Spalio 16-osios vakare vilniškės Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos didžioji skaitykla buvo perpildyta, ne visiems užteko kėdžių, darbuotojos vis nešė jas iš kitų patalpų, bet vis tiek liko būrelis kantriai stovinčių iki gana ilgai užtrukusio renginio pabaigos. Austrų žurnalistės Juditos Levonig (Judith Lewonig) dvikalbės knygos, skirtos Lietuvos ir Austrijos ryšiams, pristatymas vyko taip pat dviem kalbom, tiesa, vokiečių kalbos (be vertimo) skambėjo kur kas daugiau.
Pradžioje atšnekėjo oficialūs asmenys: knygos generalinis rėmėjas, Austrijos įsteigtos tarptautinės įmonės UAB Legetecha generalinis direktorius Antanas Kovas, Lietuvos užsienio reikalų viceministras Andrius Krivas ir Austrijos ambasadorius Lietuvoje Johanas Špiceris (Johannes Spitzer). Pastarojo kalba buvo labai gyva ir sąmojinga, jis papasakojo ir savo įspūdžius, susijusius su lietuviais – pokario pabėgėliais iš Lietuvos.
Dvi jaunos merginos paskambino keturiom rankom melodijų, kurios atrodė labai pažįstamos. Kaip vėliau paaiškėjo, ne veltui – austrų kompozitorius Heinrichas fon Hercogenbergas (Heinrich von Herzogenberg) šį ciklą, pavadintą „Dainų garsais“, sukūrė lietuviškų dainų motyvais.
Pagaliau prabilo pati knygos autorė J. Levonig. Beveik valandą ji kalbėjo gyvai ir išraiškingai: pasakojo apie knygos parašymo paskatas ir aplinkybes, išvardino jai padėjusius bei rėmusius asmenis, pagaliau ėmėsi pristatyti ir pačią knygą.
Daugelį galėjo stebinti knygos paantraštė „2500 metų santykių istorija“. Žinoma, tai nėra istoriniai šaltiniai. Kalbama apie archeologinius radinius dabartinės Austrijos teritorijoje – papuošalus, pagamintus iš Baltijos gintaro. Tikri istoriniai liudijimai – iš XIII–XIV amžių, kai kryžiaus žygiuose prieš pagonis Lietuvoje dalyvaudavo ir austrų riteriai. Kronikininkas aprašė karaliaus Jono Bohemiečio kryžiaus žygį (1328-1329) į „paskutinių Europos pagonių kraštą“. Per šį žygį buvusi pagrobta kilmingo pagonio duktė ir perduota vienuolėms domininkonėms Bludenco mieste, kur pasak kronikininko, „pamiršusi ir atmetusi prietarus bei stabmeldystės purvą, ši stropi avelė dabar tarnauja Viešpačiui Jėzui Kristui“. Austrijos hercogo Albrechto III 1377 metų žygyje dalyvavęs poetas rimuotame kūrinyje aprašė, kaip armija nuniokojo „ištisas tris žemes (…) Sameyt, Russein, Aragal“, t. y. Žemaitijos regioną, Raseinių ir Ariogalos apylinkes.
Tačiau, kaip pusiau juokais komentavo su autore bendradarbiavęs istorikas Rūstis Kamuntavičius, jei tokią knygą būtų rašęs lietuvis, būtų akcentavęs, kiek tie kryžiuočiai išgalabijo lietuvių, kiek pilių sugriovė ir pan., o štai J. Levonig ieško gražesnių akcentų – cituoja kronikininko aprašytą tokiame žygyje surengtą puotą, kur gertas austriškas vynas…
Kur kas daugiau dėmesio knygoje skirta Habsburgų ir Jogailaičių diplomatiniams ir politiniams santykiams, ypač abiejų dinastijų atstovų vedyboms. Kaip žinome, vienos Habsburgaitės, Žygimanto Augusto pirmosios žmonos Elžbietos karstas stovi Vilniaus Katedros požemyje. Bet daugeliui nežinoma, kad, kaip šioje knygoje autorė suskaičiavo, net aštuonios Habsburgaitės buvo tapusios Lietuvos didžiosiomis kunigaikštienėmis…
Knygoje nemažai rašoma apie kultūrinius, švietimo ryšius. Patraukliai papasakota daug įdomių istorijos įvykių, iš kurių bene labiausiai (bent šio straipsnelio autorei) netikėti – Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje su vokiečių armija atsidūrusių dviejų austrų likimai. Vermachto kareivis austras Antonas Šmidas (Anton Schmid) 1942 m. Vilniuje nubaustas mirtimi už žydų gelbėjimą. O kitas austras Antonas Jobstas baigiantis karui pasiliko Lietuvoje, prisijungė prie lietuvių partizanų ir 1947 m. sužeistas, kad nepatektų į NKVD rankas, susisprogdino.
Pasirodo, daug pasitraukusių 1944 m. iš Lietuvos žymių politinių ir kultūros veikėjų pabuvojo Austrijoje, ten steigė mokyklas, studijavo, leido periodinius leidinius, be kitų – literatai Henrikas Nagys ir jo sesuo Zinaida, vėliau išgarsėjusi kaip Liūnė Sutema, Vincas Krėvė-Mickevičius, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, dailininkai Telesforas Valius, Pranas Domšaitis, diplomatas Vytautas Dambrava, profesorius Antanas Tumėnas, Lietuvos ministras pirmininkas 1924-1925 m., vėliau – teisingumo ministras. Jis mirė Bachmaningo gyvenvietėje, ten ir palaidotas.
Be abejo, nepamiršta paminėti miestų partnerystės, diplomatinių ryšių, austrų sporte laikinai ar suvisam pritapusių lietuvaičių, Europos kultūros sostinių – Linco ir Vilniaus bendradarbiavimo. Paskutinis knygos akcentas – šiemet Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pastatyti austriški „Rieger“ firmos vargonai.
Po renginio visi buvo pakviesti pasivaišinti vynu, norintys galėjo įsigyti ir knygą.
Verta paminėti, kad šios knygos autorė, nuo 1996 metų besidominti Lietuva, dirbusi žurnaliste vokiškame leidinyje „Baltishe Rundshau“ ir prisipažįstanti nuo tada besitęsiančia meile Lietuvai, 2011 m. išleido panašią knygą apie Šveicarijos ir Lietuvos ryšius „Helvecija ir Lietuva“.
Marytė Kontrimaitė
lzdraugija.lt
