Antano Seikalio daug pristatinėti nereikia: buvęs partizanas, politinis kalinys, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, žurnalistas, S.Lozoraičio premijos laureatas, aktyviai besirūpinantis kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą išsaugojimu, dalyvaujantis ekspedicijose į lagerių ir tremties vietas, padedantis sugrįžti namo tremtiniams ir buvusiems Gulagų kaliniams invalidams, organizuojantis paminklų statybą žuvusiems lietuviams Steplage ir Karlage Kazachstane. 2008 m. Marytė Kontrimaitė, pristatinėdama S.Lozoraičio premiją pelniusį kolegą, rašė: ,, Antano Seikalio išgyventa, iškentėta, pamatyta, patirta ir nuveikta tiek daug, kad užtektų medžiagos daugeliui filmų ir knygų. Vieną knygą jis prisipažino dabar rašąs, bet iš anksto daugiau pasakoti nepanoro.“ Džiugu, kad šiandien A.Seikalis jau pasirengęs papasakoti apie rašomą knygą – romaną ,,Apasionata“. Tai – knyga apie Kengyro (Kazachstanas) lagerio kalinių sukilimą ir jo numalšinimą
Kada ir kodėl kilo mintis rašyti romaną?
Noras rašyti manęs neapleido visą laiką, bet ar tai bus romanas, dar nežinojau. Rašinėjau periodikai ir spausdinausi atskiruose leidiniuose. Renkant medžiagą apie Kengyro kalinių laisvą ,,respubliką“, kristalizavosi idėja parašyti romaną. Romane, skirtingai negu memuaruose, yra daugiau erdvės atskleisti romano veikėjų likimus ir plačiau aprėpti įvykių eigą. Į Jūsų klausimą, kodėl kilo mintis rašyti romaną, bandysiu atsakyti vėliau.
Kodėl romanui apie pakankamai šiurpius įvykius pasirinkote tokį pavadinimą?
Bethoveno ” Apasionata” atsiranda pačioje knygos atomazgoje ne šiaip sau, ne teksto paįvairinimui, bet turi ypatingą reikšmę, apie kurią trumpai negalėčiau paaiškinti. Tegu pasilieka nedidele paslaptimi.
Kaip ilgai brandinote romano idėją? Kodėl rašote dabar, praėjus šitiek metų po įvykių? Ar galbūt rašėte jau seniai, tik dabar suvedate į vientisą kūrinį?
Romaną parašyti įsipareigojau prie paminklo žuvusiems, tada, kai maniau, kad jau viską žinau ir galiu romane paliudyti, kad nusikaltimai žmoniškumui neturi senaties, jeigu mūsų pačių sąžinė neapkerpėjo ir savų kančių nepamiršome.
Koks romane santykis tarp fantazijos ir tikrovės? Ar visi veikėjai turi savo prototipus? Ar išlikę gyvi sukilimo dalyviai, liudininkai atpažintų save?
Fantazijos romane turėtų būtį nedaug – visas istorinis fonas yra absoliučiai tikroviškas. Nevisus romano herojus pristatau tikrais vardais. Manau, sukilėliai patvirtintų, kad rašiau tiesą apie juos, nepagražindamas ir neiškreipdamas įvykių.
Apie Kengyro kalinių sukilimą Stasys Mačiulis liudijo prisiminimuose „Laisvės kovų archyve“ , „Keturių valandų mirties šokis“. Apie Kengyrą prisiminimų knygoje „Lemties pėdsakai“ rašė Bronius Valaitis. Deja, abiejų autorių jau nėra tarp mūsų…
Ar Jūsų romaną galima lyginti su kokiu nors panašios tematikos kūriniu?
Kol romanas neparašytas, negalėčiau knygos sugretinti su kitų autorių kūryba. Žinau tik viena – geros literatūros pasigendame, ypač skaudžiomis tremties, rezistencijos temomis. Pasigendame ne tik knygų – nėra kino, nėra meno, neturime net paminklo savo valstybei. Užtat turime daug ,,patetiškų“ skulptūrų ( aš jas vadinu musmirėmis), pritupdytų po visą kraštą.
