.

Graži KGB versija

Laikraščių ir interneto svetainių straipsniai apie „kalantines“ šiandien iliustruojami labai taikiomis (vienintelėmis KGB archyvuose „per stebuklą“ išlikusiomis…) nuotraukomis – miesto sode tarsi turguje ar mugėje besibūriuojantys žmonės, gyva grandine gražiai rankomis aplink R. Kalantos susideginimo vietą susikibę milicininkai. Rusų vidaus kariuomenės kareivių su automatais ir ašarinių dujų granatomis jokiose oficialiai žinomose „Kauno pavasario“ nuotraukose – nė pėdsako. Istorikai šiandien kalba tik apie 400 suimtųjų, sovietams numalšinus Kauno sukilimą. Apie sužeistus ir užmuštuosius – nė žodžio, nors iš visų LSSR milicijos poskyrių Kauno milicininkams tada buvo atsiųsti keli sunkvežimiai guminių lazdų, o „Inkaro“ gumos gaminių fabrikui buvo užsakyta papildomai pagaminti dar tūkstantį „bananų“.

 Smūgiai pasipylė suplevėsavus trispalvei

 „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, dar gyvi liudininkai,  1972 m. gegužės 18-19 dienomis matę sudeginto milicijos motociklo griaučius Simono Daukanto gatvėje, peiliu į krūtinę nudurto milicininko lavoną, tįsantį Vladimiro Majakovskio (dabar – Imanuelio Kanto) gatvėje, Laisvės alėjoje gulintį 12-metį vaiką, iš kurio burnos tekėjo kraujas, kitą milicininkų užmuštą vaikiną, sukniubusį Adomo Mickevičiaus gatvėje (žuvusiojo kūnas pragulėjo ten iki gegužės 19-osios vakaro, artimiesiems neleista net prisiartinti), degantį Kauno miesto Lenino rajono liaudies teismo pastatą, liepsnos apimtus SSRS valstybinio banko Kauno skyrių ir LSSR valstybinės filharmonijos Kauno filialą. Vyresnio amžiaus kauniečiai dar prisimena, kad sovietų kareiviai ir milicininkai gana abejingai žiūrėjo, kaip provokatoriai Laisvės alėjoje varto suoliukus ir šiukšlių urnas. Guminių lazdų smūgiai ant patriotų galvų pasipylė tada, kai ant Vitražo ir skulptūros galerijos (Įgulos bažnyčios) kolonos suplevėsavo trispalvė, o sukilėliai ėmė giedoti „Lietuva, Tėvyne mūsų…“

 „Kalantinių“ didvyriai buvo sunaikinti

 Maskvos kontroliuojamas teismo procesas prieš „Kauno chuliganus“ buvo kruopščiai režisuotas, o kaltinamieji – atrinkti selekciškai (baigę tik kelias pradines klases ar išmesti iš amatų mokyklų, prieš „riaušes“ išgėrę ne vieną butelį pigiausio vyno, apie jokią nepriklausomą Lietuvą negalvoję, bet kadangi visi ėję į miesto sodą, tai ir jie iš paskos). Teisėjams klausinėjant „riaušininkus“, paaiškėjo, kad šie žavėjosi visai ne Vakarų roko, bliuzo, džiazo muzika, netgi ne prikimusio rusų bardo Vladimiro Vysockio kūryba, o saldžia jugoslavų estrada. Iš daugybės bylos tomų įdomiausias vienas sakinys: „Teisiamasis Jonas Prapuolenaitis papasakojo: „Kažkas buvo padegęs milicininkų motociklą (…). Vaikinas, kuris tai padarė, atrodė maždaug taip: stambus, aukštas, juodu megztiniu, pilkom kelnėm, tamsiais plaukais“. Vadinasi, tikruosius „kalantinių“ didvyrius KGB sunaikino be jokių tardymų ir teismų…

 Amžinai pavojinga tema

 „Nuo pat Nepriklausomybės pradžios lietuvių pasipriešinimo sovietams tyrinėjimai buvo visaip trukdomi, o mokslininkų, kurie nepakluso tokiai „nerašytai direktyvai“, akademinės karjeros – sąmoningai žlugdomos. R. Kalantos auką dabar dažniausiai „metafiziškai“ aiškina buvę LSSR aukštųjų mokyklų V. Lenino komunistinės jaunimo sąjungos kuopelių sekretoriai, tuomet studentų komjaunuolių susirinkimuose „įtikinamai ideologiškai demaskavę Kauno chuliganus ir jų užtarėjus iš kapitalistinių Vakarų“, – su kartėliu kalba K. Kasparas, buvęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tremties ir rezistencijos muziejaus Kaune direktorius, dabar – Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro gimnazijos skyriaus istorijos mokytojas.

