Per 23 metus labai nuodugniai išnagrinėta, kaip Sąjūdis ir savarankiška Lietuvos kompartija rengėsi 1990 m. kovo 11-ajai. Mažiau žinoma, kokiais būdais Maskva, sovietų slaptosios tarnybos stengėsi nepaleisti iš savo gniaužtų Lietuvos. 1990 m. balandžio 20 d. – liepos 2 d. ekonominė blokada, 1991 m. sausio 8-13 dienų atvira karinė agresija ir 1991 m. liepos 31-osios kruvina diversija Lietuvos pasienyje su Baltarusijos SSR buvo tik ledkalnio viršūnė. 1990-1992 metų Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai Zita Šličytė ir Vidmantas Povilionis „Ūkininko patarėjui“ tvirtino, kad Maskva buvo sumaniusi daugiau būdų „apsaugoti nuo lietuviško užkrato SSRS teritorinį vientisumą ir, svarbiausia, sovietų respublikų „tamprius ūkinius ryšius“: ketino užtvindyti Lietuvą šešiais tūkstančiais išlaisvintų kriminalinių nusikaltėlių, suteikti mūsų kraštui išorinį, parodomąjį valstybingumą, tačiau be energetinio savarankiškumo, kad Lietuva būtų tarsi specialusis administracinis Rusijos regionas – toks, kaip liberalus Honkongas komunistinėje Kinijoje. Tačiau, anot teisininkės Z. Šličytės, ir nesubrendusi mūsų pilietinė sąmonė kalta dėl valstybės silpnėjimo.
Ant Maskvos kelmo
Kadaise popiežius Jonas Paulius II ragino Vilnijos gyventojus būti lenkų kilmės lietuviais. Šiandien jau aišku, kad Lietuvos tautinės mažumos paklausė ne Šventojo Tėvo, bet SSRS kompartijos CK sekretoriaus Olego Šenino, kuris suagitavo Pietryčių Lietuvos autonomininkus 1990 m. spalio 2 d. Eišiškėse paskelbti lenkų nacionalinį teritorinį regioną, paklūstantį ne Lietuvos Respublikos valdžiai, bet Kremliui.
Lenkiška autonomija „ant SSRS platformos“ su „sostine“ Naujojoje Vilnioje veikė iki 1991 m. rugsėjo 3 d., turėjo savo vėliavą (baltą-raudoną) ir himną – lenkų literatės Marios Konopnickos 1908 m. sukurtą poemą „Rota“ („Priesaika“), Vilnių supusios autonomijos plotas buvo 4930 kv. km, gyventojų – 215 tūkst. „Savo akimis mačiau Valstybės saugumo departamento konfiskuotus to sovietinio bantustano žemėlapius su pavaizduotais pasienio postais, išdėstytais pagal buvusią tarpukario Lietuvos ir Lenkijos demarkacinę liniją“, – prisiminė V. Povilionis.
Šventasis Tėvas rėmėsi lenkiška istorija
1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras V. Povilionis tvirtina, kad ir popiežius Jonas Paulius II klaidingai apibūdino Pietryčių Lietuvos gyventojus. „Tikėjimo klausimais Šventasis Tėvas neklysta, bet 1993 m. buvo neteisus, nes, sakydamas pamokslą sulenkėjusiems lietuviams, rėmėsi lenkiška Vilniaus krašto ir Lietuvos istorijos versija“, – teigė V. Povilionis. Pasak V. Povilionio, Rusija jau šimtus metų Lietuvoje kursto jėgas, kurios silpnina lietuvybę. „Po Antrojo pasaulinio karo vienintelėje Lietuvoje iš visų SSRS okupuotų teritorijų vietinės (lietuviškos) mokyklos būdavo paverčiamos lenkiškomis, Vilniaus pedagoginiame institute šiltnamio sąlygomis buvo įsteigtos studijų vietos specialiai būsimiesiems sovietiniams lenkų inteligentams. „Tai tęsiasi iki šiol. Klauskite nepriklausomos Lietuvos aukščiausių politikų – kodėl?!” – piktinosi V. Povilionis.
Lietuviai neįsižeidžia dėl sutrumpintų pavardžių
„Nemanau, kad tada vyko ir dabar tęsiasi kova dėl asmenvardžių rašybos. Argi mes, lietuviai, labai pykstame, kai Jungtinėse Valstijose mūsų pavardės visiškai neatpažįstamai išverčiamos, netgi dviem trečdaliais sutrumpinamos, kad Amerikos valdininkams, žurnalistams ir lietuvių išeivių kaimynams būtų patogiau jas ištarti? Mano senelis, pavarde Milašius, kadaise emigravęs už Atlanto, ten gyvendamas virto Milleriu, bet menkesniu lietuviu ir silpnesniu Lietuvos patriotu dėl to netapo!“- tvirtino Klaipėdos m. savivaldybės tarybos narė, advokatė Z. Šličytė, paklausta, kodėl Lietuvos tautinės mažumos labai įsižeidžia pagal vakarietiškas pilietines tradicijas pavadintos baltarusių, žydų, lenkų kilmės lietuviais, nors didžiuojasi, kad jų gimtoji kalba – rusų.
