Būtų sunku atrasti Vilniuje kitą tokį žmogų kaip Pranas Bieliauskas, kuris savo gyvenimo įvykius ir faktus fiksavo į gausybę paprastučių mokyklinių sąsiuvinių, po daugelio metų virtusių į solidžias knygas, atspindinčias audringo XX amžiaus pradžios visuomeninio politinio gyvenimo realijas. I – asis pasaulinis karas, nepritekliai, valdžių virsmai, lenkų okupacinis jungas…Vilniuje atsidūrusiam jaunuoliui iš Jiezno valsčiaus ( labai dažnai įvairiuose šaltiniuose jo gimtine klaidingai nurodomas Antanavo valsčius Marijampolės apskrityje) Slabados kaimo likimas pasiuntė daug išbandymų, jam teko laimė bendrauti ir dirbti su tokiais iškiliais žmonėmis, žadinusiais lietuvybę, kūrusiais Lietuvos valstybę kaip A. Smetona, A. Stulginskis, J. Basanavičius, A.Vileišis, A. Žmuidzinavičius… Nors pasirinktas dvasininko kelias, atrodo, turėjo vesti aiškiu ganytojišku keliu, tačiau ant tvirtų pečių daugeliu talentų apdovanotas jaunas kunigas užsivertė daugybę kitų darbų: Vilniaus šv. Mikalojaus bendrijos tarnaičių prieglaudos valdytojas, Vilniaus Romos katalikų šv. Zitos lietuvių tarnaičių draugijos steigėjas ir valdybos pirmininkas (1913 – 1940), vienas pirmųjų Nukentėjusiems dėl I- ojo pasaulinio karo šelpti draugijos steigėjų, jos centro komiteto reikalų vedėjas, Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narys (jame priklausė krikščionių demokratų grupei) (1927-1937), vienas „Ryto“ draugijos steigėjų, Lietuvių labdaros draugijos pirmininkas… Šiai draugijai 1935 metais 477 –iuose skyriuose vienijusiai 20000 narių priklausė 5 moksleivių bendrabučiai Vilniuje, 5 amatų dirbtuvės, vienintelė mokytojų seminarija. Nepaisydamas įvairių lenkų valdžios trukdžių, provokacijų ( 1927 už lietuvių interesų gynimą buvo suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime) jis labai rūpinosi Vilniaus jaunimo švietimu ir auklėjimu, skatino mokytis ir siekti pasirinktos profesijos. Šiam mylimam miestui kunigas aukojo savo darbus, mintis ir maldas: „O, Vilniau, kiek dėl tavęs naktų nemiegota, kiek ašarų išlieta, kiek jaunų vyrų gyvybę dėl tavęs padėjo! Į tave mūsų akys pražiūrėtos, rankos ištiestos su malda širdy. Kas skausmo širdies neturėjo dėl kovų už Vilnių, tas menkas lietuvis!” Ir dabar Pranas Bieliauskas žinomas kaip tautosakininkas, Pietryčių Lietuvoje užrašęs ne vieną tūkstantį senovinių dainų. Pasak muzikologės Ž Ramoškaitės, P. Bieliauskas buvo muzikalus, turėjo gerą klausą, reikliai atrinkęs vertingą dainą tiksliai užrašydavo melodiją. 1936 jis sudarė ir išleido rinkinį „Varguolių dainos“. O dienoraščiai tapo savotiškaVilniaus gyvenimo kronika, kurią vis labiau vertina visi, besidomintys miesto ir Vilnijos krašto istorija. Beje, P. Bieliauskas buvo vienas iš nedaugelio kunigų, kuriam ir lietuviškose sovietinėse enciklopedijose atsirasdavo vietos… Baigęs kunigų seminariją pirmąsias Mišias (primicijas) P. Bieliauskas laikė Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje 1911 m. birželio 24 dieną. Lygiai po šimto metų, 2011 metų birželį, čia buvo aukotos mišios už kun. P. Bieliausko išganymą. Tada gražų pamokslą apie jo gyvenimą ir veiklą pasakė Palomenės parapijos klebonas Darius Vėlyvis. Kadangi iškilmės vyko per Sekmines, buvo surengta procesija aplink bažnyčią, o „Vorutos“ redakcijos vyr. redaktorius, LŽD narys Juozas Vercinkevičius jiezniečiams padovanojo knygų – P. Bieliausko „Vilniaus dienoraštį. 