Žurnalistui kasdienėje veikloje tenka ne tik fiksuoti dabarties įvykius, bet ir imtis tyrinėti praeities dramas. Dažnai skaudžias, susijusias su valstybės likimu.
Abu šio pasakojimo garbaus amžiaus žmonės – Kazimieras Šandrikis ir Kazimieras Beniulis dabar gyvena Kaune.
K. Šandrikis apie tai, kas bus papasakota, įkyriai ir nė per nago juodymą nenusileisdamas laikosi savo versijos, K. Beniulis šią versiją atremia dokumentais. Abu bendravardžiai jau kuris metas kariauja savo karą, kurį Lietuvoje lėmė pokaris, kai vyrai su ginklu rankose išėjo į miškus.
Vienas jų – Pranas Beniulis iš Vozbutų kaimo netoli Čekiškės. K. Šandrikis jį viešai vadina partizanų būrio išdaviku, kurį esą patys partizanai ir sušaudė, K. Beniulis gina brolio atminimą.
I
Kazimieras Šandrikis tremties pokario metais sako išvengęs, nes šeima, buvusi tremiamųjų sąrašuose, sugebėjo „išsislapstyti“. Žmonės, patyrę tikrąją tremtinių dalią, tokius asmenis vadina „sąrašiniais tremtiniais“.
Kazimieras Beniulis kartu su tėvu, motina, seserimi ir dar vienu broliu Viktoru tremties neišvengė. Archyvuose išlikę to meto okupacinės valdžios dokumentai su atitinkamomis formuluočių apie „banditų gaujas“ klišėmis, kurias šiandien verčiant iš rusų kalbos nori nenori tenka cituoti, liudija, kad į Krasnojarsko kraštą 1948 m. rudenį tėvas „Beniulis ir jo šeimos nariai buvo ištremti už tai, kad jo sūnus Pranas Beniulis, Prano, nuo 1944 m. buvo gaujos dalyvis, kartu su kitais banditais dalyvavo valstybinių įstaigų apiplėšimuose. 1947 metais vykdant karinę operaciją jis buvo nukautas, prieš tai priešinęsis ginklu ir sužeidęs vieną karį“.
Beniulių šeimai iš tremties buvo leista grįžti į Lietuvą 1957 m. pagal tokį nutarimą: „Beniulis ir jo šeimos nariai, kaip bandito nacionalisto šeima buvo ištremti teisingai, tačiau atsižvelgus į tai, kad jis pagal socialinę padėtį yra vidutiniokas, iš speclagerio („specposelenija“) paleisti išimties tvarka, negrąžinant turto“.
Vidutinioko Prano Beniulio turėtas turtas įvardytas toks: 13 ha žemės, 3 arkliai, 4 karvės. Apie Beniulių sodybą Vozbutų kaime netoli Čekiškės ir jos pastatus neužsiminta.
Visuose dokumentuose vienareikšmiai tvirtinama, jog vidutiniokas Pranas Beniulis kartu su šeima į tremties katilą buvo įmestas dėl to, kad sūnus Pranas išėjo į partizanus. Beniulių šeima irgi visais įmanomais būdais anais gūdžiais metais bandė slapstytis nuo tremties.
Štai kas užfiksuota „bandito motinos“ Pranciškos Beniulienės tardymo protokole 1946 m. vasario 28 d.: „Iš savo namų Vozbutų kaime 1945 m. rugpjūtį aš su šeima persikėliau į Juodaičius, nes mes bijojome, kad mus išveš į Rusiją už tai, jog mano sūnus Pranas slapstosi.“ (Tikrasis Beniulienės vardas – Antanina. Sūnaus Kazimiero liudijimu, jo motina tuomet buvo pakeitusi vardą, tikėdamasi taip suklaidinti seklius ir išvengti tremties.)
Iš KGB agento, slapyvardžiu Minkus, raportų bylos: „Šaltinis praneša, kad Puidoko bandoje yra šie banditai: Pranas Beniulis, Prano, Bernardas Džavčys, Antanas Džavčys, Pranas Biteika.“ (Dviejų viduriniųjų partizanų pavardės šiame raporte sunkiai įskaitomos.)
