Į samanų žalsvumo viršelius įguldyta , dviejų autorių: dailininkės Gražinos Didelytės (1938 – 2007) ir regioninės politikos eksperto , dr.Vygando Čapliko ,- mažoji arba pradinė Dainavos krašto istorija, pavadinta “Dainavos klodai: tarp ledynmečio ir dabarties”, visų pirma unikali meninių darbų ir istorinio teksto jungtimi. Antras šios knygos savitumas yra tai, kad Dainavos istorija čia “pasakojama” nuo paskutiniojo ledynmečio pasitraukimo : dailininkė Gražina Didelytė , tarsi sekdama Šiaurės Europos istorikais, pradeda nuo pradžių pradžios. Viršelyje panaudotas dailininkės piešinys “Dainavos vardas”. Jame vaizduojama eglių sparnus imituojanti , smiltyninių kopų raštais išpuošta karūna, simbolizuojanti buvusią Dainavos kunigaikštystę, išnykusią jungiant lietuvių gentis į vieną valstybę. Tad karūna čia pakrypusi, su spindinčiu kraujo lašu- karalius Mindaugas pirmą kartą Dainavos žemę ( Terra Deynove) pamini 1253 metais laiške, padovanodamas ją Livonijos ordinui. Už karūnos, tamsiame fone- dar tamsesnis, juodas kryžius – rūstus, šaltas, plieninis.Tai kryžiuočių kryžius, juo prisidengus net kelis šimtmečius buvo plėšiamos, siaubiamos ne tik Dainavos, bet ir kitų baltų žemės.
Pasitinkant Dainavos krašto 750-ies metų sukaktį (2003m.), dailininkė G. Didelytė sukūrė savitą kūrinių
ciklą, kurį ir pavadino „Dainavos klodais“.Šį ciklą sudaro 40 vienodo nedidelio formato (20 x 21 cm.) kūrinių, kurie buvo sukurti 2002 metais. Tačiau prieš tai dailininkė perskaitė ne vieną istorinę knygą, studijavo istorinę medžiagą- rengėsi šiam darbui. Apie sumanymą chronologiška tvarka „išpiešti“ visą Dainavos istoriją ji pasakoja dienoraštyje: „Septintus metus gyvendama Dzūkijoje atokiai nuo miesto triukšmo, čia išgyvendama šaltas žiemas ir darganas, suartėjau su gamta, pradėjau justi jos virpesius. Aš čia galiu valandų valandas žiūrėti į židinio ugnį, kuri man atstoja televizorių, galiu grožėtis girios paukščiais, subtiliom sniego formom, šerkšno piešiniais(…). Sužinojusi, kad 2003 metais bus minima Dainavos krašto 750 metų sukaktis, pradėjau gilintis į mūsų istoriją, vaizduotėje iškilo ledynmečio suformuotos šio įstabaus krašto gamtovaizdžių vizijos. Mano sumanytam darbe talkino šio unikalaus kaimelio gamta ir ramybė“. Taigi istoriniai šio krašto kataklizmai dailininkės vaizduotėje visų pirma vyksta per gamtą, nuo krašto gamtos yra neatsiejami ir vėlesnieji įvykiai. Nė vienas kitas Lietuvos regionas ( ko gero, ir nė viena pasaulio valstybė!)neturi taip šiltai , su meile “išpieštos” istorijos.
Dailininkė G. Didelytė savitai atsirinko svarbiausius Dainavos krašto įvykius. Jai buvo svarbu istorinio fakto reikšmingumas, pagal kurį ir mes, skaitytojai bei jos meno gerbėjai, galime bemaž 15 tūkstantmečių istorijoje susidėti svarbiausius akcentus. Šitoks istorijos „vaizdumas“ ypač lengvai suprantamas mokyklinio amžiaus jaunimui, o piešinių simboliai ir metaforos, skirtingai nuo miniatiūrų grafikos, kurioje dominuoja grakšti minimalistinė linija, šiame cikle išreiškiami spalvomis. Kiekviename paveiksle dominuoja išdidintas pagrindinis objektas, išreiškiantis temą, kuri nėra užgožta smulkių detalių. Kiekviena iš jų – kruopščiai atrinkta, apgalvota, įnešanti papildomos informacijos, kuri suteikia galimybę suvokiančiajam laisvai reflektuoti. Ši tarsi išgryninta erdvė palieka vietos minčiai. Talpūs, poetiški, pačios dailininkės parinkti pavadinimai sužadina dar daugiau asociacijų. Štai pats pirmasis darbas, pavadintas „Ledynų sparnai,“turi pačios dailininkės paaiškinimą: „Paskutinis ledynmetis baigėsi Dainavos krašte“. Knygos sudarytojas ir bendraautoris Vygandas Čaplikas, daug metų draugavęs su