Atsiradusi galimybė internete viešai reikšti savo nuomonę įvairiausiais klausimais vadinamajame bloge, lietuviškai pakrikštytame tinklaraščiu, atrodo akivaizdus demokratijos laimėjimas. Dabar bet kuris žmogus, ne tik žurnalistas, gali rašyti apie tai, kas atrodo svarbu ar įdomu jam pačiam, o gal ir kitiems. Jame rečiau pateikiama objektyvi informacija, dažniausiai tai – rašančiojo subjektyvi nuomonė. Tai lyg ir dienoraštis, tik yra vienas esminis skirtumas – tinklaraštis yra viešas. Jų turi vis daugiau žmonių, vien tik blogas.lt sistemoje užregistruota (2013 01 08) 73 315 tinklaraščių.
Jaunesnioji karta, taip pat ir aktyvūs vyresnieji vis dažniau įsitraukia į vadinamąją „blogosferą“, lietuviškai – „tinklaraštiją“, jei ne patys susikuria tinklaraštį, tai bent skaitinėja svetimus ir juos komentuoja. Esama grynai asmeniškų tinklaraščių, kur autoriai tiesiog išsikalba, kaip ir paprastame dienoraštyje. Bet tinklaraščius susikuria ir viešieji asmenys, pvz.., politikai, žurnalistai. Juos patraukia galimybė paskelbti savo nuomonę operatyviai ir patekti į viešąją erdvę be tarpininkų (t.y., spaudos, radijo ar TV atsakingų asmenų – redaktorių, laidų vedėjų). Sakysit, kur čia blogis?
Šį rašinį paskatino tai, kad Lietuvos žurnalistų draugija neseniai delegavo mane į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją (LŽLEK). Atvirai prisipažinsiu – iki šių metų gruodžio į „blogosferą“ beveik nekaišiojau nosies, manydama, kad ten nėra objektyvios informacijos, o subjektyvių nuomonių ieškoti neturėjau noro. Na, kai ką vis tik perskaitydavau, kai akį užkliudydavo man įdomių žmonių tinklaraštis, pateiktas mano pastoviai skaitomuose bernardinuose.lt, delfi.lt ar kituose internetiniuose dienraščiuose.
Bet štai viename posėdyje teko nagrinėti žurnalisto, LRT televizijos Naujienų tarnybos vadovo Audriaus Matonio skundą, kad naujienų agentūros BNS vadovas Artūras Račas jį savo tinklaraštyje įžeidęs. Tekstas, kuris buvo pateiktas, iš tiesų labai užgaulus. A. Račas skundo autorių ir kai kuriuos kitus kolegas žurnalistus pavadino parsiduodančiais (vartoja neįprastą žodį „prostitutas“), „kekšiukais“ ir dar bjauriau, palinkėjo jiems „pasigauti ŽIV“, tikėdamasis, kad jie „nudvės. Ne tiesiogine prasme, bet kaip profesijos atstovai“.
Pajutau būtinybę rimčiau pasižiūrėti į šią populiarią viešąją informacinę erdvę. Todėl atsirado šio rašinio įžangėlė, skirta panašiai, kaip anksčiau aš, nedaug apie blogus išmanantiems.
Į Komisijos posėdį A. Račas atėjo apsiginklavęs argumentu – mes neturį teisės jo svarstyti, nes tinklaraštis žiniasklaidai nepriklauso (o jis kažkodėl buvo įsitikinęs, kad žodžio etika privaloma tik žiniasklaidoje). Ir apskritai, jis parašęs tik tiesą ir atsakęs į dar užgaulesnį A. Matonio tekstą, paskelbtą socialiniame tinkle „Facebook“. Komisijai jis pacitavo A. Matonio tekste (jau pašalintame) buvusią nešvankią leksiką.. Tas faktas, kad jis – garsus žurnalistas ir kad jo tinklaraštis paskelbtas viešai, A. Račui neatrodė pakankamas pagrindas tam, kad LŽLEK nagrinėtų šį skundą. Komisija ilgai diskutavo, galop nusprendė, kad pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 59 straipsnis: „Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti kritinių kūrinių tam, kad suvestų asmenines sąskaitas“.
Manau, kad atsiranda ypatinga pagunda – visiška, nieko, moralės, (pavartosiu šiais laikais nebemadingą žodį) padorumo, net sąžinės nevaržoma laisvė sakyti viską, kas tik šauna į galvą. Ir štai pamatom, kaip garsūs žmonės, tikri žiniasklaidos „grandai“ kaip A. Račas ir A. Matonis viešai raštu pliekiasi, nesirinkdami žodžių, užgaulioja, net vartoja keiksmažodžius.
O sausio 6-tą, per Tris Karalius, „Lietuvos ryto“ televizija pateikė žiūrovams ypatingą reginį – A. Račo ir šoumeno Algio Ramanausko-Greitai žodinę „dvikovą“. Pasirodo, savo „Facebook“ A. Ramanauskas BNS vadovą pavadino „Metų durnium“, išpravardžiavo dar daug kitų garsenybių, net patį premjerą apšaukė idiotu. Visa tai A. Račą papiktino ir jis atitinkamai atsikirto A. Ramanauskui. Žinoma, vėl – viešoje erdvėje. Laidos vedėjas Edmundas Jakelaitis pasisodino abu priešininkus ir juos labai taisyklingai, išraiškingai kalbino. Įdomiausia, kad Ramanauskas atrodė santūresnis, tik labai „puošė“ savo kalbą angliškais žodžiais, o A. Račas (atsiprašau, jei klystu) panašu, kad labai noriai citavo Ramanausko tekste pavartotas tikras nešvankybes.
Visa tai stebėti buvo labai nemalonu, ir tikrai būčiau išjungusi televizorių, jei ne mintis, kad greičiausiai teks dar ne kartą kalbėti viešosios erdvės švarumo, etikos tema. Kas dėl Ramanausko, tai nieko stebėtino, atmenam, koks buvo jo debiutas per radiją, vėliau reiškėsi ir televizijoje, mėgaudamasis keiksmažodžiais ir nešvankybėmis. (Išimtis turbūt – tik jo peliuko vaidmuo „Dviračio žiniose“). Sakyčiau, jis yra įsijautęs į nesubrendusio, maištingo, chuliganiško paauglio vaidmenį. Jis pats savo „žanrą“ vadina „satyra“. Tai lyg savotiškas politikuojantis klounas. Bet sakoma, kad jis „Feisbuke“ turįs per 30 tūkstančių prenumeratorių! Prisipažinsiu, mane tai liūdina – pasirodo, esama labai daug internetu mokančių naudotis žmonių, kurie mėgaujasi nešvankybėmis ir viešų asmenų įžeidinėjimais, dar – neramu, kad į tą socialinį tinklą lengvai patenka nepilnamečiai. Nešvankybės internetiniuose komentaruose ne naujiena, šia tema jau nemažai kalbėta, daug kur jie, atsižvelgiant į leksiką, šalinami arba ribojami, bet čia – prenumerata!..
Pritariu A. Račiui, kad viešai švaistytis nešvankybėmis nedera, bėda ta, kad kai kuriais momentais jis ir pats neatrodo gražiau. Senais laikais susipykę vyrai iškviesdavo įžeidėją į dvikovą. Bet buvo viena sąlyga – kaudavosi tik maždaug panašaus statuso priešininkai. Laisvas bajoras galėjo kautis su bajoru, kad ir su kilmingesniu ar mažiau kilmingu, tik nė vienam nebūtų šovę į galvą kviesti į dvikovą …juokdarį.
Marytė Kontrimaitė
lzdraugija.lt