Kitas to paties agento raportas: „Šaltinis praneša, kad 1946 m. sausio 18 d. jis kalbėjosi su bandito Prano Beniulio, Prano, broliu Viktoru Beniuliu, kuris šaltiniui papasakojo, kad jo brolis Pranas Beniulis yra gaujoje ir legalizuotis nenori, jis vaikšto su Kaziu Puidoku ir sako, kad vis tiek reikės mirti. Toliau Viktoras papasakojo, kad Puidokas vaikšto su keturiais banditais, dažnai užeina pas pil. Sprindžiūną, Seredžiaus valsčiaus gyventoją, Sprindžiūno namas yra netoli tos vietos, kur susikerta keliai iš Žemaitaičių ir Armeniškių. Pas Sprindžiūną gyvena visa bandito Prano Beniulio šeima, pabėgusi iš savo ūkio Vozbutų kaime Čekiškės valsčiuje.“
Iš Pranės Nagreckienės tardymo protokolo. Į klausimą, „kodėl Pranas Beniulis pabėgo iš ūkio ir gyvena, kur papuolė“ atsakyta: „Pranas Beniulis ir visa jo šeima savo ūkį metė ir gyvena kur pakliuvo todėl, kad jo sūnus Pranas yra bandoje, o kai valdžia ėmė reikalauti legalizuotis, visa šeima pabėgo iš ūkio ir kažin kur dingo. 1945 m. rudenį jų sodyboje buvo karinis pagalbinis ūkis. Dabar kariškiai žemę užsėjo, bet namuose nebegyvena.“
Legalizuotis nutarusio Jono Lenartavičiaus tardymo protokole yra nurodytos 33 Kazio Puidoko-Ąžuolo partizanų būrio narių pavardės. Pranas Beniulis, „ginkluotas vokišku šautuvu ir pistoletu“, įrašytas dešimtuoju.
Kaltinamojo Antano Želnio parodymuose – irgi 33 pavardės. Pranas Beniulis čia įrašytas septintu numeriu.
Iš KGB agentės, pravarde Galia, raportų bylos: „Pagal iš anksto duotą nurodymą nustatyta, kad 1946 m. birželio 12 d. ties Šaudynų kaimu MVD kariai nukovė banditą Stasį Kemzūrą, Jurgio, iš Vozbutų kaimo Čekiškės valsčiaus, o trys banditai pabėgo, tarp jų – Kazys Puidokas, Pranas Beniulis iš Vozbutų kaimo ir dar vienas, kurio pavardės nežinau. Bėgdami paliko du šautuvus.“
Iš akto su grifu „visiškai slaptai“ apie „1947 m. kovo 6 d. čekistinės karinės operacijos rezultatus“: „Pagal gautus pranešimus, jog pas kai kuriuos Popstalių kaimo gyventojus slapstosi banditai, šiame kaime buvo atlikta valymo operacija. Krečiant pil. Antano Žilinsko daržinėje („v rezultate obyska v saraje“) buvo aptiktas bunkeris, iš kurio kyštelėjo vokiškas šautuvas. Kareivis Vavilovas jį sugriebė, bet banditas, kitoje rankoje laikęs 7-ojo kalibro pistoletą, šūviu iš jo sužeidė Vavilovą į dešinę koją ir bėgdamas atsišaudė iš pistoleto. Vavilovas atidengė ugnį į bėgantį banditą iš atimto vokiško šautuvo. Šaudant banditas buvo sužeistas į koją, išsitraukė granatą ir ketino ją sviesti į atbėgančius kareivius. Vienas kareivių iš automato nudėjo banditą. Operacijos metu vienas banditas nušautas. Atimta: vienas vokiškas šautuvas ir 22 šoviniai; vienas 7-ojo kalibro pistoletas; susiūtas ir užantspauduotas paketas iš 25 lapų su štabo dokumentais; du sąsiuviniai su banditų dainomis; vienas bloknotas su dainomis; du leidimai; vienas „Laisvės“ laikraščio numeris; vienas vienetas paskutinių naujienų iš užsienio; vienas mažas bloknotas su dainomis; mažas bloknotas su gaujos agentūros sąrašu („so spisočnim učiotom band agentury“). Nušautą banditą atpažino namo, kuriame rastas banditas, šeimininkai. Tai buvo Puidoko gaujos narys Pranas Beniulis, Prano, iš Vozbutų kaimo. Be to, sulaikyti: Antanas Žilinskas, namo šeimininkas, Petras Žilinskas, g. 1927 m., šeimininko sūnus, Vanda Žilinskaitė, dukra, Stefanija Žilinskaitė, dukra. Visi jie – namo, kuriame slapstėsi banditas, gyventojai.“