 Mūsų karta nutolo nuo idealų

 Autoriai, rašantys apie 1972-ųjų Kauno sukilimą, dažnai dūsauja, kad „ne dėl tokios Lietuvos Romas pasiaukojo“, pradeda „kalantines“ lyginti su dabartiniais vadinamaisiais „rezonansiniais“ įvykiais, piketais, mitingais, bado streikais (šiemet – su Garliavos mergaitės byla, 2004 m. – su prezidento Rolando Pakso apkalta).  „Išspausdinau ne vieną knygą apie lietuvių pasipriešinimą svetimųjų okupacijoms. (K. Kasparas – tęstinio leidinio „Laisvės kovų archyvas“ iniciatorius, vyriausiasis redaktorius –red. past.). Esu įsitikinęs – jeigu partizanai prisikeltų, dabartinėje valstybėje jie pasigestų 90 proc. tų siekių, dėl kurių paguldė galvas“, – tvirtino istorikas K. Kasparas. Tačiau, anot istorijos mokytojo, ne laisvės kovotojai prieš 63 metus per daug prisifantazavo. „Tai mūsų karta nutolo nuo LLKS tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos idealų“, – nelinksmai konstatavo K. Kasparas.

 Asmeninė kovinė operacija

 1965 m. kovo 17 d. kagėbistų apsuptas žuvo paskutinis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio karys Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Iš jo rankų iškritusią partizanų vėliavą 1972 m. gegužės 14 d. pakėlė R. Kalanta. Šio vaikino asmeninė kovinė operacija, gyvasis deglas, privertė Maskvą ir vietinius išdavikus suvokti, kad Kremlius, kaip ir 1949-aisiais, kontroliuoja toli gražu ne visą Lietuvą (bent jau Kauno – tikrai ne). Gal Vilniuje ir buvo galima tyliai į upę įmesti kalbininką Joną Kazlauską ar sunkvežimiu suvažinėti kunigą Bronių Laurinavičių, tačiau Kaune neįmanoma slapta palaidoti sovietų sistemos sutraiškyto (bet nenugalėto) jaunuolio, kurio savižudybė ypač sukrėtė ir suvienijo visuomenę.

 „Sunkusis metalas“ užgožia istorinę atmintį

Kauno Laisvės alėjoje per „kalantinių“ metines būtinai skamba gergždžianti, antrarūšė roko, bliuzo, džiazo muzika. Šiais metais R.Kalantos „garbei“ koncertuos ir 1972-ųjų „hipio“, rusų karininko sūnaus Aleksandro Jegorovo –„Džyzos“ suburta grupė „Senas kuinas“. „Kai pamatysiu pasitempusius Lietuvos karius paradinėmis uniformomis ir Vyriausybės narius, dedančius gėlių vainikus R. Kalantos susideginimo vietoje, tik tada patikėsiu, kad „Kauno pavasaris“ tapo tautos savastimi. O kol kas tikrieji „kalantininkai“ (1972 m. Kauno sukilimo dalyviai) tik iš tolo žiūri, kaip kiekvienų metų gegužės 14 d. prie Muzikinio teatro pirmaisiais smuikais griežia (teisingiau, didžiausius būgnus tranko) „seni kuinai“, – tiesiai atsakė istorikas K. Kasparas, „Ūkininko patarėjo“ paklaustas, gal per „kalantines“ Kauno miesto sode ne „sunkusis metalas“ , bet Lietuvos kariuomenės LDK Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos karių šautuvų salvės turėtų griaudėti.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

„ŪP“ korespondentas