Prieš kelias savaites kalbėjomės su Antanu Seikaliu apie rašomą knygą, pasakojančią apie kalnių sukilimą Kazachstano lageriuose. Su autoriumi sutarėme, kad tai nebus vienintelis rašinys apie lagerius. Siūlome dar vieną prisiminimų straipsnį apie gyvenimą sovietiniuose lageriuose.
Sovietams aneksavus Lietuvą, kalėjimas pasidarė įprasta žmonių „gyvenimo“ vieta. Vieni žmonės jau kalėjo, kiti laukė, kada pasodins. Niūrūs, aukšta tvora apjuosti paslaptingi pastatai, visais laikais kėlė baimę, dabar buvo pilnutėliai. Per kalėjimus ėjo žmonių konvejeris į lagerius ir į kapus. Retas kuris iš tų namų ištrūkdavo. Tiesą sakant, tikrų kalėjimų, statytų dar caro laikais, neužteko. Kiekviename miestelyje kalėjimais buvo paversti sandėliai, rūsiai, vienuolynai. Kiekvienas kalėjimas turėdavo savo paskirtį: buvo tardomieji, kalinimo ir persiuntimo (peresilkos). Drausmė tuose kalėjimuose būdavo nevienoda. Visuose kalėjimuose kaliniai turėjo visiems bendrą troškimą – užmegzti ryšius su artimaisiais laisvėje ir su sėdinčiais kitose kamerose. Kalėjime informaciją turėjo ypatingą reikšmę. Dažnam nuo to priklausydavo likimas. Atrodytų, ką galėtų žmogus tarp keturių sienų, nuolatos pro vilkelį stebimas prižiūrėtojų. Bet, pasirodo, visiškai kalinio izoliuoti neįmanoma, net uždarius jį į ypatingą, specialiąją kamerą, kurią dabar galima pamatyti buvusiuose Vilniaus KGB rūmuose.
Įmestas ar įvestas į kamerą naujas ateivis turėdavo papasakoti, kas dedasi pasaulyje. Jeigu naujokas buvo pasiruošęs sėsti, tai jis kai ką ir atsinešdavo. O žmonės, prieš tai pabuvoję vokiečių ar rusų nelaisvėje, būdavo tikri „akademikai“. Jų žmonos ir seserys žinodavo daug paslapčių, kaip ir ką perduoti kalėjiman. O jeigu viena šeima žino, netrukus sužinodavo ir kitos.
Tardymo kalėjimuose tvarka būdavo ypatingai griežta. Drausdavo kaliniui atsiremti net į sieną arba net sėdėti arti jos. Išvedamą ir įvedamą į kamerą kalinį iškratydavo. Niekas be vedlių kalinio nematė. Atrodo, joks ryšys su kitais žmonėmis neįmanomas. Bet kalinius išvesdavo į kiemą pavaikščioti. Šitą progą kaliniai išnaudodavo ir nešdavosi muilo gabaliuką. Ant lygaus paviršiaus degtuku užrašydavo tekstą. Kai sargybinis nusigręždavo, muilą įmesdavo į gretimą sekciją kaimynams. Tokiu pat keliu muilas grįždavo atgal. Šitaip nemokantiems išplatindavo Morzės abėcėlę. „Muilinis paštas“ netgi padėdavo išaiškinti provokatorių, jeigu toks būdavo. 1950 metais Šiaulių kalėjimo 24- toje kameroje „kalėjo“ provokatorius „Pranas“. Ko negalėjo ištardyti čekistai, įmesdavo pas inteligentišką, partizaniškas dainas niūniuojantį „Praną“. Kietas lietuviškas būdas, iškentęs mušimą, šaltį ir badą, nesunkiai atsiverdavo 24-toje kameroje. Šis, neva nukankintas, negaluojantis partizanų ryšininkas pirmas prišokdavo prie muilo, nes bijojo būti demaskuotas. Taip pats save ir išdavė.
