Arnoldas Aleksandravičius
Islamas griežtai draudžia dailės kūriniuose vaizduoti ne tik pranašą Mahometą, bet ir apskritai visus Dievo (Alacho) kūrinius – žmones ir gyvūnus. Tiems, kurie bandė ar mėgina paragauti uždrausto vaisiaus – piešti, tapyti, iš akmens nukalti net ir pagal griežtas musulmoniškas madas apsirengusias moteris bei vyrus, gresia mirties bausmė. Arba dideli prekybos su islamo šalimis nuostoliai (2006 m. Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalys neįsileido danų sūrių ir norvegiškų šaldytų menkių, nes danų dailininkai savo karikatūrų serijos pagrindiniu veikėju pasirinko pranašą Mahometą).
Lietuva – katalikiška šalis. Katalikybė, atvirkščiai nei islamas, netgi skatina dailininkus kurti Jėzaus, jo motinos, apaštalų, šventųjų, piligrimų, visų suaugusiųjų ir vaikų, paukštelių ir žvėrelių paveikslus bei skulptūras. Svarbiausias lietuvių tautodailės personažas – Rūpintojėlis, tiesa, tėvynėje dabar dažniau pašiepiamas, bet aikčiojančių iš susižavėjimo užsieniečių turistų labiausiai fotografuojamas ir garsiausiose pasaulio meno akademijose bei muziejuose rodomas lietuviško kraštovaizdžio meninis ypatumas.
Tačiau per dvidešimt trejus Nepriklausomybės metus Lietuva, išmetusi iš miestų aikščių, anot maestro Vytauto Kernagio, marmurinius, gelžbetoninius „prievartos bukos stabus ir raudonojo melo pranašus“ (ne visus ir ne iš visur…), staiga tapo musulmoniška valstybe! Ar daug jūs Lietuvoje pamatysite pernai, užpernai, prieš 10-15 metų pastatytų aiškių, įtaigių paminklų garsiems žmonėms, nusipelniusiems lietuviams – antisovietiniams partizanams, kariams, negrįžusiems iš tarptautinių taikos misijų, doriems, principingiems valstybės veikėjams, šalies maitintojams žemdirbiams? Kokia patyčių audra įsisiautėjo, kai 2009 m. Vilniuje prie Vyriausybės kanceliarijos iškilo lengvai atpažįstamo „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos šiltai žmogiška statula. „Kaip nešiuolaikiška, nevakarietiška! Tai juk socialistinis realizmas! Bronzinis daktaras V. Kudirka labai panašus į anksčiau šioje vietoje stovėjusį bronzinį sovietų generolą Ivaną Černiachovskį. Reikėjo verčiau kokį dirbtinį upeliuką iškasti ar fontanėlį paleisti trykšti, kaip britai žuvusią savo princesę Dianą įamžino ”, – „auklėjo“ visuomenę persiorientavę posovietiniai meno kritikai.
2002 m. gegužės 14 d. Kaune, Muzikinio teatro sodelyje, atidengtas skulptoriaus Roberto Antinio sukurtas paminklas „Aukos laukas“, tarytum skirtas „gyvajam deglui“ Romui Kalantai atminti. Nors artimieji prašė bent nedidelio R. Kalantos atvaizdo, pievoje prie Laisvės alėjos skulptorius su padėjėjais aplink medžius padrabstė degto molio, ir „kompozicija“ , kainavusi 200 tūkst. Lt iš kauniečių kišenių, buvo baigta. Kas ten šiuolaikinio meno neišmanančių „analfabetų“ klausys… Bet žiemą, kai miesto sodą užkloja sniegas, nė menkiausios užuominos apie antisovietinį Kauno pavasarį nebelieka, net ir kuklaus įrašo grindinyje „Romas Kalanta 1972“ nesimato…
Šiemet liepos 15 d. Kultūros ministerija paskelbė Lietuvos laisvės kovotojų atminimą įamžinančio kūrinio Vilniaus Lukiškių aikštėje „meninės idėjos projektų” konkurso nugalėtojus. Pirmąją vietą tradiciškai laimėjo „šiuolaikinis” kelių visuomenei negirdėtų autorių darbas „Tautos dvasia”. Vertinimo komisija tėviškai kantriai išaiškino nesusipratėliams, kad jie aikštėje pamatys „iš nelaisvės narvo išlekiantį paukštį”, nors ta kompozicija kritiškesniam vertintojui labiau primena didelį pirmykščio medžiotojo lanką be templės. Tai yra silpnumo ir pralaimėjimo ženklas. Panašiai, kaip mažytis skulptūrinis didysis kunigaikštis Gediminas pėsčias (!) tarsi koks tarnas stovintis priešais žirgą ant aukšto postamento prie Vilniaus Katedros arba granitinis karalius Mindaugas, kaip rusiška sudedama lėlė „matrioška” kyšantis iš apskritos dėžutės priešais Lietuvos nacionalinį muziejų.
Ant viduramžių turkų seldžiukų skydų ir ant dabartinių islamistų savižudžių diržų bei galvos raiščių pavaizduoti mįslingi rašmenys, nes Koranas musulmonams liepia uždengti veidus ir kūnus. O kas Lietuvos menininkus verčia viešose vietose išlankstyti visokius ornamentus ir numegzti abstrakčius nėrinėlius užuot sukūrus ne tik išrinktiesiems meno žinovams, bet ir visiems normaliems žmonės suprantamas skulptūras?
Neišradinėkite dviračio, neatradinėkite Amerikos. Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje Vašingtone, Vietnamo karo memorialo aikštėje stovi trys bronzinės JAV karių skulptūros – baltojo, afroamerikiečio ir ispanakalbio. Aiškiai matyti kiekvienas raumenėlis ant karių rankų atraitotomis rankovėmis ir netgi gamykliniai numeriai ant vyrų ginklų -automatų ir kulkosvaidžių. Jeigu jau Lukiškių aikštėje įamžinamas laisvės kovotojų atminimas, tai aikštės viduryje turi stovėti devyni bronziniai partizanai (tiek buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio apygardų). Ir trikampiai, trispalviai skiriamieji ženklai ant jų uniformų rankovių aiškiai turėtų matytis, ir įpjovos ant šautuvų buožių, rodančios, kiek enkavedistų ir stribų partizanai nukovė.
Bet šiuolaikiniams Lietuvos dailininkams, įgudusiems kepti vien „visuomenės prietarų nevaržomas, pralenkusias laiką menines instaliacijas“, tokia užduotis tikriausiai per sunki. Baisu, kad jų sukurtas paminklas 1944-1953 metų laisvės kovotojams nebūtų panašus į skulptūrinę kompoziciją „Keturi komunarai“, sovietų okupacijos laikais stovėjusią prie Kauno Lenino (dabar –Vytauto) prospekto važiuojamosios dalies šalia Ramybės parko. Kauniečiai tą meno kūrinį vadino savaip – „Keturi girtuokliai stabdo taksi“.
lzdraugija.lt
