Šiais laikais net laisvamaniai, materialistai, aštrialiežuviai pramoginių laidų vedėjai per didžiąsias religines metų šventes mėgsta savo kalbas ir pokštus paįvairinti, pasodrinti palyginimais: „Ne vien duona žmogus gyvas; meskite akmenį, kas esate be nuodėmės; sūnaus palaidūno sugrįžimas; matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje“. Ir panašiai. Tačiau dažniausiai cituojantieji nepasivargina nurodyti, kieno tai žodžiai, arba tarsteli, kad tai liaudies išmintis, kaimiškos patarlės, senovės filosofų aforizmai ar ištraukos iš antikinių pasakėčių.
Kauno arkivyskupijos Pastoracinės tarybos narys kunigas Artūras Kazlauskas „Ūkininko patarėjui“ tvirtino, kad šiuolaikinė Bažnyčia negali Biblijos užrakinti Vatikano bibliotekoje ir uždrausti žmonėms prie savo išgertuvių stalo prisiminti, kaip Jėzus Kristus per vestuves vandenį pavertė vynu. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA) tarybos narys, tautodailininkas Jonas Rudzinskas redakcijai pasiteisino, kad šviesiausia metų šventė – Kalėdos – netinka diskusijoms, ar iškraipyti, priešinga prasme vartojami, praeities ir dabartinių diktatorių, „valdomosios demokratijos“ išradėjų pasisavinti Dievo sūnaus žodžiai nėra intelektinės Jėzaus Kristaus nuosavybės vagystė. O Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoją Artūrą Lukaševičių labiau skaudina ne pasaulinis Kalėdų virsmas į pelėdas, bet verslininkų mėginimai iš Kristaus įvaizdžio išspausti sau pelno.
Dar ne epidemija
„Na, nepasako žmonės pirminio šaltinio, bet buitinės ar net kokios vietinės reikšmės proginės kalbos –ne moksliniai darbai. Štai rašant disertacijas jau reikia tiksliai paaiškinti, kuo pagrįstas vienas ar kitas teiginys“, – „Ūkininko patarėjui“ atlaidžiai kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, visuomenės ir Bažnyčios santykių ekspertas doc. dr. A. Lukaševičius. Jo nuomone, „laisva“ Kristaus palyginimų, posakių interpretacija Lietuvoje dar nepasiekė „epidemijos masto“.
Evangelija vietoj pasakų knygos
„Ir Jėzus, norėdamas, kad jį geriau suprastų izraelitai, vartojo nebūtinai savo, bet apskritai tuo metu Judėjoje, Galilėjoje įprastus posakius, palyginimus. Pavyzdžiui: „Akis už akį, dantis už dantį“. Tai buvo visiems senosios Jeruzalės gyventojams žinomas, suprantamas teisingumo, atlyginimo principas. Jeigu negyvename pagal Kristaus mokymą, Evangelija tampa tik gražia pasaka, o jos ištraukos netenka savo jėgos, įtaigos“, -„Ūkininko patarėjui” sakė Kauno arkivyskupijos Pastoracinės tarybos Liturgijos ir religinio švietimo atstovas, Kauno šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriaus pagalbininkas kunigas A. Kazlauskas.
Mechaniškos ištraukos – bevertės
Anot A. Kazlausko, mechaniškai iš Šventojo Rašto ištraukti pamokymai (pavyzdžiui, „jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį, jei kas nori paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir apsiaustą“), nutylint kontekstą, aplinkybes, kuriomis jie buvo pasakyti, netenka savo vertingumo, pasidaro paprasčiausi aforizmai kaip Ezopo pasakėčių moralai. Šiais laikais, kai garbinami ryžtingai alkūnėmis per aplinkinių galvas tikslo siekiantys nugalėtojai, o jautrumas ir gailestingumas laikomas nepateisinamu silpnumu, raginimas „jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi“ lyg ir prieštarautų sveikam protui.
Nepasirengusiems per kietas riešutas
Atgyvenęs „netolerantiškas“ kalėdinis atvirukas
Vis dėlto, pasak kunigo A. Kazlausko, Vatikanas negali Biblijos užrakinti savo bibliotekoje. „Kažkada iš tiesų Bažnyčia draudė plačiajai visuomenei skaityti Šventąjį Raštą, neleido versti Biblijos į pasaulio tautų kalbas, baimindamasi, kad nepasirengę žmonės aiškins Kristaus mokymą kaip jiems šaus į galvą ir apsunkins, sukomplikuos ne tik žemiškąjį, bet ir pomirtinį savo gyvenimą. Tačiau šiandien Bažnyčia skatina tikinčiuosius skaityti Bibliją, sugerti jos nepaprastą galią. Bažnyčios tėvai Šventąjį Raštą mokėjo mintinai, neužsikirsdami cituodavo ištisus Senojo ir Naujojo Testamento skyrius“, – tvirtino Kauno šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios kunigas A. Kazlauskas.
