Maskva ir Berlynas skolingi suvalkiečiams pusę milijardo litų auksu
Lietuvių politiniams kaliniams ir tremtiniams, vergišku darbu Sibiro katorgininkų stovyklose atkūrusiems Antrojo pasaulinio karo sugriautą Rusijos sunkiąją pramonę, Kremlius negrąžino nė sudilusio skatiko
Dvejus iš šešerių Antrojo pasaulinio karo metų rusų bolševikai ir vokiečių nacionalsocialistai buvo artimiausi sąjungininkai.
Rusijos užsienio reikalų ministerija labai supyksta, vos Lietuvos Vyriausybė primena apie kompensaciją už sovietų okupacijos žalą. Anot Kremliaus, šventvagystė okupantais vadinti rusų kareivius, išvadavusius pasaulį iš „rudojo maro“ (nacionalsocialistinės Vokietijos). Tačiau 1941 m. birželio 14-18 dienomis, kai raudonarmiečiai gyvuliniais vagonais į Sibirą išvežė lietuvių tautos žiedą, sovietai buvo artimiausi hitlerininkų sąjungininkai, priklausė tai pačiai antivakarietiškai valstybių ašiai, kurios vadeivos, išskyrus SSRS premjerą Josifą Staliną, po karo buvo nuteisti Niurnbergo ir Tokijo tribunoluose. Nors Rusijos politikai šiandien įsismaginę siūlo už įkalintų ir ištremtų lietuvių ūkininkų, valstybės tarnautojų, mokslininkų kančias SSRS prievartinių darbų stovyklose atlyginti beverčiais muziejiniais, iš apyvartos prieš 19 metų išimtais sovietiniais rubliais su proletariato vado Vladimiro Lenino atvaizdu, tačiau 1941 m. sausio 10 d. Maskva nupirko iš Berlyno pietinį išdraskytos Lietuvos pakraštį (Suvalkiją ir dalį Dzūkijos) už visais amžiais bet kurioje šalyje paklausaus aukso krūvą (pusę tonos). To sandėrio vertė dabartiniu kursu siektų 210 mln. JAV dolerių (daugiau nei pusę milijardo litų). Jeigu Maskva tiek sumokėjo už 2568 kv. km Vilkaviškio ir Lazdijų apylinkių juostą, nesudėtingais aritmetiniais veiksmais nesunkiai galima apskaičiuoti, kokia pinigų suma prieš 71-erius metus Kremlius įvertino visą savo grobį – 65 300 kv. km ploto Lietuvą. „Ūkininko patarėjo“ pakalbinti buvęs SSRS politinis kalinys ir bolševizmo bei nacionalsocializmo nusikaltimų tyrinėtojas teigė, kad pagal tarptautinę teisę sūduviai šiandien gali pateikti ieškinį iš Trečiojo Reicho odos išsinėrusiai Vokietijos Federacinei Respublikai ir sumažintai Sovietų Sąjungos kopijai Rusijos Federacijai už nusikalstamą komercinį-geopolitinį sandėrį dėl lietuviškos Užnemunės.
Vienas kitam įsipareigoję grupiniai nusikaltėliai
„Dar 2000 m. Vilniuje vykusio tarptautinio kongreso visuomeninis tribunolas, nagrinėjęs komunizmo nusikaltimus, tvirtai nusprendė, kad abiejų ideologijų (ir hitlerizmo, ir stalinizmo) prigimtis buvo vienoda, dvejus Antrojo pasaulinio karo metus iš šešerių (trečdalį karo trukmės) vokiečių nacionalsocialistai ir rusų bolševikai buvo sąjungininkai, bendradarbiai, kolektyviniai (grupiniai) nusikaltėliai. Tuo metu (1941 m. birželio viduryje), kai šviesiausieji, labiausiai išsilavinę lietuviai su šeimomis buvo atplėšiami nuo gimtosios žemės ir masiškai nugrūdami į gūdžiausias, žmonėms beveik netinkamas gyventi Rusijos vietas, hitlerininkai ir stalinistai buvo ne tik dvasiniai dvyniai, bet ir konkrečių sutarčių saistomi partneriai. Jų tikslas buvo užkariauti ir valdyti pasaulį. Mūsų politikai visose tarptautinėse istorikų konferencijose privalo tai kalte įkalti savo kolegoms iš Vakarų Europos, vis dar idealizuojantiems Maskvos vaidmenį per Antrąjį pasaulinį karą “, – pabrėžė Lietuvos politinių kalinių sąjungos pirmininkas Juozas Artūras Flikaitis, „Ūkininko patarėjo“ paklaustas, kodėl iki šiol nė viena Lietuvos Vyriausybė nesistengė, kad 1941 m. birželio tremtys tarptautiniuose dokumentuose būtų pavadintos Antrojo pasaulinio karo nusikaltimu, kurį įvykdė antivakarietiškos Romos- Berlyno-Tokijo-Maskvos ašies valstybė Sovietų Sąjunga.