Persistengia pataikaudami kitataučiams
Anot Z. Šličytės, lietuviai net persistengia, norėdami įtikti kitataučiams. „Didžiulėje, erdvioje rusiškoje Klaipėdos Andrejaus Rubliovo pagrindinėje mokykloje labai mažai pedagogų, moksleivių ir darbuotojų, tenka brangiai šildyti daugybę tuščių patalpų, tačiau savivaldybė, pataikaudama uostamiesčio rusų bendruomenei, 10 metų vis neuždaro mokyklos ar neprijungia prie kitos. Racionalus ekonominis sprendimas nuolat atidėliojamas, baiminantis Rusų sąjungos aktyvistų piketų ir protestų“, – sakė Z. Šličytė. Klaipėdos savivaldybės tarybos narę stebina, kad uostamiesčio meras liberalas Vytautas Grubliauskas kartu su Rusijos generalinio konsulato atstovais sausio 28 d. deda vainikus ant sovietų kareivių kapų,nusilenkia „didvyriams, kurie sąžiningai atliko savo pareigą: išvadavo Klaipėdą iš hitlerininkų“ ir net lygina raudonarmiečius su 1923 m. Klaipėdos sukilėliais (!), nors iš tiesų, anot Z. Šličytės, 1945 m. vienus okupantus iš pajūrio tik išstūmė kiti.
Nuosekliai griauna ir silpnina
„Kompartijos CK generalinis sekretorius, vėliau – SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas grūmojo: „Greitai paspringsite savo nepriklausomybe!” Ar kažkaip panašiai. Ir 23 metus viskas daroma, kad mūsų žmonės nusiviltų savo valstybe. Apsidairykite aplinkui. Lietuvai (1990 m. – separatizmo niežų labiausiai apniktai aviai, kuri apkrėtė visą klusnią bandą –red. past. ) rusiškos gamtinės dujos nuolat branginamos. Griauna, silpnina mūsų valstybę. Gal ne taip atvirai kaip Gruziją, bet nuosekliai”, – įsitikinusi Z. Šličytė. Net Vokietijai, su kuria paskutinį kartą kariaudama Rusija neteko 27 milijonų savo valdinių (rusų, ukrainiečių, baltarusių ir Vidurinės Azijos musulmonų), Maskva energetinius išteklius pardavinėja pigiau.
Rusija pervertino Lietuvos tvirtybę
1990 m. balandis. Atkurtos Lietuvos valstybės patriotų mitingas Panevėžyje (iš archyvo)
Lietuvos Sąjūdžiui atstovavę kauniečiai Atkuriamojo Seimo deputatai, juokais vadinti „arbatos frakcija“, 1990 m. būgštavo dėl kokios nors Kremliaus primestos apgaulingos nepriklausomybės. Maskva buvo linkusi leisti išorinį, parodomąjį Lietuvos valstybingumą, tačiau be energetinio savarankiškumo, kad Lietuva juridiškai priklausytų Vakarų politinėms ir ekonominėms struktūroms, bet faktiškai būtų tarsi Rusijos Honkongas, ofšorinė šalis, kurioje rusų politinei ir kriminalinei mafijai patogu išplauti nešvarius pinigus kaip Mergelių ar Kaimanų salų bankuose. V. Povilionio nuomone, Maskva net pervertino Lietuvos sugebėjimus gyventi savarankiškai – manė, kad esame tvirtesni, atkaklesni, ryžtingiau sieksime užsibrėžtų tikslų.
Nuvarytas ,,Trojos arklys“
„Ką matome dabar? Kai kas net laikraščiuose užsako ilgiausius straipsnius, kaltinančius prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri „uždarė lietuviškus bankus”. Ar „Snoras“ ir „Ūkio bankas“, kurių akcininkai buvo Rusijos oligarchai – lietuviškos kredito įstaigos? Kas vadovauja Lietuvoje registruotoms partijoms, savo finansines operacijas pagal rytietiškas tradicijas tvarkančioms „juodosiose buhalterijose“? Pirštu nerodysiu. Kai kurios naujos politinės organizacijos Lietuvoje jau per savo steigiamuosius suvažiavimus paskelbia, kad svarbiausias jų tikslas – „gerinti“ mūsų valstybės santykius su Rusija”, – 1990-ųjų ir 2013-ųjų Lietuvą palygino teisininkė Z. Šličytė.
