Kūrybingoji Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus narė Regina Jasukaitienė Laiko avį veikiausiai bus apkirpusi savo pirmojoje knygoje „Mano būtasis“, išleistoje 2007 m. Antrojoje („Aguonų pilnatis“, 2009 m.) autorė vilną pati iškaršė, iškedeno, suverpė, tad tik ką išleistuose „Pusryčiuose po liepomis“ atsidėjusi mezga kokį šiltesnį apdarėlį, pritiksiantį apsigobti per būsimas šalnas.
Mezga ramiai, neskėtriodama virbalais, mezginio raštą vis pasitikrindama Marselio Prusto, Albero Kamiu, Alio Balbieriaus raštuose, už seniai iki lėkštumo nudilintą „laiką, tirpstantį mūsų delnuose“, atsiteisdama gana netikėtu, užtat stipriu sugretinimu: „Senųjų graikų žvilgsniai tebeskrieja į Paukščių taką – šviesmečių atstumas ir Laikas, tirpstantis mūsų delnuose.“
Daugybių daugybė buvusių ir esamų autorių Laiko skrandutę nunešiojo, zulinte nuzulino, tad R. Jasukaitienės ketinimas savo mezginiu pridengti nuo patoso ir nuo sentimentalumo prairusias siūles yra gerokai rizikingas.
Bet ne veltui sakoma, kad rizika – ne muzika, gaidų nepagadinsi.
„Pusryčiuose po liepomis“, pasakotojos tikinimu, „nieko svarbaus neįvyksta. Tik sunkiasi laikas pro nužydėjusius liepžiedžius, krenta ant pusryčiaujančių, bėga jų rankomis, teka alkūnių linkiais, varva plaštakomis…“
Ir vis dėlto kai kas svarbaus įvyksta: autorės malone susiglaudžia dvi impresinės Laiko slinktys, kurias skiria pusantro šimto metų. R. Jasukaitienė šį katarsį įvardija akimirkos trapumu ir amžinybe vienukart, čia pat nepabodama virbalu drykstelėti vyriškį, kuris „pusryčiauja gamtoje, bet ne paveiksle“. Eduardo Manė paveiksle „Pusryčiai ant žolės“ – jeigu kas (tad žinoma kad ne Trumeno Kapotės apysakoje „Pusryčiai pas Tifanį“, apie kurį R. Jasukaitienė kukliai nutyli, užtat skaitytoją nuklaidindama link Roberto Smito knygos „Pusryčiai pas Sokratą“).
R. Jasukaitienė, net ištikus šelmystei iš kitų supirkti laiką (tada sulig parduodančiųjų skaičiumi laiką matematiškai, ko gero, tektų žymėti kaip L112, L 236, L841), lieka nuoseklios tyrinėtojos pozicijoje. Nors autorė ir teigia nieko nebemokanti, kaip turėtume gyventi, susilaikanti nuo vertinimų, jai taip ir nepavyksta išvengti klasifikavimo.
Taip įvardijami laiko rijikai, laiką parduodantys už akimirkos „skanėstą“; laiką, tuščią ir besvorį, lengvai atiduodamą serialams ar nagų atspalvių derinimui.
Laiko pjuvenomis autorė įvardija dykai prarastą laiką, kartu nepabūgdama leistis į poetiškai mistiškus apibendrinimus, esą „mirusieji brangina savo laiką“, esą „mirusiųjų laikas kitoks – susikristalizavęs. Nusistovėjęs. Suaušęs į metalą, į brangakmenius, į kriaukleles su ošiančia praeities jūra…“
Tik Kleopatros laikas kažin kodėl „nėra suaušęs į nebūtį“, tad autorė dedasi jo prisiperkanti vien tam, kad čia pat kartu su žemuogėmis, kadaise supirktomis iš Janinos Degutytės eilėraščių, iššvaistytų į visas keturias puses, pavymui dosnumo koketiškai tvirtindama: „Tapau didžiausia šykštuolė…“ Nors ką beprikiši supoetintam polėkiui, autorei ketinant atsilaužti net gabalėlį Antikos dievų laiko?
Klasifikuodama laiką, laikrodžių kapoklėse neretai virstantį „skubėjimo šiupiniu“, R. Jasukaitienė atostogų laiką vadina gyvenimo prieskoniu ir, kaip daugeliu atvejų „Pusryčiuose po liepomis“, nusideda savo pačios nusiteikimui ir kuo taikliausiai apibūdina dabartinę visuomenės būseną: „Mūsuose stebimasi be stebėjimo. Stebimasi ne pasauliu, o savimi tame pasaulyje.“ Dar daugiau: „Panašėjame į avių bandą, nuolat ganančią savo gidą (…) Bet Dievas norėtų, kad mes kiekvienas atrastume savąjį Liepsnojantį krūmą ir prieitume prie jo nusiavę apavą – savo pasipūtėlišką išdidumą ir tariamą visažinybę palikę stebuklo prieigose.“
Užsisvajojus skabant gauromečio žiedlapius arbatai ar žvejojant į puodelį įkritusį peržydėjusį liepžiedį, viena kita su malonybiniais žodeliais praleista akis „Pusryčiuose po liepomis“ pridygsniuojama prie mezginio įgudusia ranka taip, kad R. Jasukaitienės knygai įžanginį žodį pasakiusiam Robertui Keturakiui, įstrigusiam tarp knygos neabejotino paveikumo virbalų, nelieka nieko kita, kaip imtis pačiam improvizuoti autorės iškeltų dorybių temomis ir vietoj knygos vertinimų nuslysti į abstrakčius samprotavimus.
Tai neabejotinai darys kiekvienas, susigundęs kartu su R. Jasukaitiene papusryčiauti po liepomis ir pasvarstyti apie gyvenimo ir laiko vertybes. Pokalbį siūlyčiau pradėti taupiausiu ir gražiausiu šio rinkinio etiudu (knygos autorė juos vadina novelėmis-esė, nors, manyčiau, toks sudurstymas greičiau tiktų kentaurui) „O laikas vis tiek eina“: „Įsisupu į tylą. Apsikamšau. Nepalieku jokio plyšelio (…) Už sienos kažkas pokšteli. Bute virš manęs suloja šuo. Laiptinėje pasigirsta žingsniai. Rodos, taip tyliai sėdžiu, o laikas vis tiek eina…“
Taikliau ir jautriau, talpesniais žodžiais, aprėpiančiais visuotinumą, regis, nepasakysi. Po to galima įnikti kad ir į „Pusryčių po liepomis“ autorės mėgiamo A. Kamiu studijas apie absurdą ir atrasti spengiančią nuostatą, viską apverčiančią aukštyn kojomis: „Kas yra laikas? – klausė Dostojevskio Svidrigailovas. – Laikas neegzistuoja, laikas – tai skaičiai, laikas yra būties ir nebūties santykis.“
Tik tai – Laiko žabangų minklė ateičiai. Kiek panaši į žavią Regimanto Žilio nuotrauką rinkinio viršelyje, tinkamai atliepiančią „Pusryčių po liepomis“ nuotaikai: kuplių liepų rikiuotėje vienas medis styro nudžiūvęs.
Tuo ir vertingi „Pusryčiai po liepomis“, mėginantys prisakyti žvelgti į pasaulį atviromis akimis ir jame nenudžiūti.
Kazys Požėra