Iš nušauto partizano Prano Beniulio atpažinimo protokolo. Jį pasirašė Žardiškių kaimo gyventojas Antanas Ročka: „Nušautą banditą gerai žinau. Tai Vozbutų kaimo gyventojas Pranas Beniulis, Prano. Be to, nužudymo dieną („v dienj ubijstva“) 1947 m. kovo 6 d. apie tai kalbėjo Kazys Masaitis…“
Iš nušautojo partizano tėvo tardymo blanko. Po klausimu, kas iš šeimos narių buvo represuotas (kada, kieno, už ką ir kuriam laikui buvo nuteistas), įrašyta: „Sūnus Pranas Beniulis, Prano, nušautas kaip banditas 1947 m.“
Iš Čekiškės valsčiaus pažymos: „1947 m. kovo 6 d. Popstalių kaime Čekiškės valsčiuje MGB kariuomenei vykdant operaciją kovoje su banditais buvo užmuštas banditas Pranas Beniulis, Prano, g. 1925 m., Vozbutų kaimo gyventojo Prano Beniulio, Andriaus, g. 1899 m., sūnus.“
Iš Lietuvos ypatingojo archyvo pažymos: „Lietuvos SSR VRM archyviniame fonde 5, apyraše 1 saugoma Beniulių šeimos tremties byla Nr. 2872. LSSR MGB Čekiškės valsčiaus poskyrio 1947 03 06 akte pažymėta, kad partizanas Beniulis Pranas, Prano (gimimo metai nenurodyti), gyvenęs Vozbutų km., 1947 03 06 buvo nužudytas karinės-čekistinės operacijos metu bunkeryje, įrengtame Antano Žilinsko tvarte Popstalių (taip dokumente) km. LSSR MGB 1948 02 03 išvadoje ištremti Beniulių šeimą yra žinių, kad Beniulis Pranas, Prano, g. 1925 m. (taip dokumente) po vokiečių okupacijos 1944 metais (tiksli data nenurodyta) įstojo į ginkluotą partizanų būrį (pavadinimas nenurodytas), vadovaujamą Kazio Puidoko.“
Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2000 m. kovo 14 d. pažymos: „Sutinkamai su 1997 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu Nr. VIII-97 Lietuvos partizanas Algirdas Pranas Beniulis yra pripažintas ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu ir jam po mirties suteiktas kario savanorio statusas. (Pažymėjimas Nr. 2759).“
II
Tokie yra išlikę dokumentai, jais nėra jokio pagrindo abejoti: partizanas Pranas Beniulis buvo Kazio Puidoko būrio narys, baudėjų nukautas 1947 m. kovo 6 d. Popstalių kaime.
Tik K. Šandrikis nepaliauja kam papuolę aiškinti, kad Pranas Beniulis išdavė partizanus ir už tai buvo nušautas ne baudėjų, o pačių partizanų.
„Pranas Beniulis, – tvirtina K. Šandrikis, – buvo išdavikas, slapstęsis po mergos patalais. Be to, jis nušovė piemenuką, nepilnametį Nagreckių Antanuką už tai, kad Nagreckių ožka įsmuko ganytis į Beniulių pievą. Tai šimtaprocentinė tiesa… Ne, du šimtai procentų!“
* * *
Dabar Raseiniuose gyvenantis Aleksandras Puidokas, kilęs iš Vozbutų ir gerai pažinojęs apylinkių vyrus, išėjusius į partizanus, ir puikiai menąs tų metų įvykius, tvirtina netikintis apie Praną Beniulį skleidžiamais gandais.