dailininke, turėjęs progos su ja pačia pasikalbėti apie kūrinius, šiuos paaiškinimus išplečia,laisvai interpretuoja ir meninius vaizdus. Ties Dainavos kraštu išsikvėpusį, galybės netekusį ledyną, dailininkė vaizduoja lyg ledo gniaužtus, žnyples, kurios primena sunkius sparnus, kur ne kurjau pagraužtus saulės spindulių. Dominuoja mėlyna, balta, juoda – žemės, akmens, ledo- spalvos. Antrasis paveikslas- „Saulės šėlsmas“- nepalyginti šiltesnis, dinamiškesnis. Kiekvienas paveikslas pakeri savo įtaiga, giliai suvoktu laikmečiu, koncentruota procesų, įvykių raiška. Visi kūriniai susieti su Dainavos kraštu, atspindi būtent jo likimą. Paveikslo „Titnago širdis“ centre- titnago gabalas,primenantis širdį. Dominuoja juoda ir raudona spalvos. Titnagas- išskirtinis Dainavos krašto akmuo, juo išskeldavo ugnį, iš jo buvo gaminami pirmieji kirvukai ir iečių antgaliai…Naujesnieji laikai susiję su Vytauto Didžiojo epocha, kryžiuočių antpuoliais, vėliau- lenkų okupacija, kuri šiame krašte buvusi itin skaudi: iki 1939- ųjų buvo draudžiamos lietuviškos knygos, uždarytos lietuviškos mokyklos…Paveikslas „Erelio grobis“ vaizduojami didžuliai erelio nagai, ištiesti į šį kraštą; kiekvieno nago spalvinė simbolika lengvai atpažįstama – tai kryžiuočių, lenkų, sovietų grobuonys. Patį paskutinį ciklo darbą dailininkė skyrė savo mielam kaimeliui- mažajai Rudnelei, jame ji gyveno daugiau nei dešimtmetį, iki pat mirties. Jis pavaizduotas gilioje, ledynų išraustoje dauboje, aplink- smėlynai, žemyninės kopos- visa apšviesta mėnulio ragelio ir saugoma mitinio gyvūno – žalčio, tai tarsi aliuzija į pirmapradę gamtą ir prigimtinį tikėjimą, kurį dailininkė laikė žmogaus etiniu pagrindu. Pagarba gamtai, meilė bet kokiai gyvybės apraiškai, savos istorijos puoselėjimas –tai priesakai, kurių G. Didelytė laikėsi visu savo gyvenimu, otaip pat ir kūryba.
Antrąją ir trečiąją knygos dalį parengė Vygandas Čaplikas. Remdamasis gausia istorine medžiaga, V. Čaplikas sudėliojo istorinius faktus , nebijodamas juos įvertinti. Pavyzdžiui, aiškindamas prūsų, jotvingių ir kitų išnaikintų genčių likimus, kritiškai atsiliepia apie krikščionybės plitimą kalavijo pagalba;ši grėsmė paaiškina karaliaus Mindaugo poelgį- padovanoti Livonijos ordinui Dainavą, tuo būdu gelbstint likusias baltų gentis. Remdamasis M. Gimbutienės, A. Bumblauslo, kalbininko Z. Zinkevičiaus, archeologų A. Girininko ir O. Lukoševičiaus istorine medžiaga, jis iškelia net tris dainavių kaip genties versijas. Tačiau įdomiausia ir sensacingiausia žinia, pasak mokslininko, profesoriaus K. Wiik, kad čia , kur dabar gyvena lietuviai (ir ne tik, bet ir plačiose Europos erdvėse), gyvavusi finougrų prokalbė. Ateiviai iš piečiau esančių žemių( apie tai įdomiai rašoma knygoje „Civilizacijų aušra“)susidūrė su čia gyvenusiomis finougrų gentimis- taip formavosi kitos prokalbės, kuriose pasiliko ir ankstesnės kalbos substrato. Taip nutiko su Nemuno baseine atsiradusia baltų, o Dniepro- Dono baseine- su slavų prokalbe.
V. Čaplikas apžvelgia ir vėlesniųjų laikų Dainavą bei iškelia problemas: kodėl iki šiol neišaiškinta dainavių genezė, kodėl, pradėję 3-ąjį laisvės dešimtmetį, vis dar neturime Dainavos istorijos? Knyga dedikuojama baltų šalių- Lietuvos ir Latvijos – istoriniams etnokultūriniams kraštams, kurių kiekvienas turi savitą istoriją. Beje, Lietuvos etnokultūriniai regionai vis dar nėra įteisinti ( tuo atsiliekame nuo latvių). Knyga „Dainavos klodai: tarp ledynmečio ir dabarties“ yra įdomi ir kaip meno kūrinys, ir kaip Dainavos krašto mokslinė istorija. Manyčiau, tai yra ateities knyga, veikianti tiek juslines, tiek ir protines žmogaus galias.
Regina Jasukaitienė
lzdraugija.lt