Vis dėlto, anot V. Povilionio, Lietuva jau nebedomina Rusijos net ir kaip „Trojos arklys“, kuriuo galima įjoti į Europos Sąjungą. „Kremlius surado būdų per mūsų galvas bendrauti su ES galingaisiais. Manau, Lietuva jau neteko to vaidmens, kurį mums Maskva planavo prieš 23 metus“, – atvirai samprotavo Nepriklausomybės akto signataras.
Išsipildžiusi politinio juokdario pranašystė
Rusijos politinis juokdarys Vladimiras Žirinovskis (tačiau iki šiol turintis kelis milijonus ištikimų rėmėjų) 1990-1991 metais, kai sovietų ir Vakarų politologų dar buvo laikomas „nauja, kylančia, reikšminga Rusijos politine jėga“, grasino prie Lietuvos teritorijos suversti branduolines atliekas, pastatyti milžiniškus ventiliatorius ir pūsti radioaktyvius debesis link Vilniaus ir Kauno, kad „lietuvių separatistai išdvėstų“. Tie grasinimai jau pildosi – Lietuvą supa lėtai, bet nenumaldomai dygstantys nesaugūs rusiški branduoliniai reaktoriai.
„Baltarusijoje statoma atominė elektrinė sprogusi tiesiogiai grasina sunaikinti Lietuvos sostinę, šita jėgainė ir Karaliaučiuje įrenginėjami branduoliniai reaktoriai abu mirtinai pavojingi mūsų upėms ir visai Lietuvos gyvybei. Pagal tarptautines konvencijas tokioms statyboms turi pritarti kaimyninės valstybės. Tik tada darbus galima tęsti. Ar mūsų Vyriausybė jau kapituliavo prieš Minską ir Maskvą?“ – piktinosi V. Povilionis.
Parapinis patriotizmas
1990 m. balandis. Tautinės mažumos išskleidė raudonas vėliavas su kūju ir pjautuvu ant Martyno Mažvydo bibliotekos laiptų Vilniuje (iš archyvo)
V. Žirinovskis taip pat pranašavo, kad, Maskvai atsiėmus 1939-1940 metais Lietuvai „geranoriškai“ perleistas teritorijas, iš mūsų šalies liks tik Kauno miestas-valstybė. Tokia, kaip Monakas ar San Marinas. 1990-1991 metais Kauno Laisvės alėjoje Lietuvos televizijos pakalbinti parapiniai patriotai irgi pritarė, kad sostinę iš „lenkiško“ Vilniaus reikėtų perkelti į „lietuvišką“ Kauną. Ir tai jau pamažu vyksta – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Waldemaras Tomaszewskis Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, Rusų sąjungos aktyvistas Viačeslavas Titovas – Klaipėdoje siekia dvikalbystės ir faktiškai slavų kultūrinės autonomijos.
Prie bedugnės krašto
„Turime atvirai prisipažinti – ir patys esame labai kalti dėl valstybės silpnėjimo. Valstybė – ne vien teritorija ir valdžia. Didžiausia jos stiprybė – organizuoti piliečiai. Jeigu silpsta arba net nesusikuria pilietinė visuomenė – šalies jėgos išsenka. Emigracija pasiglemžė (nežinau, laikinai ar ilgam) fiziškai ir dvasiškai tvirčiausią visuomenės sluoksnį. Kai palyginu Klaipėdą prieš 15 metų ir dabar, siaubas apima: gatvėmis lėtai kruta vien pensininkai su lazdelėmis, invalidai, ant suolelių knapsi nuo kvaišalų apsvaigę narkomanai. Savo kieme po langais matau bent penkis ar šešis tokius asmenis stiklinėmis akimis. Net baisu išeiti į lauką. Atkūrę nepriklausomybę, tapę laisvi, užmiršome teisingumą, daugeliui sąžinę nustelbė gobšumas, pasipylė neskaidrūs, net krauju aplaistyti privatizavimo procesai, buvę savininkai neatgavo sovietų okupantų atimtos žemės. Nebeliko valstybiško mąstymo“, – nelinksmai apibendrino Atkuriamojo Seimo narė Z. Šličytė, „Ūkininko patarėjo“ paklausta, ar nuolatinis slydimas link bedugnės krašto – neišvengiamas visų nedidelių valstybių, esančių šalia agresyvių buvusių imperijų, likimas.
Arnoldas Aleksandravičius
lzdraugija.lt