„Taip, Pranas Beniulis buvo nekantraus, karšto būdo vyras, maksimalistas, – sako A. Puidokas. – Kartais būrio draugams tekdavo jį netgi apraminti. Tačiau kad Pranas Beniulis būtų išdavęs savo bendražygius – gryniausia nesąmonė. Nė už ką tuo netikiu. Jeigu jį enkavedistai būtų sučiupę ir kankinę, dar galima būtų patikėti išdavyste, bet kad Pranas Beniulis kaip niekur nieko būtų išdavęs partizanus, nė už ką neįmanoma patikėti. Jis žuvo mūšyje su čekistais.“
Apie nušautą piemenuką A. Puidokas irgi nieko negirdėjęs. Jeigu ir būtų taip nutikę, ne tik Vozbutai, bet ir kiti kaimai būtų apie tai almėte almėję. A. Puidoko nuomone, gandus apie partizaną Praną Beniulį gali skleisti tik žmonės, kilę ne iš Vozbutų ir puse ausies „kažką tokio iš kažin ko“ nugirdę ir turintys užslėptų savanaudiškų tikslų, galbūt nešiojantys širdyse pavydą ar net kerštą.
„Nušauti piemenį už tai, kad ožka įlindo į svetimą pievą? – perklausia A. Puidokas. – Nejuokaukite taip žiauriai. To Pranas Beniulis, kad ir kokio karšto būdo buvęs, negalėjo padaryti.“
Kaune dabar gyvenantis Benediktas Kemzūra „Laisvės kovų archyvo“ 43-ajame numeryje yra aprašęs garsųjį Vozbutų mūšį, įvykusį 1944 m. gruodį, „kuriame beveik visa Čekiškės stribų ir enkavedistų įgula žuvo“. Baudėjai už tai kaime surengė tikras skerdynes.
„Buvau trylikametis, – sako B. Kemzūra, – atsimenu partizaną Praną Beniulį, nes jį matydavau kaime rengiamose gegužinėse pamaldose. Išvaizdus buvo vyras. Žinau, kad jis žuvo Popstalių kaime. Kai Prano Beniulio kūną vežė į Čekiškę, jį atpažino kaimynas Kazys Masaitis.“
B. Kemzūra sako prisimenąs, kad kaimuose plėšikavo partizanais apsimetusi Antano Nagreckio suburta gauja. Partizanai jam surengė karo lauko teismą. Antanas Nagreckis už plėšikavimą buvo sušaudytas. Jo sūnus, tasai piemenukas, paskendo.
„Mano sesuo Genė Bubliauskienė, – sako B. Kemzūra, – dalyvavo nuskendusio vaiko laidotuvėse. Nuskendo tasai vaikis, nuskendo, seseriai jau nusibodo apie tai pasakoti.“
Gandai apie partizaną Praną Beniulį, anot B. Kemzūros, skleidžiami piktu tikslu. Norima save pakylėti, suteikti savo asmeniui svarbumo?
G. Bubliauskienė, ir dabar tebegyvenanti Vozbutuose, sako partizaną Praną Beniulį mačiusi tik vieną kartą.
„Buvau dešimties metų mergaitė, – pasakoja G. Bubliauskienė, – tad atmintyje išliko vien blankus jo vaizdas. Ne tai rūpėjo. Baudėjai nušovė mano tėvą, sudegino mūsų namus, teko glaustis pas svetimus. Tikrai, Pranas Beniulis turėjo nusižiūrėjęs panelę – tokią Žilinskaitę iš Popstalių.“
O ir kas galėjo uždrausti jaunų meilę? Kam dabar parūpo knistis po kitų patalais, kas kieno daržinėje niurkėsi ir po tiek metų skleisti apie nuo baudėjų rankos žuvusį partizaną bjaurius gandus?
Tasai piemenukas – visai ne Antano Nagreckio sūnus. Vaikis gimė ana kiek laiko praėjus po to, kai partizanai už plėšikavimą sušaudė Antaną Nagreckį.
„Nuo Alešiūno tas vaikis buvo, – sako G. Bubliauskienė. – Jis nuskendo Dubysoje besimaudydamas. Draugai dar bandė jį atgaivinti, bet veltui. Buvau laidotuvėse, atsimenu. Nedori tie gandai, kad Pranas Beniulis vaikį nušovė. Niekas jo nenušovė. Jis nuskendo Dubysoje. Paskaičiuokite, kada žuvo Pranas Beniulis ir kada nuskendo tas vaikis. Mažiausiai dešimties metų skirtumas. Ir apskritai joks vaikis Vozbutuose partizanų laikais nebuvo nušautas.“
* * *
Romantizmo ūkas, kuris kuo toliau tuo labiau dengia partizanavimo laikus, pamažu sklaidosi. Gyvenimas visada buvo ir lieka gyvenimu. Dažnai grubiu, kuriame žmogus kratomas lyg elektros lauke.
