Lietuvos valdžiai kuo greitesnė mūsų šalies narystė euro zonoje iš finansinio ar ekonominio klausimo pamažu virto liguistu sportiniu azartu. Nors Vyriausybė pažadėjo ramiai, kantriai ir dalykiškai išaiškinti visuomenei bendrosios ES valiutos naudą ir privalumus, matome tik metodiškas pastangas litus ir centus iš apyvartos šalinti, sukarpyti ir išlydyti nuo 2015 m. sausio 1-osios ir nė diena vėliau, visiškai nekreipiant dėmesio, kad net 56 proc. lietuvių, kuriuos kalbino visuomenės nuomonės ir rinkos lūkesčių tyrėjai, skundžiasi miglotai įsivaizduojantys euro „įvalstybinimo” pasekmes. Net „savieji“, Tvarkos ir teisingumo partijai atstovaujantys valdančiosios koalicijos nariai, pasibaigus partiniam sąskrydžiui prie Lūksto ežero pasakę, kad Lietuvos žmonės per privalomąjį referendumą turi tarti galutinį žodį dėl euro, išvydo savo galingųjų partnerių socialdemokratų žemyn nuleistus rankų nykščius: tokiu judesiu senovės Romos didžiūnai liepdavo pribaigti ant kruvino amfiteatrų smėlio bejėgiškai gulinčius sužeistus, „neryžtingai kovojusius“ gladiatorius.
Iš daugybės darbo grupių, kurias 16-oji Vyriausybė sudarė „ekonominėms, socialinėms, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos problemoms spręsti“, uoliai kas mėnesį renkasi tik euro įvedimo koordinacinė komisija su 7 savo padaliniais ir kaskart pradžiugina žmones „gerosiomis naujienoms“ – Lietuva iš anksto įvykdė euro zonos normatyvus, bendruosius ES pinigus jau beveik turime savo kišenėje.
Stačiokas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kartą savikritiškai pasakė, kad kai kurie žmonės, mėgindami iškepti kiaušinienę, pasiryžę sudeginti visą namą. Kaip ir Lietuvos Vyriausybė, trūks plyš nusprendusi šalį įstumti į neįgalią euro zoną. Nesvarbu nei dešimtys milijardų valstybės skolų, nei 200 tūkst. bedarbių, nei kasdien po 150 iš tėvynės svetur laimės ieškoti išskrendančių lietuvių.
Vyriausybė dabar ruošiasi „gudragalviškai” finansinei operacijai – skolinsis iš Europos centrinio banko (ECB) dideles bendrosios ES valiutos sumas (Lietuva neprašė ir negavo leidimo pati spausdinti eurų), vėliau kaip kokia nusigyvenusi greitųjų kreditų bendrovės klientė atsiskaitys su ECB imdama naują paskolą
atsispausdinti apie 100 mln. vienetų euro banknotų (daugiausia smulkių – 5, 10, 20 nominalo) licencijuotose Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos spaustuvėse. Taip augs valstybės skolų kupra ir dar negimusiems Lietuvos kūdikiams.
Nepriklausomas ekonomikos ekspertas, Kovo 11-osios akto signataras Valdemaras Katkus atmeta nusibodusį Lietuvos valdžios ir bankininkų argumentą, kad Lietuva, 2004 m. žygiuodama į ES, pasižadėjo įsivesti ir eurą. Juk, anot V. Katkaus, tik pernai atsirado euro stabilizacijos fondas (mechanizmas), į kurį numanoma euro zonos naujokė Lietuva turėtų sukrapštyti 750 mln. Lt stojimo mokestį ir įkeisti dar maždaug 5 mlrd. Lt iš Lietuvos Vyriausybės biudžeto. 2003 m. Lietuvos visuomenė turėjo atsakyti į vieną vienintelį referendumo klausimą: „Ar pritariate Lietuvos narystei Europos Sąjungoje?” Nei referendumo balsavimo lapuose, nei stojimo į ES sutartyje nebuvo nė užuominos, kad, įsivedant eurą, teks užstatyti iš Lietuvos piliečių surinktus mokesčius. „Lietuviškas euro referendumas nesukeltų jokios sumaišties Europos Sąjungoje. Tokios visuotinės apklausos vyko Danijoje ir Švedijoje. Susipainioję tik mūsų politikų protai”, – tvirtina V. Katkus.
Pinigų reformos nelengvos net išsivysčiusiose ir pilietiškai brandžiose valstybėse. O Lietuvoje naujos valiutos įvedimas – tai pakartotinis apsilankymas pas dantų gydytoją, kuris dirba pasenusia technika nenaudodamas anestezijos (vietinės nejautros). Net Lietuvos bankui paprasčiausiai išėmus iš apyvartos nutrintus, suplyšusius litų banknotus ir pakeitus juos kitais, labiau apsaugotais nuo padirbinėjimo, žmonės patirdavo nuostolių – kai po kurio laiko rasdavo seno pavyzdžio 50 ir 100 litų nominalo banknotų, užkritusių už sofos ar prilipusių prie stalčiaus dugno po senais žurnalais, ir bandydavo tomis kupiūromis susimokėti už pirkinius prekybos centrų kasose, tai būdavo apkaltinami pinigų klastojimu ir atsidurdavo policijos nuovadose. Euro įvedimo laikotarpis Lietuvoje bus „aukso amžius” telefoniniams sukčiams. Nemažai tariamų „Lietuvos banko darbuotojų”, pasisiūlę padėti greičiau litus iškeisti į eurus, išvilios iš senyvų vienišų žmonių viso gyvenimo santaupas.
Euro zona seniai jau virto prirūkyta, girto erzelio apimta, prarūgusiu alumi ir apipuvusių obuolių vynu („rašalu“) trenkiančia, nesuderintais instrumentais trijų akordų melodijas grojančia užeiga, į kurią susirinko 17-os tautų gėrovai, bet jų visų sąskaitas apmoka vokiečiai. Ir „naudingi kvailiai“ iš Baltijos šalių, paskubomis sulindę ir tebesiveržiantys į juodąją ES finansų skylę, kurią protingos Vidurio Europos tautos nutarė mažiausiai 10 metų iš tolo aplenkti. Net Lietuvos valdančiosios koalicijos narys, Darbo partijos (liberalų) pirmininkas Vytautas Gapšys perspėja – pasitraukti iš euro zonos ne taip paprasta, kaip įstoti.
Norint prekiauti su kitomis valstybėmis, nebūtina atsisakyti savo valiutos. Lietuva savo gaminius eksportuoja ne tik į euro zonos šalis, bet ir į Jungtines Valstijas, Kiniją, Švediją, Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Izraelį. Lietuviškas prekes ir žaliavas pelningai galima parduoti ir už juanius ar dolerius. Jeigu jos bus kokybiškos.
lzdraugija.lt
