Jau kai reikia skaityti ar rašyti, be akinių nė krust. Praėjo tie laikai, kai oftalmologai sakydavo: „Su tokiu regėjimu tik jūrininku būti!“ Na ir kas, kad praėjo? Akiniai irgi visai neblogai. Matai ryškiau, aiškiau, viskas tarsi padidėja.
O jeigu pažvelgčiau į gyvenimą pro akinius? Na, geriau matosi net ir tai, ko visai nesinori matyti. Bet pažiūrėsiu.
Norėjau parašyti optimistiškai, linksmai, o pradėjau nuo akinių… Tačiau ką matau, tą ir rašau.
Vienam merdinčiam slaugos ligoninėje Lietuvai nusipelniusiam žmogui buvo padarytas tikrai didelis dalykas – bent prieš gyvenimo finišą įvertintas jo prieš 22 metus atliktas ygdarbis. Tai kainavo daug nervų, jėgų, pastangų ir laiko. Teko kreiptis ir įrodinėti aukščiausios valdžios ešelono asmenims.
Kai paskui to mogaus verslininkas sūnus dėkojo už tas pastangas ir klausė, kaip galėtų atsilyginti, jam buvo pasakyta, kad pinigine auka ligoninei, kurioje slaugomas jo tėvas ir kuri stokoja visko, išskyrus patalynę, buitinę techniką ir pan. Mat tų daiktų žmonės jau priaukojo, o pinigų langams ir grindims labai reikia. Po kelių dienų paskambino tas verslininkas, gyvenantis naujame name, vasarą pramogaujantis savo jachta, turintis statybinių darbų firmą, ir pasakė, kad jis nusipirko naują šaldytuvą, tad senasis atliko. Girdi, jis veikia, reikia tik išplauti ir išvalyti… Vairuotojas jau nuvežė.
* * *
Trys dalykai yra tokie, su kuriais susidoroti ne kiekvienam įmanu. Tai meilė, pinigai ir valdžia. Čia kaip su skarlatina: užsikrėtei ir turėsi sirgti. Bacilos humaniškesnės už žmogų; vieną kartą pasisotinusios kūno syvais, daugiau prie jo nekimba. Mirštama nuo skarlatinos irgi retai, nebent susirgsi įmetėjęs ar visai nukriošęs. O nuo meilės imuniteto nėra ir viskas! Po pirmosios užgriūna antroji, paskui didžioji, vėliau paskutinė ir dar kiek tarpinių! Kad ją kur, tą priešingą lytį! Gelbsti tik gerokai pasistūmėjusi senatvė.
Pinigų ir valdžios troškulys dar baisiau. Mažai kas jų nenori. Šito visai nesuprantu, nes tuoj imu galvoti apie atsakomybę, pagundas, pragarišką darbą ir šv. Petrą, kuris įėjimo į Dangų būdelėje skrupulingai suskaičiuos visus dūšelės išsimozojimus ir pasiųs į skaistyklą. Kas joje – niekas dorai negali pasakyti. Teinoma, kad stipriai nekas. Ir riogsosi ten atgailaudamas gal metus, o gal tūkstantį, nes pas Dievą laiko kaip tokio nėra. Jokie A. Einšteino išvedžiojimai ten negalioja.
* * *
Esu prityrusi klinikų, poliklinikų, konsultantų et cetera lankytoja. Mat gyvastis silpnai laikosi. Puikiai inau, kas ten vyksta.
Gavai siuntimą, o tada tave įrašo į eilę pas konsultantą, kuri „prieis“ po dviejų ar trijų mėnesių. Žinoma, gali per tą laiką numirti. Aišku, galima eiti į privačią kliniką, tik kad ne visada (neapsigaukite, oi neapsigaukite!) ten kvalifikuočiausi specialistai, dažnai ir tyrimus gali padaryti vien paprasčiausius. Taip, ten personalas mandagus, aplinka tvarkinga. Pinigų irgi reikia turėti, nes be jų – piš… Jei tavo piniginė tuščia, lauk porą mėnesių. Gali, negali – lauk. Nes laidotuvės šeimai kainuos daug. Privalai ištverti be to onkologo konsultacijos, monitoringo, zondavimo, echoskopavimų, doplerių ir t. t. Maža eilė tik prie kolonoskopijų, nes jas nežinia kodėl Kaune daro be narkozės (užsieniuose ir Vilniuje – su), todėl visi bijo ir neina. Trumpai sakant, be poros mėnesių eilės tau tik kelių metrų zondą per išangę gali sukišti, va, kaip yra! Pasipiktinote? O ko? Juk tai gryna tiesa.