Šioje istorijoje lieka dvi išvados.
Pirmoji. Vozbutų partizanas Pranas Beniulis neišdavė savo draugų ir nebuvo jų sušaudytas. Jis žuvo mūšyje su baudėjais.
Antroji. Pranas Beniulis nenušovė piemenuko.
Tik K. Šandrikiui viskas „aišku, kaip dukart du“: Pranas Beniulis bijojo, kad jį rusai paims į kariuomenę, pasidavė pas partizanus, bet partizanai nepriėmė Prano Beniulio į savo būrį, užtat jis Čekiškėje visus ir išdavė; Pranas Beniulis už ožką, įlindusią ganytis į pabėgusių iš namų Beniulių pievas, prie beržiuko nušovė piemenuką Nagreckiuką. K. Šandrikis sako, kad yra žmonių, galinčių tai paliudyti. K. Šandrikis įvardija ir pavardę – Vlada Jakšienė iš Juodaičių.
„Taip, – sako V. Jakšienė-Bukauskaitė, – tokį jauną vaikį nušovė per tą Vozbutų mūšį. Vaikį, Nagreckiuką (Nagreckiai – labai paplitusi tose vietose pavardė) iš padubysio su savimi atsivarė stribai ir užspeitė jį nešioti iš vežimo jiems šovinius. Vaikis juos ir nešė, ir nešė, kol pasislėpę partizanai neužriko liautis. Vaikis pakluso, stribai, pamatę vaikį grįžtant tuščiomis rankomis, ir nupylė jį. Prie kokio beržiuko? Vaikį nušovė stribai.“
V. Jakšienė sustato viską į savo vietas: iš tetos pasakojimų ji menanti, kad vaikį nušovė stribai per 1944 metų mūšį. Joks piemenukas prie jokio beržiuko Vozbutuose per pokarį nebuvo nušautas. Nenušovė partizanas Pranas Beniulis piemenuko. Nesąmonė! Kas per žmogus, galintis tokias šnekas skleisti?!. Pažinojusi V. Jakšienė partizaną Praną Beniulį. Užeidavęs kartu su kitais, tėvas dar liepęs jiems būriais nevaikščioti, kad bėdos neprisišauktų. Neaukštas partizanas Pranas Beniulis buvęs. Nenušovęs jis piemenuko, kartoju jums, sako V. Jakšienė. Vienas vaikis Vozbutuose tik žuvęs. Jį nušovė stribai per 1944 metų kautynes.
Štai ir visa pasaka, tik ji nedaro jokio įspūdžio K. Šandrikiui, jo nuogirdoms, virtusioms prasimanymais, kuriuos jis skleidžia su tokiu įsijautimu, tarsi gerdamas balzamą: „Viskas aišku, kaip dukart du.“
III
Kai viskas taip aišku, K. Šandrikio terminais kalbant, šioje istorijoje, kurioje visi asmenys įvardyti tikraisiais vardais, lieka neįvardyti KGB šaltiniai, kurių raportuose užfiksuotos žinios keistai persipina su K. Šandrikio skleidžiamais gandais.
Kas tie KGB agentai Minkus, Galia, Rima, kuriems buvo pavesta kontroliuoti Vozbutų kaimą ir kurie, kaip liudija jų raportai, sekė kiekvieną Beniulių šeimos žingsnį kad ir kur ji besislėptų? Skaitant šių „šaltinių“ raportus apima nejaukus jausmas, kaip šnipeliais sugebėta apraizgyti kaimus, kad jie sektų ir pranešinėtų apie kiekvieną ne vietoje ištartą žodį, pagal kuriuos buvo galima žmones skirstyti stulpeliais – į pakančius okupantams ir į priešus.
„Šaltinis“ Rima savo pranešime užfiksavo vietas, pas ką tuo metu glaudėsi „bandito Prano Beniulio šeima, pabėgusi iš savo ūkio 1945 metais“, netgi nurodė, kad sūnus Viktoras mokosi siuvėjo amato.