Susitaikėliška „mažesnio blogio“ teorija
Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos vykdantysis direktorius, Vyriausybinės komisijos dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo narys Ronaldas Račinskas „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad jau 14 metų (nuo to laiko, kai prezidento Valdo Adamkaus dekretu suburti istorikai, teisininkai, archyvarai pradėjo nuosekliai tirti nacionalsocialistų ir sovietų nusikaltimus Lietuvoje) mūsų šalis bando įtikinti Vakarų Europą, kad Antrąjį pasaulinį karą sukėlė dviese – Hitleris ir Stalinas, o Sovietų Sąjunga anaiptol nebuvo joks „mažesnis blogis“.
Tikrieji Stalino draugai
„Daugybė faktų įrodo nacionalsocialistų ir sovietų „ginklo brolybę“ pirmaisiais karo metais, pradiniu jo laikotarpiu. Sovietai 1940 -1941 metais nusiuntė Vokietijai beveik 2 mln. tonų grūdų, 900 tūkst. tonų naftos, kad soti ir iki viršaus į tankų kuro bakus degalų prisipylusi vokiečių kariuomenė galėtų nukariauti Prancūziją, Belgiją, Daniją. 1940 m. balandį verždamasi į Norvegiją, Vokietija naudojosi sovietų paslaugiai suteikta karine jūrų baze netoli Murmansko. Maskva Berlynui atidavė nemažai iš nacionalsocialistų okupuotos Vakarų bei Vidurio Europos pabėgusių žydų, kurie po to tapo Holokausto aukomis – užtroško mirties stovyklų dujų kamerose“, – bendrus SSRS ir Trečiojo Reicho karo nusikaltimus vardijo R. Račinskas. Stalinas jautėsi labai pagerbtas, kai Hitleris jį pakvietė dėtis prie antivakarietiškos Romos-Berlyno-Tokijo ašies. Sovietų diktatoriui „tvirtarankio“ Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio ir „kietakakčio“ Italijos tautos vado Benito Mussolinio draugija buvo aiškiai malonesnė negu vėlesnis bendravimas su Didžiosios Britanijos premjeru konservatoriumi Winstonu Churchilliu ar su JAV prezidentu demokratu Franklinu Delano Rooseveltu.
Vietinės reikšmės tremtys
„Deja, 1939-1940 metų Baltijos šalių sovietinė okupacija, SSRS karas su Suomija Vakarams iki šiol atrodo tarsi kažkokie to meto „vietiniai, regioniniai konfliktai“, negalintys nė lygintis su beveik tuo pat metu viso pasaulio dėmesį prikausčiusiu vokiečių Vermachto paradu po nugalėtos Prancūzijos sostinės Triumfo arka“, – sovietinių Antrojo pasaulinio karo istorijos klastočių migloje vis dar klaidžiojančius ES politikus užjautė R. Račinskas. J. A. Flikaičio nuomone, Vakarai daug labiau rėmė Lietuvą, kai ji buvo okupuota, negu dabar.
