Prieš dvejus metus vienas į dabartinį Seimą neperrinktas parlamentaras pasiūlė 2013-uosius paskelbti Tarmių metais, o kai kurie šios kadencijos įstatymų leidėjai, pusėtinai mokantys bendrinę lietuvių kalbą, ragina net teisės aktus per Seimo plenarinius posėdžius pateikinėti žemaitiškai, dzūkiškai ar „tuteišiškai”(paprastai).
Šiemet iš radijo ir televizijos nuolat sklinda tarmių „socialinė reklama” – laisvai liejasi visokios kalbinės „rupūžės ir gyvatės”, tai yra svetimybės, įrašytos į didžiųjų kalbos klaidų sąrašą. Bendrine valstybine kalba šnekantys viešieji asmenys už tai susilauktų griežtų bausmių, o žemaičiuojantiesiems, dzūkuojantiesiems leidžiama – seni, nuo sovietmečio, carinės priespaudos, viduramžių unijų likę pavergėjų ir „sąjunginių tautų” primesti nebaltiški žodžiai laikomi tarmių puošmena.
Dauguma „Ūkininko patarėjo “ pašnekintų lituanistų tvirtina, kad besaikė tarmių propaganda griauna tai, ką taip sunkiai kūrė 1918 m. vasario 16-osios akto signatarai ir Jonas Jablonskis, sunorminęs šiuolaikinės, tautinės lietuvių valstybės kalbą.
Nubrauks lituanistų pastangas
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros dėstytojas Antanas Smetona „Ūkininko patarėjui” trumpai drūtai tvirtino, kad šiemetis viešas tarmių, kuriose knibždėte knibžda barbarizmų, garbinimas tikrai nubrauks kalbininkų bei Švietimo ir mokslo ministerijos pastangas mažinti jaunimo neraštingumą, pratinti visuomenę kalbėti taisyklingai.
„Tikiuosi, mūsų jaunimas atsirinks grūdus iš tarmių, užterštų seniai pasibaigusių istorinių epochų pelais”, – vylėsi Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, asociacijos „Lituanistų sambūris” valdybos pirmininkė Dainora Eigminienė, „Ūkininko patarėjui” paklausus, ar prieštvaninis etnografinis reiškinys – tarmės – ir globalizacijos, šiuolaikinės internetinės civilizacijos įtaka netaps mirtinu mišiniu lietuvių kalbai. Anot D. Eigminienės, visu frontu ginantis nuo svetimžodžių, reikėtų ne tik užsikimšti ausis kam nors kalbant tarmiškai, bet ir neskaityti kai kurių mūsų klasikų knygų. „Vinco Kudirkos, Kristijono Donelaičio kūriniuose yra labai daug žodžių, kurie smarkiai užterštų dabartinę bendrinę lietuvių kalbą. Vis dėlto, manau, Žemaitės kūrybą per literatūros pamokas paaugliai sugeba išnagrinėti kritiškai, reikliai. Nors dabar nuolat kalbama apie mūsų švietimo sistemos klaidas, jaunimo nenorą skaityti ir nesugebėjimą rašyti be klaidų, bet šeimose, mokyklose pagarbos gimtajai kalbai dar yra daug”, – tikino D. Eigminienė.
Jaunimas turi savo žargoną
Atidžiau panagrinėjus paaiškėtų, kad visi „vietiniai, nesisteminiai Lietuvos regionų dialektai”, išskyrus nebent sūduvių šnektą –tai ne kas kita, kaip rusicizmų, polonizmų ir kitokių slavizmų, taip pat germanizmų kratinys, 30 proc. tarmių žodyno – skoliniai iš rusų, lenkų, vokiečių kalbų. Tačiau tikrai vertingi tarmiški žodžiai, pavyzdžiui, aukštaitiškas „kremblys“, iki šiol neišstūmė iš bendrinės kalbos slaviško „grybo“. „Pats gyvenimas atsijoja mūsų kalbą. Niekam, tikriausiai, nekyla abejonių, kad šiuolaikiniai Lietuvos jaunuoliai tikrai nevartos XIX a. pabaigos-XX a. pradžios leksikos. Žmogui, kurį išauginusi aplinka nekalbėjo tarmiškai, tarmė geriausiu atveju bus gerbtina, bet nelabai svarbi egzotiška nedidelės žmonių grupės bendravimo priemonė. Nėra jokių galimybių tokį individą įpratinti kalbėti tarmiškai”, – samprotavo Lituanistų sambūrio vadovė D. Eigminienė.
Kalbos muziejus
Kitokio požiūrio į dialektus ir šnektas laikosi rašytojas, mokyklinių lietuvių literatūros vadovėlių autorius, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojas doc. Regimantas Tamošaitis, „Ūkininko patarėjui” nuolat pabrėžęs, kad yra literatas, o ne kalbininkas. „Tarmių barbarizmai kontrasto principu leidžia geriau suvokti lietuvių kalbos normas. Svetimybės nuspalvina mūsų kalbą, apsaugo ją nuo knygiškumo, sterilumo, praturtina kultūrinę atmintį. Kai kurie jaunieji autoriai, meistriškai pasinaudoję liaudiškais žodžiais, kuriuos atmetė kalbos redaktoriai, sukuria įdomius tekstus. Be to, tarmės niekam nėra jokia prievolė. Tai tik mūsų laisvalaikis, kalbos muziejus”, – populistiškai aiškino R. Tamošaitis.
Amžina podukra
Tarmių metus sugalvojo vienas neperrinktas praėjusios kadencijos Seimo narys, panevėžietis saviveiklinio teatro režisierius Julius Dautartas ir nuobodžiaujanti, nepersidirbanti Etninės kultūros globos taryba. Kalbininkų, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomonės visuomenė pasigedo. 2018-aisiais minėsime tautinės, šiuolaikinės Lietuvos valstybės šimtmetį. Šiai valstybei bendrinę literatūrinę kalbą sukūrė Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga. O šiandieniai Lietuvos parlamentarai (gydytojas Antanas Matulas) siūlo ir įstatymų projektus Seime pateikinėti tarmiškai, nukirsti žodžių galūnes, ištęsti trumpuosius balsius. Visai kaip tais laikais, kai svarbiausia buvo gerai kalbėti rusiškai ir lenkiškai, o namuose ir kaimuose lietuviškai būdavo bendraujama bet kaip. Seimo nariai didžiuojasi, kad „jokioje kitoje Europos valstybėje nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių”, o dzūkas parlamentaras Algis Kašėta jau ragina 2014-uosius skelbti Etnografinių regionų metais ir kviečia sūduvius su žemaičiais: „Tadu galėt būc vienas renginys”.
Atkuriamasis Seimas šnekėjo dar baisiau
„Dabartinės mūsų visuomenės, ypač politinio elito viešoji kalba nėra nepriekaištinga. Susižavėjimas tarmėmis nesuteikia teisės išsisukinėti nuo pareigos mokėti taisyklingą bendrinę lietuvių kalbą”, – tvirtai argumentavo lituanistė D. Eigminienė, „Ūkininko patarėjui” paklausus, ar mūsų karta negriauna to, ką taip sunkiai sukūrė Vasario 16-osios akto signatarai ir J. Jablonskis. Perfrazavus garsųjį J. Jablonskio posakį, maža garbė tarmėm kalbėti, didi gėda bendrinės kalbos nemokėti.
Docentas R. Tamošaitis tikina, kad ne tarmės sugadino Lietuvos politikų bendrinę kalbą. „Be to, dabar Seimo nariai ir ministrai gerokai patobulėjo. Pasižiūrėkite senus Atkuriamojo Seimo plenarinių posėdžių vaizdo įrašus. Baisu, kokia apgailėtina prieš 22 metus buvo politikų kalba. Vien pažodiniai vertalai iš rusų kalbos”, – dabartinio Lietuvos politikos elito išprusimą netikėtai stojo ginti R. Tamošaitis.
Daugelio balsų dermė
Klaipėdietis istorikas Vygantas Vareikis „Ūkininko patarėjui” tvirtino, kad Lietuvai reikia tokių minėjimų, kurie vienija visuomenę, o apie kokią propagandinių Tarmių metų vienybę galima kalbėti, jei kaunietis, nuvykęs į Vakarų Lietuvą, nesusišnekės su broliu žemaičiu. „Lietuvos šnektų įvairovę palyginčiau su muzikine polifonija (daugiabalsiškumu), įvairovių vienove. Skirtingos muzikinės melodijos susilieja į vieną darnų orkestrą. Tai privalumas, o ne trūkumas. Dzūkas, sūduvis, žemaitis ir susikalbės, ir supras, ir dvasiškai praturtins vienas kitą”, – nesutiko D. Eigminienė.
Nesustabarėjusi ir lanksti
Lietuvoje dabar įsiviešpatavo kalbinė anarchija. Vieni visuomenės veikėjai („kosmopolitai”) reikalauja grožinėje literatūroje leisti rusiškus keiksmažodžius, o tarnybiniuose raštuose – angliškus techninius terminus. Kiti („liaudininkai”) įsitikinę, kad Lietuvą išgelbės tarmės. Ir vieni, ir kiti nepasitiki bendrine, literatūrine lietuvių kalba, tarsi J. Jablonskio sunorminta kalba netinkama žmogiškiems jausmams apibūdinti, ji negali prajuokinti, sugraudinti, priversti filosofiškai mąstyti. Štai kalbininkas Juozas Balčikonis taip puikiai, taisyklingai ir vaizdingai sugebėjo iš danų kalbos išversti Hanso Kristijono Anderseno pasakas, kad jos atrodo lyg lietuviški kalbos ir gramatikos grynuoliai. „Dabar kažkas dar geriau už J. Balčikonį išvertė gražiausias H. K. Anderseno pasakas. Man kolega VU dėstytojas Kęstutis Urba sakė”, – nustebino Vilniaus universiteto docentas R. Tamošaitis. Eseisto R. Tamošaičio nuomone, „kūrėjams negalima užmauti išankstinio apynasrio”. Net jeigu tie rašytojai pernelyg pamėgę „motyvuotas” mongolų-totorių kilmės rusiškas nešvankybes.
„Tikiu švarios bendrinės lietuvių kalbos potencialu, stiprybe. Neabejoju, kad ji pajėgi atitikti modernios visuomenės poreikius ir lūkesčius, atspindėti šiuolaikinio žmogaus vidinį pasaulį”, – įvairius mitus apie lietuvių kalbos „sustabarėjimą ir nelankstumą” sugriovė vilnietė lituanistė D. Eigminienė.