Būtent agentės Rimos pranešimuose atsirado vietos gandams, kad apylinkėse su gauja plėšikavusį Antaną Nagreckį „nužudė banditas Pranas Beniulis“. (Niekas negali būti tikras, ar šiuos gandus kaime neskleidė patys KGB „šaltiniai“, vėliau juos pateikdami, kaip autentiškas žmonių kalbas.) „Beniulienė gegužės mėnesį sakė Nagreckiui, kad jis neganytų savo gyvulių jų žemėje, paliktoje jų šeimai perėjus į nelegalią padėtį. Sakė, kad jie yra šeimininkai ir netrukus grįš į savo ūkį“. „Beniulių duktė Elena sakė, girdint „šaltiniui“, kad mūsų kaimynui Vozbutų kaime Antanui Nagreckiui mes vis tiek neatleisime. Mes jį į Dubysos upę įmesime už tai, kad jis su rusų kareiviais nešė iš mūsų namo visus daiktus po to, kai mūsų šeima iš savo namų pabėgo. Šis pokalbis įvyko 1946 metų gegužę“.
Įsidėmėtinas atitikmuo iš Pranės Nagreckienės apklausos po jos vyro Antano Nagreckio sušaudymo: „1946 metų gegužę aš pati kalbėjau su Beniuliene. Ji man pasakė, kad štai greitai rusai pasitrauks iš Lietuvos ir mes vėl grįšime gyventi į savo namus. Iki mano vyro nužudymo birželio mėnesį man vyras pasakojo, kad Beniulienė lankosi savo ūkyje ir mano vyrui Antanui Nagreckiui pasakė: „Jūs žiūrėkite, savo gyvulių neganykite mūsų žemėje, nes greitai patys grįšime.“
Į klausimą, ar „banditams sušaudant Antaną Nagreckį dalyvavo Pranas Beniulis, Prano“, P. Nagreckienė atsakė: „Ar banditams nužudant mano vyrą 1946 metų birželio 8 dieną dalyvavo banditas Pranas Beniulis, Prano, pasakyti negaliu. Banditai ant mano vaikų užmetė kailinius („dietei moich nakryli šuboj“), kad vaikai banditų nepažintų.“ Apklausoje nėra patikslinimo dėl pačios P. Nagreckienės būvio, ką ji matė, ką pažino. Tik kažin ar tenka abejoti, kad jeigu ji bent akies krašteliu būtų atpažinusi Praną Beniulį, tardytojui būtų jį tikrai įvardijusi.
* * *
Kokios prasmės šioje istorijoje turi čia kedenama šalutinė Antano Nagreckio, subūrusio plėšikų gaują ir plėšikavimais diskreditavusio partizanų vardą, sušaudymo linija?
Iš pirmo žvilgsnio – jokios.
Minėtai apklausai baigiantis P. Nagreckienė liudijo štai ką: „Beniulių šeima, žinoma, nusiteikusi prieš tarybinę valdžią, nes vienas jų sūnus yra gaujoje, o visa šeima pabėgo iš ūkio, gyvena kur pakliuvo, laukdama, kad greitai tarybinės valdžios nebus ir, žinoma, su banditais palaiko ryšį.“
„Ir, žinoma, su banditais palaiko ryšį…“
Ar tai tolygu tik įskundimui, keistai panašiam į KGB užverbuotos agentės Rimos pranešimus?
Nežinia. Svarbiau kas kita. Visi K. Šandrikio viešai skleidžiami prasimanymai apie partizaną Praną Beniulį atitinka KGB užverbuotų agentų pranešimų dvasią ne tik teikti žinias apie Beniulių šeimą, bet ir bandant ją apsupti įtarumu, sutirštinus spalvas diskredituoti kaimynų akyse, prisegti partizanui Pranui Beniuliui bent vieną „tikrą“ nužudymą pagal „žmonės kalba“ įkaltį.
Tą patį dabar daro ir K. Šandrikis, anot jo paties, išsislapstęs, išvengęs tremties. Užtat po dviejų metų pašauktas į tarybinę armiją. Matyt, tada jau nebesislapstęs. Anot K. Šandrikio, Pranas Beniulis, nenorėdamas pakliūti į tarybinę armiją, išėjo į partizanus.
Du keliai. Vidutinioko Beniulio šeima už sūnaus Prano partizanavimą stiro ne sąrašinėje, o tikroje tremtyje.
IV
Žuvusiojo partizano Prano Beniulio brolis Kazimieras, neapsikęsdamas K. Šandrikio viešai skleidžiamo šmeižto, pagalbos kreipėsi į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą.