Lageriai turi savo žodyną ir jis yra rusiškas. Rusų kultūroje yra gausybė kūrinių, kurie persunkti lagerio leksika: užtenka prisiminti A.Solženicyno romanus ar V.Vysockio eiles. Kaip sukotės iš padėties Jūs? Ieškojote atitikmenų lietuvių kalboje ar tiesiog rašėte rusiškas frazes?
Turiu įdomų leidinį rusų kalba – lagerinį blatnųjų žargono žodyną. Kriminalinis žargonas Rusijoje egzistuoja labai seniai, nuo neatmenamų laikų. Ten, kur aš buvau, ,,zonos“ žargono nebuvo arba buvo mažai. ,,Blatnųjų“ kalbą suprasti nėra lengva. Ta jų tarptautinė kalba turi gilias šaknis, kai kurie institutai ja domisi, kaip ir tatuiruotėmis, dainomis ir meno kūriniais. Ne paslaptis – ištrūkęs iš kalinių zonų visų rūšių „ menas“ sėkmingai prigijo laisvoje visuomenėje. Mano rankraštyje kriminalinio žargono nedaug, tiek kiek reikia, kiek reikalauja situacija.
Vis dėlto: kriminalinis žargonas verčiamas ar perteiksite originalo kalba? Ar nebijote, kad jaunimas gali jo ir nesuprasti, ypač jeigu cituosite rusų kalba?
Lietuvoje jaunimas keikiasi ( jeigu keikiasi ) rusiškai. Yra paplitęs ir kriminalinis žargonas, kurio reikšmę žargono vartotojai supranta. Pvz, pasakymas ” Chana” – visiems aišku, kad tai galas, mirtis. Vienas kitas sakinys gali būti išnašose paaiškintas.
Kokį įsivaizduojate savo skaitytoją – ar tai vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės, kurie dar gerai moka rusiškai ir neblogai susipažinę su rusų autorių kūryba šia tema, ar jaunimas, kuriam ši tema praktiškai nežinoma (įvertinant, kad dauguma ir rusų kalbos nemoka)?
Koks bus skaitytojas priklausys nuo parašytos knygos vertės, nuo meninio lygio, įtaigumo ir tiesos sakymo. Rankraštyje „gyvena” ne tik lietuviai. Ten lietuviai nebuvo vieni.
Mokyklose jaunimui šia tema nekalbama. Jaunimas ne dėl jų kaltės daug ko nesupranta ir nežino. Nežino, kas yra Gulagas. Nežino, kur dingo jų giminės. Knygos turi būti su laiminga pabaiga, kaip Holivudo filmai. O Lietuvos istorija nereikalinga. Iš praeities stiprybės semtis nebūtina. Patriotas – idiotas, garsiai pasakė V.Žirinovskis. Dar garsiau išsprūdo filosofams Lietuvoje. Jeigu tavęs
neliečia, kam kvaršinti galvą, kas buvo anksčiau. O jeigu palies?
Jeigu palies, būsime užkasti be karsto, be kelnių, aukštyn kojomis, dar gavę plaktuku per pakaušį, kad neatsigautume. Nejuokauju. Taip buvo iš tikrųjų.
Dalyvaujant tarptautinėse konferencijose ir aptariant Gulago fenomeną buvusioje TSRS istorijoje, lietuviams būdavo priekaištaujama, kodėl lietuvių literatūra, ypač tremties, lagerių tema, neverčiama į kitas kalbas. Mes tik skėsčiojome rankomis. Toks buvo mūsų nebylus atsakymas.
Romanas prasideda nuo jaunų žmonių gyvenimo. Laikui bėgant jie tampa vyresni ir jų keliai išsiskiria, bet juos kamuoja laikas – keturiasdešimt dvi dienos tarp gyvybės, meilės ir mirties.
Kada romanas pasieks skaitytojus?
Rankraštį žadu baigti po metų. Apie romano ateitį nedrįstu kalbėti. Jeigu Dievas prailgins mano metus, turiu vilties knygą pamatyti.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Vaiva Radikaitė-Žukienė