Pasakysite, kad A. Kubilius buvo dėl to kaltas. Ot ir ne. Jo kaltės čia nė vieno miligramo. Kalti visi jūs, nemokantieji mokesčių! Mokėtumėte, tai ir sveikatos apsauga būtų kitokia.
* * *
Dabar iš kitos operos. Tarp daugybės menkaverčių TV laidų buvo „Vunderkindai“, „Vaikų eurovizija“ ir panašios. Daugelis žmonių nesuprato, kodėl jose iš vaikų būdavo atimamas jų natūralus žavesys (jam lygių nėra!) ir mažyliai paverčiami nei šiuo, nei tuo. Mažas mergytes pridaydavo, aprengdavo kaip suaugusias ir išmokydavo staipytis lyg kokias „Olialia pupytes“. Kam to reikia? Kodėl tyčiojamasi iš vaikų? Ko verti jų tėvai ir tie laidoms ruošiantys „pedagogai“? Vieni skatina ir moka pinigus, kiti gadina mažuosius. Be to, atima iš jų vaikystės grožį, patrauklumą, simpatijas.
* * *
Kai tarpukario Lietuvoje J. Šliūpas gydytojų konferencijoje pareiškė, kad reikėtų numarinti (!) neįgaliuosius ir psichikos ligonius, jam teko skubiai nešti kudašių, nes kolegos už tokį pasiūlymą vos nesudraskė į skutus ir, gerai nepamenu, ar tik neišvijo iš gydytojų sąjungos. Tai aprašyta tų laikų žurnale „Medicina“.
Mūsų dienomis atsirado Seimo narys, kuris buvo parengęs eutanazijos įstatymo projektą. Kam tas projektas? Kuriam galui išradinėti dviratį? Juk tai jau darė naciai fašistinėje Vokietijoje. Olandijoje senai alkūnes kremta tokį įstatymą priėmusieji. Nėra Žemėje instancijos, turinčios teisę spręsti, kam gyventi, o kam mirti. Tai išskirtinai Dievo reikalas. Bandė, bandė ir iki to „gudročiaus“ seimūno senovės Spartoje, Japonijoje, ne senovės Vokietijoje, tik kas iš to išėjo? Man baisu, jog atsiranda lengvabūdžių, kurie interneto komentaruose ima pritarti šiai šiurpiai idėjai. Be jokių žinių, neįsigilinę, bet radikaliai reiškia savo nuomonę… Apie moralę nė nekalbu. Neblogai būtų tiems skubantiesiems įsivaizduoti save patį, sergantį nepagydoma liga, ir aplink lovą sustojusius šeimos narius bei daktarus, kurie drauge svarsto, kaip neskausmingai jį nugalabyti. Na ir kas, kad gyvybė šventa?!
Suprantama, kapinėse pakastas lavonas nedaug tekainuoja. Gėlytė ir žvakelė per Vėlines, kiniškas paminkliukas. Slaugymas – visai kita kalba. Nėra čia ko akis dumti tariamu humaniškumu, nes šioje muzikoje visas melodijas styginiais ir pučiamaisiais groja pinigai. Mušamaisiais irgi.
* * *
Keičiu leitmotyvą. Kasdien pro langus matau vedžiojamą (tiksliau – ganomą) puikų italų skaliką. Trumpaplaukis pietietis šaltukui spaudžiant vilki ryškų mėlyną kombinezoną, per didelius šalčius dar ir škotišką peleriną. Gražu! Kiti kaimynai jau ir gauruotus, neapkirptus pudelius, kokerspanielius rūbeliais rengia. Net kai pliusinė temperatūra. Gaila tų šunelių, nes jiems ir taip karšta.