Po įvairių procedūrinių peripetijų 2013 m. vasario 23 d. K. Beniulio pareiškimas svarstytas šios sąjungos valdybos posėdyje.
K. Šandrikis posėdyje, kaip užfiksuota posėdžio protokole, „išdėstė savo versiją: apie tų metų įvykius girdėjo iš ten gyvenančių giminaičių“. Iš kokių konkrečiai ir netgi ką – neįvardyta.
Ona Aldona Tamošaitienė posėdyje pareiškė: „Manau, kad tai nėra ginčas tarp dviejų susipykusių sąjungos narių. Manau, kad vienas iš jų šmeižia ir žemina žuvusio partizano vardą, o kitas gina. Siūlau tenkinti K. Beniulio prašymą – šalinti K. Šandrikį iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narių sąrašo.“
Valerija Jokubauskienė siūlė suspenduoti K. Šandrikio narystę sąjungoje.
Jūratė Marcinkevičienė: „Nešalinti, negalima mėtytis žmonėmis.“
Petras Musteikis: „Nešalinti, tegu taikosi ar aiškinasi teisme.“
Juozas Yla: „Siūlau taikytis, pripažįstant, kad K. Beniulio brolis yra apšmeižtas.“
Arimantas Dumčius siūlė K. Šandrikio nešalinti dėl jo sveikatos būklės.
Posėdžio pirmininkas Edvardas Strončikas, reziumuodamas posėdžio dalyvių nuomones, pasiūlė balsuoti tokia formuluote: „Kas už tai, kad K. Beniulio pareiškimo netenkinti?“
Balsavimo rezultatas: „už“ 9 iš posėdyje dalyvavusių 14 valdybos narių.
Posėdžio protokole užfiksuota, kad siūlymai „prieš“ ir „susilaikė“ nebuvo teikti balsavimui.
Posėdyje nuspręsta „netenkinti K. Beniulio pareiškimo ir siūlyti susitaikyti, nesusitaikius kreiptis į teismą“.
Protokolas tuo ir baigiasi.
Stulbinančio akibrokšto formuluotė „Kas už tai, kad K. Beniulio pareiškimo netenkinti?“, beveik tiesmukai raginanti patikėti K. Šandrikio susivėžiautais gandais iš pokario gūdumos ir netikint juodu ant balto išdėstytais faktais ir dokumentais, kuriuos nežinia ar posėdžio dalyviai teikėsi peržiūrėti.
Žeminantis pasiūlymas susitaikyti, stulbinantis argumentas „negalima mėtytis žmonėmis“, įžeidus motyvas „nesusitaikius kreiptis į teismą“.
Kas slypi už šių formuluočių, praktiškai paliekančių erdvę toliau šmeižti partizaną Praną Beniulį?
Tai panašu į kapanojimąsi KGB užverbuotųjų Vozbutuose paliktame voratinklyje.
* * *
Vanda Ptakauskienė- Žilinskaitė dabar gyvena Vievyje. Tai jos tėvų sodyboje 1947 m. kovo 6 d. žuvo partizanas Pranas Beniulis. Ji pasakoja, kad slėptuvė partizanams buvo įrengta daržinėje po šiaudais. Vietos užtekdavę vos trims vyrams pasislėpti. Dažniausiai pas Žilinskus partizanai slėpdavęsi žiemą.
„Neteisybė! – sušunka V. Ptakauskienė, paklausta, ar galėjęs Pranas Beniulis būti išdavikas. – Baisi neteisybė! Iki paskutinės gyvenimo minutės jis ėjo kartu su kitais partizanais.“
Už ryšius su partizanais V. Žilinskaitė po Prano Beniulio žūties buvo nuteista kalėti penkerius metus, tėvas Antanas Žilinskas – septyneriems tremties metams Mordovijoje.
Ginkluoto pasipriešinimo okupantams dalyvio Prano Beniulio, 1947 m. kovo 6 d. žuvusio kovoje su baudėjais, kūnas buvo numestas prie stribų būstinės Čekiškėje. Jo palaidojimo vieta nežinoma.
Broliui Kazimierui teliko viena: apginti žuvusiojo atminimą.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga deklaruoja siekianti atkurti istorinę tiesą apie pasipriešinimą okupacijai.
Atkurti istorinę tiesą…
Apginti tiesą…
lzdraugija.lt