Istorijos klastotojams atsuka kitą žandą
Po karo Vokietijos bendrovės „Siemens“, „Volkswagen“ įkūrė specialius fondus, iš kurių mokėjo kompensacijas buvusiems kaliniams iš Rytų Europos už vergišką darbą. Rusijos Norilsko metalurgijos kombinatui 1944-1956 metais vario rūdą kasė ir įkalinti lietuviai. Kai Kremlius visai rimtai pasakoja, kad sovietai 1944-1990 metais iš atsilikusios, kaimiškos buržuazinės Lietuvos sukūrė pramoninę, išsivysčiusią LTSR, mūsų politinis elitas paprastai tyli, nedrįsta pasiūlyti Rusijai, kad bendrovės „Norilsk Nickel“ akcijomis būtų atsilyginta joje kažkada vergavusių ir žuvusių nuo nepakeliamų darbo sąlygų ar be sveikatos namo grįžusių politinių kalinių iš Lietuvos palikuonims – juk jų seneliai padėjo po karo atstatyti sugriautą Rusijos pramonę.
Užsienio investuotojai nesidomi rusiškų įmonių praeitimi
„Aš irgi buvau sovietų lagerininkas, kalėjau SSRS „pataisos darbų“ stovyklose. Teko ir mišką kirsti. O mūsų darbo vaisiais (tais, kurių nespėjo pavogti lagerių prižiūrėtojai) pasinaudojo Rusijos valdžia“, – tvirtino J. A. Flikaitis. Pasak Politinių kalinių sąjungos vadovo, beveik visas Rusijos bendroves, kuriose nugaras lenkė lietuviai, dabar nusipirko užsieniečiai. „Tose įmonėse rusiško kapitalo liko labai mažai. Tik užsienio investuotojų, o ne Kremliaus nuopelnas, kad buvę sovietų karo pramonės komplekso vergai šiek tiek kompensacijų vis dėlto gavo“, – sarkastiškai kalbėjo J. A. Flikaitis.
Pigus geopolitinis populizmas
Rusijos propagandos „perlą“, esą sovietai atnešė į Lietuvą civilizaciją, buvęs politinis kalinys J. A. Flikaitis laiko tiesiog pigiu geopolitiniu populizmu. „Okupuotoje Lietuvoje rusai kūrė tokią „pramonę“, kuri niekada neleistų mūsų šaliai išsiversti be Rusijos žaliavų ir atsarginių dalių. Mūsų ūkis buvo tik komandinės SSRS ekonomikos priedėlis. Vilniaus „Kuro aparatūros“ gamykla, viena didžiausių sovietinėje Lietuvoje, montavo degalų tiekimo sistemas raudonosios armijos tankams, traktoriams. O jokių traktorių juk pas mus sovietų laikais niekas niekada nesurinkinėjo. Gal Maskva ir suteikė internacionalinę pagalbą iš „Prancūzijos kolonialistų ir JAV imperialistų“ išsilaisvinusiam Vietnamui, nemokamai maitino, mokė rašyti bei skaityti socializmo keliu pasukusias Afrikos gentis ir dykai nafta aprūpino „Laisvės salą“ (Kubą) „pasaulio policininko“ (Jungtinių Valstijų) pašonėje, bet jau seniai į sovietų įtakos sferą įsiurbtai (taigi, geopolitiškai neįdomiai) Lietuvai nuo Maskvos stalo būdavo numetami tik trupiniai“, – tikino J. A. Flikaitis.
1941 m. birželį 18 tūkst. lietuvių buvo atplėšti nuo gimtosios žemės ir gyvuliniais vagonai išvežti į svetimą, priešišką šalį.
Rudasis sūduvius pardavė raudonajam
Beveik visi lietuviai yra bent girdėję apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytą Molotovo –Ribbentropo pakto slaptąjį protokolą, nubloškusį Lietuvą į nacionalsocialistinės Vokietijos gniaužtus. Mažiau tautiečių žino 1939 m. rugsėjo 28 d. Stalino ir Hitlerio „konfidencialią“ sutartį, pagal kurią ant mūsų šalies žemėlapio savo pypkę uždėjo sovietų lyderis. Tačiau nedaug kam (išskyrus istorikus) girdėta 1941 m. sausio 10 d. pasirašyta Maskvos- Berlyno sienų ir prekybos sutartis. Jos prireikė todėl, kad vokiečiai ir rusai, dorodami Lenkiją, užgrobė ir „svetimas“ teritorijas, kurios pagal slaptuosius protokolus turėjo priklausyti sąjungininkams. Po to, kai sienų ir prekybos sutartis buvo sudaryta, Sūduvos ruožą į vakarus nuo Šešupės, iki linijos Kudirkos Naumiestis, Šešupė, Pilviškiai, Marijampolė, Liudvinavas, Krosna, Kapčiamiestis (šioje teritorijoje karo lauko stovyklas jau buvo įsirengusi raudonoji armija), vokiečiai pardavė sovietams už 31, 5 mln. Vokietijos markių – 7,5 mln. aukso dolerių (dabar tai būtų maždaug 210 mln. JAV dolerių). Už hektarą Suvalkijos žemių su visais trobesiais, žmonėmis ir jų turtu Stalinas Hitleriui sumokėjo maždaug po 1300 Lt.