Esu šunų mylėtoja (kitų gyvių irgi, tik tarakonų ir blakių nekenčiu, o pelių bijau), bet minimu klausimu laikausi kitokios nuomonės. Italų kunigaikštis turi vilkėti savo „tualetą“, nes jam šalta. Bet toji manija rengti šunis, pirkti jiems net batelius… Ne. To tai jau per daug. Kur gali nuvesti tuštybė, bukumas ir abejingumas artimui? Pirkti „Kikoje“ ar kur kitur rūbą šuniui, kai aplink tiek skurstančių žmonių!!! Kodėl nepaaukojus tų pačių 100 Lt tam mogui, kuris vargsta? Kai turėjau biglę Herą (tai trumpaplaukis mažasis anglų skalikas), irgi buvau nupirkusi jai šalčiams tokį apsiaustėlį, bet žmonėms aukojau tiek pat kaip visada. Dabar tiesiog nepirkčiau šuns, kurį dar ir rengti reikia.
* * *
Kadangi esu neišprusęs žmogus, niekaip nesuprantu tokio fotografijos žanro kaip aktas. Dėl jaunų, dailių nuogalių gamtos fone nieko nesakau. Bet man atrodo tarsi šventvagystė nuogų nėščių moterų nuotraukos. Motinystė yra didis slėpinys, didžiulė Dievo dovana ir Jo dovanotas grožis. Tai didinga, šventa ir intymu. Tad, mano galva, jo vulgariai apnuoginti ir eksponuoti nederėtų.
Keistoki ir senų žmonių aktai. Ką gi, senatvėje kūnas tampa ne tik negražus, bet kartais ir atgrasus, ypač moters. Nežinau, kokios čia filosofijos reikia ir kas norima pasakyti rodant senatvės nepatraukliąsias puses. Gal kokių nors man nesuprantamų minties pasažų ir yra, tačiau daugeliui žmonių tai panašu į lengvą, bet vis dėlto iškrypimą.
Aha! O kodėl jaunų, gražių vyrų aktų taip mažai? Ką?
* * *
Prieš tai buvo apie meną, o dabar lyg ir apie pikantiškus dalykėlius. Ilgai naudojau tokius migdomuosius vaistus, kol draugė pasišaukė prie kompiuterio ir kvatodama parodė, ką ji skaito. Ten buvo aprašytas tų, beje, silpnų migdomųjų šalutinis poveikis, pasitaikantis vienam iš šimto žmonių. Tai laikinas somnambulizmas, jei norite, lunatizmas. Pasirodo, viena australė, išgėrusi tų vaistų, naktį atsikėlė ir miegodama raudona spalva išdažė duris. Rytą labai nustebo, nes nieko neprisiminė.
Škotui nutiko dar keisčiau. Jis miegodamas, basas, vilkintis pižama, sėdo į automobilį ir nuvažiavęs tuščiu keliu 40 km sustojo šalikelėje. Išjungęs variklį, atsigulė ant sėdynių. Pabudo nuo paukštelių čiulbėjimo ir karvių mykimo pievoje. Buvo jau rytas. Irgi nieko neprisiminė.
Aš atsikeldavau ir užvalgydavau. Rytą kriauklėje rasdavau lėkštę, peilį ir šakutę. Taip pat nieko neprisiminiau. Pažįstama gydytoja pasakojo dar įdomesnį dalyką. Labai droviai, puritoniškai išauklėtai moteriai tą vaistą paskyrė šeimos gydytoja kaip lengvą, fiziologinį miegą sukeliantį preparatą. Moteris santuokoje gyveno 20 metų. Po kelių mėnesių jos vyras su gėlėmis atėjo padėkoti daktarei už tokį puikų žmonai skirtą vaistą.
– ?!.
– Daktare, mano mona neprabusdama dovanoja man tokį nepaprastą seksą, apie kokį aš per dvidešimt metų nė nesvajojau! Tiesiog „Kamasutra“!
Man tvirtino, jog tai gryna tiesa. Norite suinoti, koks tai vaistas? Jokia paslaptis. Jį rasite kiekvienoje vaistinėje, tiesa, reikės recepto. Vadinasi „Zolpidem“. Taip pat – „Stilnox“, „Hypnogen“.
* * *
Užteks. Nusiimu akinius.
lzdraugija.lt