1915. XII. 26 – 1919. XI. 26”. Beje, ta pati „Vorutos“ leidykla 2004 metais išleido šio autoriaus knygą „Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas“, o šiuo metu rengia spaudai kunigo rankraštį „Iš Slabados kaimo į Vilniaus katedrą“, kuri, planuojama, prieš Naujuosius metus pasieks skaitytojus. O 2012 dar viena leidykla Homo liber išleido solidžią, per 700 psl. P. Bieliausko knygą „DienoRaštis. 1920 – 1957”
Įšventintas kunigas dirbo Vilniaus katedroje vikaru, taip pat dviklasėje lietuvių mokykloje tikybos mokytoju. Pasak rašytojo ir žurnalisto Rapolo Mackonio, „jei Vilniaus katedroje buvo laikomos celebruotos mišios ir jose giedojo kun. Bieliauskas, visi skubėjo ne tiek pasimelsti, kiek paklausyti jo galingo ir gražaus balso… Gaila, kad esant dar gyvam, niekas nepagalvojo įrašyti jo balso į magnetofono juostelę. Būtų ko paklausyti.“ Iš tikrųjų, daugelis vilniečių ne kartą svarstė, jeigu šis žmogus būtų baigęs muzikos mokslus, būtų tapęs antruoju Fiodoru Šaliapinu. Vilniaus vyskupas R. Jalbžykovskis nors ir nemėgo lietuvio P. Bieliausko, bet dėl reto grožio balso jį laikė vikaru katedroje iki 1940 metų. Jis buvo nemėgstamas lenkų vienuolių karmelitų, su kuriais dalinosi patalpomis prie šv. Teresės bažnyčios, skundžiamas, persekiojamas už tai, kad nepaisydamas nieko, aukojo lietuviškas pamaldas. Vyraujant lenkų kalbai, lietuviško bažnytinio giedojimo tradicijų nebuvo. P. Bieliauskas rūpinosi tinkamu lietuvišku giesmių ir maldų skambėjimu, mokė vilniečius giedoti kolektyviai ir pavieniui. 1942 metais vyskupas Mečislovas Reinys jį paskyrė šv. Teresės bažnyčios (Aušros Vartų) klebonu; kartu jis tapo ir Vilniaus kunigų seminarijos bažnytinio giedojimo profesoriumi bei choro vadovu. 1947 vyskupas paprašė Bieliausko eiti ir šv. Mikalojaus bažnyčios klebono pareigas. 1949 buvo išsiųstas į Valkininkus. Čia jis klebonavo iki mirties (1957 XII 21), dar dirbo ir Druskininkuose, Ratnyčios Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje.
Įžymaus kraštiečio gimimo 130 – ąsias metines vasaros pabaigoje turiningai pažymėjo Jiezno seniūnijos žmonės. Šv. Arkangelo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo aukotos šv. Mišios, po jų prisiminti P. Bieliausko gyvenimo ir veiklos faktai, kultūros ir laisvalaikio centro ansamblis „Jieznelė“ padainavo kunigo užrašytų dainų, o popietę Slabadoje praleidę ir akis paganę po banguojančias apylinkes susirinkusieji dar kartą prisiminė, pasidžiaugė iš šio kaimo kilusio žmogaus neeiliniu talentu ir nuveiktais darbais.
Juozas Pugačiauskas
lzdraugija.lt