Kameroje ką nors paslėpti būdavo sunku. Prižiūrėtojai kruopščiai iščiupinėdavo drabužių siūles, batus, nepasišlykštėdavo pasižiūrėti į pačias intymiausias kūno vietas. Bet, žiūrėk, po kratos cheminio pieštuko širdelė vėl atsirasdavo kameroje. Gavę maisto siuntinėlį, kaliniai viską smulkiai išnagrinėdavo. Maistą prižiūrėtojai supjaustydavo arba subadydavo, cigaretes sulaužydavo per pusę. Bet lašinių gabalėlio kamputyje, prie odos, baltos žąsies plunksnelės nerasdavo. Aišku, siuntėjas rizikuodavo, bet čia jau kita šneka
Turint popieriaus ir pieštuką, laišką iš kameros jau galima išsiųsti. Darydavo šitaip: laiškelį aplipdydavo duonos minkštinu. Minkštimą prilipindavo prie parašės dugno. Kas yra parašė, tepapasakoja kiti. Ruošos metu parašės turinį kalinys išnešdavo į tualetą. O tualetu naudojosi ir kitų kamerų kaliniai. Reikėjo tik gerai apžiūrėti, kur perlipinti duonos gumulėlį. Radę panašų daiktą parsinešdavo atgal. Taip keliaudavo duonos gumulėliss iš kameros į kamerą, kartais ir su nuostoliais. Kitas, plačiai praktikuojamas žinių persiuntimo būdas, tai „žirgelio“ nuleidimas iš aukšto į aukštą. Juo dažniausiai naudojosi moterys, nes jos turėdavo siūlo. Pabelsdavo į grindis, toks buvo ženklas, ir prie lango nuleisdavo paketėlį. Kad šitos operacijos prižiūrėtojas nepastebėtų, vilkelį tam kartui „užblokuodavo“. Taip žemyn, aukštyn, per visus aukštus žinios pasiekdavo beveik visas kameras, jeigu ant grotų nebūdavo antsnukių (namordnikų).
Pats paprasčiausias ir nedėkingiausias susižinojimo būdas – tai kalbėjimas į puoduką, priglaustą prie sienos. Galima ir šitaip susikalbėti per sieną, su rizika greitai patekti į karcerį. Maskvos Krasnaja Presnia kalėjime iš gretimos kameros tokiu būdu vienas pulkininkas klausė, kokia valdžia Rusijoje? Kai jam atsakė, kad Stalino, pulkininkas nepatikėjo.
Morzės abėcėlė pati patikimiausia pasikalbėjimo priemonė kalėjime. Du greiti tuk tuk į sieną reikšdavo brūkšnį. Vienas tuk – tašką. Kaliniai išmokdavo taip greitai tarp savęs susistuksenti, tarytum ne žmogus už sienos, o genys kalena. Kartais už sienos įsitaisydavo netikras „genys“ ir paskleisdavo netikrą informaciją. Tam atvejui kaliniai vartodavo slaptažodį, kurį keisdavo. Su netikru geniu būdavo įdomių pasikalbėjimų. „Genys“ taip pat gaudavo porciją netikrų žinių.
Vakare, kai laisvėje žmonės ruošdavosi poilsiui, gesindavo šviesas ir migdydavo vaikus, kalėjime prasidėdavo „gyvenimas“. Kalėjimas prašnekdavo. Tik reikėjo gerai įsiklausyti ir suprasti tą kalbą. Tada sargai kaip katės slankiodavo nuo vienų kameros durų prie kitų ir pravėrę vilkelį žiūrėdavo, kas stuksena į sieną. „ Telegrafistus“ sodindavo į karcerį. Todėl ne dėl grožio kalėjimo koridorius išklotas minkštais kilimais, o kad nesigirdėtų žingsnių. Kaliniai „labai gerai“ nuspėdavo, prie kurių durų prižiūrėtojas sėlina.