Abu režimai vienodai atsakingi
Švedų rašytojos Astridos Lindgren knygos „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ veikėjas, berniukas Svantė, iš savo mamos išgirdęs, kad tėveliai jo neatsižadėtų nė už milijoną kronų, paprašė: „Jeigu esu vertas milijono, ar negalėčiau nors dalelę tų pinigų gauti grynais?..“ „Ūkininko patarėjui“ pasiteiravus, į kurią sostinę, Berlyną ar Maskvą, turėtų kreiptis sūduviai, reikalaudami atlyginti už neteisėtas, tarptautinę teisę grubiai sulaužiusias jų žemių dalybas, ir J. A. Flikaitis, ir R. Račinskas sutartinai atsakė: „Į abi“.
Nevieninga lietuviškų partijų laikysena
Prieš kelerius metus vienos į Gulagą (SSRS prievartinio darbo stovyklų bendrinis pavadinimas-red. past.) ištremtos Lietuvos kaimo moters vaikai pateikė Rusijos Federacijai 400 tūkst. eurų (1,38 mln. Lt) ieškinį. „ Mes, politiniai kaliniai ir tremtiniai, buvome pasišovę bylinėtis su Rusijos valdžia, bet entuziazmas netrukus atvėso. Norint varžytis su Rusijos politinės demagogijos profesionalais reikėtų pasisamdyti labai patyrusius advokatus. Bet argi tremtinių vaikai turi tiek santaupų, kad galėtų susimokėti už nepigias jų paslaugas? Net atsiminimų knygelėms plonais viršeliais išleisti nusižeminę elgetaujame pinigų… O Lietuvos valstybės paramos nesulaukėme, nors iš mūsų susitikimų su premjeru Andriumi Kubiliumi man susidarė įspūdis, kad Vyriausybė norėtų, jog individualūs ieškiniai dėl okupacijos žalos tebebūtų siunčiami teismams. Pasigendame vieningos lietuviškų partijų laikysenos dėl okupacijos žalos atlyginimo. Konservatoriai paskutiniaisiais mėnesiais iki rinkimų dar bando kalbėti apie tai, kas neduoda ramybės svarbiausiems jų rėmėjams – buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams, o socialdemokratams ir liberalams vis dar tebeskaudantys Kremliaus aukų randai nerūpi”, – piktinosi Vilniaus Gedimino prospekte įsikūrusio Komunizmo nusikaltimų tyrimo paramos fondo vadovas J. A. Flikaitis.
Kiek kainuoja Dievo kūrinio netektis?
Valstybinė komisija, kurioje dirba R. Račinskas, iki liepos 1-osios turi pateikti Vyriausybei „ SSRS okupacijos žalos atlyginimo derybines nuostatas ir veiksmų planą”. Komisija taip pat nagrinėtų ir nuostolius, kurių Rusijos kariuomenė 1991-1993 metais pridarė nepriklausomai Lietuvai. Dabar oficialiai teigiama, kad SSRS okupacijos pasekmė – apie 80 mlrd. Lt, kurių per pusę šimtmečio neteko Lietuva. Panaši Atkuriamojo Seimo komisija 1992 m. suskaičiavo, kad Lietuva dėl sovietų okupacijos patyrė dešimt kartų didesnę žalą. „ Kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys. Jo netektį įvertinti pinigais gana sunku”, – „Ūkininko patarėjui“ filosofiškai kalbėjo Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos vykdantysis direktorius R. Račinskas.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas
