Šiemet sukako 130 metų, kai gimė talentingas prozininkas , poetas, dramaturgas, redaktorius ir literatūros kritikas Kazys Puida. Tik niekur neteko skaityti jokios publikacijos apie šią iškilią asmenybę. Pasak VDU profesoriaus, literatūrologo Vytauto Kubiliaus, „kultūros atmintis vienus vardus ilgam išsaugo, o kitus greitai užberia užmiršties smiltimis, abejingai nusigręžia nuo tų, kurie tempė kultūros vežimą akmenuotu keliu be jokių provėžų“.
Kazys Puida gimė 1883 m. kovo 19 d. Šėtijų k., Šakių raj. ( dabar Lekėčių sen.), tuomet vadinamoje Dobrovolės gminoje. Būsmojo rašytojo vaikystė prabėgo ant Nemuno kranto daugiavaikėje pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tėvai valdė 28 ha. ūkį, visus savo vaikus stengėsi leisti į mokslus. Kazys baigė pradinę, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, o vyresniojo brolio kunigo Stasio paskatintas, išvažiavo studijuoti į Vokietiją. Berlyno Politechnikos institute 1904 metais įgijo elektros inžinieriaus specialybę. Ten jis kartu su Dovu Zauniumi įkūrė Lietuvių draugiją. Panaikinus Lietuvoje spaudos draudimą ir pradėjus Vilniuje leisti lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“, buvusio „Varpų“ redaktoriaus Jono Kriaučiūno pakviestas į redakciją atvyko dirbti ir K. Puida. Jam teko sekretoriaus pareigos. Kazys komentavo užsienio žinias, vertė užsienio laikraščių publikacijas, tobulino lietuvių kalbos rašybą, kūrė ir spausdino feljetonus aktualiais socialiniais klausimais. Rašto meistriškumo sėmėsi iš Maironio, P. Vaičaičio, J. Jablonskio kūrybos. Dirbdamas redakcijoje K. Puida susipažino su Ona Pleiryte, kurią 1906 metais birželio mėnesį vedė. Įdomu, jog sutuoktuvėse dalyvavo du kunigai: J. Tumas – Vaižgantas ir jaunojo brolis, atvykęs iš Lenkijos, Stasys Puida. Vestuvių ceremonijoje Stakių bažnyčioje giedojo jaunųjų bičiulis Mikas Petrauskas.
Kūrybinį kelią Kazys Puida pradėjo dar spaudos draudimo metais: siuntinėjo eilėraščius į „Varpą“, rašinėjo laikraščiui „Vienybė lietuvninkų“. Pirmoji eilėraščių rinktinė „Iš sermėgiaus krūtinės“ išėjo 1906 metų pradžioje. Tais pačiais metais dar išleistos jo dvi poetinės prozos knygelės, legenda „Keleivis“, dedikuota Onai Pleirytei, literatūrinių vaizdelių rinkinys „Ruduo“. Po metų išspausdinta apysaka „Ponaitis“.
1907 metais jauna Puidų šeima išvyko į Šiaulius, kur Kazys penkerius metus darbavosi lietuvių kalbos mokytoju Šiaulių gimnazijoje. Kartu kurį laiką redagavo ir „Rygos naujienas“. 1912 metais dėl nežinomų priežasčių Puidos išvyko į Sibirą, Čeliabinsko miestą. Č ia Kazys dėstė vokiečių kalbą. Po metų buvo išleista jo studija „Mūsų dainiai“. Autorius joje apžvelgė Antano Strazdo, Dionizo Poškos, Antano Vienožindžio, Antano Baranausko, Jurgio Zauerveino kūrybą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui K. Puida atsidūrė Petrograde, iš kur 1916 metais buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę. Karo verpetai lietuvį nubloškė į Sibirą, ten pakliuvo baltagvardiečių nemalonėn ( iškilo net mirties grėsmė), tačiau žmonos pastangų dėka Kaziui pavyko ištrūkti, ir 1920 metais visa šeima (jau augo 3 vaikai) laimingai grįžo į Lietuvą. Nepriklausomoje Lietuvoje iškart pradėjo dirbti „Švyturio“ knygų leidimo bendrovėje, vėliau tapo „Spindulio“ spaustuvės direktoriumi. Savo lėšomis K. Puida įsteigė ir vadovavo knygų leidimo bendrovei „Vaiva“, kuri leido lietuvių ir užsienio rašytojų grožinę literatūrą. Jis darbavosi ir Antano Sutkaus vadovaujame „Vilkolakio“ satyros teatre. Parašė savo žymiausius veikalus: romaną „Geležinis vilkas“, apysaką „Žemės giesmė“, vieną populiariausių savo veikalų apie Vytautą Didįjį – „Magnus Dux“.
Per savo gyvenimą K. Puida išvertė 60 knygų iš lenkų, rusų, vokiečių, anglų kalbų. Tai M. Konopnickos, A. Leontjevo, H. Senkevičiaus, O. Vaildo, H. Ibseno, Dž. Londono, S. Lagerliof ir kitų rašytojų kūriniai. Kasmet išversdavo po 2 – 3 knygas. Ypač mėgdavo versti komedijas ir dramas, tikėdamas išvysti jas lietuviškoje scenoje.
Prieš pat II pasaulinį karą K. Puida įsigijo ūkį Nausėdų kaime netoli Panevėžiuko. Ten ir mirė 1945 metų sausio 25 dieną. Palaidotas Panevėžiuko kapinėse.
Prieš 10 metų Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido V. Kubiliaus „Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė“. Tai knyga apie pirmąją rašytojų – Kazio Puidos ir Onos Pleirytės – šeimą Lietuvoje, šių aikštingų kūrybinių asmenybių būtį ir likimus sudėtingose XX amžiaus istorinėse pervartose.
Albinas Vaičiūnas