Keliaujant iš kalėjimo į kalėjimą, iš tardomojo į paprastą, režimas keitėsi, kalinio gyvenimas pagerėdavo. Daugiausia „laisvės“ būdavo po sovietinio teismo, kai kalinio jau laukdavo Sibiro taiga, Vorkutos šachtos ir „komjaunuoliškos“ statybos Kazachstane. Atsirasdavo dar viena žinių perdavimo į laisvę galimybė. Sargai tada būdavo sukalbesni. Reikėdavo numanyti, kurį sargą galima užverbuoti. Vieni leisdavosi „užverbuojami“ su čekistų priežiūra, kiti pasipelnymui už kyšius laisvėje, treti sutikdavo padėti iš tikros širdies. Visi trys varijantai buvo geri, jais pasinaudodavo, stengdamiesi niekam laisvėje nepakenkti. Ryšį su prižiūrėtoju reikėdavo slėpti ir nuo savų likimo brolių, nes ne visi tokį ryšio buvimą suprasdavo teisingai. Vilniaus persiuntimo kalėjime pasisekė užverbuoti nebejauną rusų tautybės sargą, kuris parūpindavo laikraščių. Kalinys A. K. kelių draugų padedamas pradėjo perdavinėti per šį žmogų laiškus. Bet kameroje vienas Dzūkelis (tokia buvo jo pravardė) pastebėjo ir šitą ryšį suprato savaip. Anksčiau už kitus išvežtas iš kalėjimo, paskleidė melagingą žinią rašydamas ant vagono sienų ir narų, kad A. K. išdavikas ir reikia jį užmušti. Viename lageryje niekuo nekaltą A. K. nukirto kirviu.
Buvo dar rankų kalba, panaši į kurčnebylių. Šitaip susikalbėdavo kaliniai iš tolo, jeigu tokia proga pasitaikydavo.
Būdavo netikėtos geros žodinės informacijos, kurios labai paveikdavo kalinių nuotaiką. 1951 metais, Panevėžio kalėjime sudarius etapą, paskutinės kratos metu prieš išvarant kalinių koloną į geležinkelio stotį, vienas prižiūrėtojas pasakė: „Vyrai, nenusiminkit! Neilgam jus išveža…“ Vyrai nenusiminė. Iš vežami iš kalėjimų palikdavo ant sienų pavardes ir šūkius.
Dažnai kaliniai palygindavo Lietuvos smetoninį „fašistinį“ kalėjimą su „demokratiškiausios pasaulyje šalies“ sovietiniais kalėjimais. Tokie palyginimai sukeldavo tik karčią šypseną. Lietuvius teisdavo už tėvynės išdavimą pagal Rusijos baudžiamąjį kodeksą. Dauguma kalinių nemokėdami savo „tėvynės“ kalbos, net nežinojo, ką RFSR raidės reiškia, bet „gaudavo“ dvidešimt penkis metus, tai prilygo mirties bausmei.
Nepriklausomos Lietuvos politiniai kaliniai nešalo ir nebadavo. Jų nekaltino, pavyzdžiui, už Kinijos išdavimą ir niekur iš Lietuvos neišveždavo. Kaliniai turėjo teises ir sąlygas mokytis. Tai jie ir darė. Kostas Korsakas nelaisvėje rašė kritinius straipsnius, siuntė juos į spaudą. Kazys Boruta parašė knygą „Kamera Nr. 5“. Dezertyras Jonas Marcinkevičius – „Sukaustytus latrus“.
Sovietų Lietuvoje nuo 1959 m. ėjo periodinis kriminaliniams nusikaltėliams, kuris vadinasi „Gyvenimas – mokykla“. Kokia tai buvo „mokykla“ – ne paslaptis. Iš jos išeidavo dar didesni nusikaltėliai. Jokių „romanų“ jie neparašė, bet be kalėjimų žurnalistikos ir jie neapsėjo. Užtekdavo pažiūrėti į jų nuogus kūnus su ištatuiruotais tekstais ir iliustracijomis, kad įsitikintum informacijos gausumu ir originalumu. Politiniai kaliniai tokios „žurnalistikos“nepripažino ir ja nesinaudojo.
1964 metais kovo mėnesį, bevaikščiojant su poetu Antanu Miškiniu Lenino prospektu Vilniuje, prie mūsų priėjo Jonas Švedas ir susijaudinęs pasakė, kad mirė ministras Banaitis. „Koks lietuvis mirė, koks lietuvis!“ – kartojo Švedas. Antanas Miškinis neskubėdamas atsakė:
– Žinai, Jonai, Kupiškyje yra sena raudonų plytų vaistinė. Į tos vaistinės rūsį po karo rusai žmones kišo. Vienas kupiškėnas, tame rūsyje su ,,cvieku” ant sienos išrėžė: „ Šūds ne lietuvis, kurs turmoj nebuvis!“
Jie visi trys buvo lietuviai, tik vienas jų buvo tik ką grįžęs iš ,,turmos”.
Antanas Seikalis