Negalima tarti be reikalo
Maestro Vytauto Kernagio artimieji galvoja bylinėtis su krabų lazdelių gamintoju, Kauno milijonieriumi Visvaldu Matijošaičiu, kuris, anot Kernagių šeimos, neprašęs leidimo į savo virtinius prifarširavo ne tik maltos mėsos, bet ir nemirtingą velionio dainininko frazę „beprotiškai fantastiški“. Jėzaus Kristaus įsteigta organizacija – Visuotinė Bažnyčia – tik retkarčiais primena visuomenei, kad Dievo vardo negalima tarti be reikalo. Tačiau nepaaiškina, kad iškraipyti, priešinga prasme vartojami Dievo sūnaus žodžiai, teisininkų terminija kalbant, yra Jėzaus Kristaus intelektinės nuosavybės vagystė, autorinių teisių nepaisymas.
Nauji balto balandžio savininkai
Kalbėdamas, kad ne vien duona žmogus gyvas, Jėzus Kristus neturėjo galvoje kokio žemiško „nematerialiojo kultūros paveldo“, Salomėjos Nėries eilėraščių ar Petro Cvirkos apsakymų. Kristus išaukštino dvasiškuosius vargdienius – lengvai pažeidžiamus, karjeros aukštumų nesugebėjusius pasiekti, drovius, nepraktiškus žmones, žadėjo jiems Dangaus karalystę. Po 2 tūkst. metų posakis „dvasios vargšas“ įgijo neigiamą atspalvį – taip apibūdinami ciniški, šiurkštūs, įprastų visuomenės elgesio normų nepaisantys žmonės. O posakį „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ buvo pasisavinę rusų bolševikai, vokiečių nacionalsocialistai, italų mafija.
„Maskvos kontroliuojamas pasaulinis taikos šalininkų kongresas šaltojo karo laikais savo emblema pasirinko baltą balandį su alyvos šakele snape, nors taikos balandžio pirminis įvaizdis – biblinis. Senojo Testamento patriarchas Nojus pro savo arkos langelį per pasaulinį tvaną paleido skristi karvelį, kad jis surastų neapsemtą žemės lopinėlį. Ateistinė Maskva labai ilgai išnaudojo šį simbolį, nutylėdama jo kilmę“, – priminė Kauno arkivyskupijos Katechetinio (religinio ugdymo) centro vadovas A. Lukaševičius. Tik nuo 1958 m. iš pradžių Vakaruose, paskui ir posovietinėse valstybėse išpopuliarėjo kitas, abstraktus branduolinio ginklo, atominės energetikos priešininkų logotipas – apskritimas su kabalistiniais (burtų) ženklais.
Universali kalėdinė socialinė reklama
Maždaug nuo 1965 m., kai baigėsi Katalikų Bažnyčią liberalizavęs ir su atskilusiais „tikėjimo broliais“ liuteronais suartinęs Vatikano II susirinkimas, viena kauniečių šeima iš giminaitės Australijoje pradėjo gauti kitokius kalėdinius sveikinimų atvirukus – Šventąją šeimą, tris išminčius, Betliejaus žvaigždę pamažu pakeitė paukščiukai su raudonomis, baltais bumbulais papuoštomis kepurėmis ar abstrakčios linijų ir apskritimų raizgalynės. Nors ir vėluodama, Lietuva sparčiai mokosi tolerancijos ir universalaus mąstymo. Šiemet Kaune ant trikampių „Clear Channel“ reklaminių stovų greta sveikinimų Kalėdų (tai yra Jėzaus Kristaus gimimo) proga ir linkėjimų sulaukti laimingų Naujųjų metų (kurie taip pat skaičiuojami nuo Kristaus kūdikystės) vaizduojama nebe prakartėlė, bet per sniego pusnis striksinti zylė. Pakeitus tekstą, šią socialinę reklamą galima rodyti ir per Žemės dieną, ir agituojant vaikus po pavasario lygiadienio kelti inkilus iš šiltų kraštų grįžtantiems sparnuočiams.
„Nuo krikščionybės nutolę, bet dėl to sau visai nesukantys galvos žmonės iš religinių simbolių, katalikiškų švenčių laukia, tikisi vien praktinės naudos“, – „ Ūkininko patarėjui“ tvirtino VDU dėstytojas A. Lukaševičius.
Šventvagiška pica
Mobiliojo ryšio bendrovė „Tele2“ prieš kelerius metus vieną vartotojams siūlomą lengvatinių skambučių planą pavadino „Kalėdos-Pelėdos“. Dabar jau visiems „Tele 2“ klientams į smegenis įkalta, kad po „šaltienos“
Šiuolaikinė nieko neįžeidžianti kalėdinė socialinė reklama, tinkanti visiems gyvenimo atvejams (Autoriaus nuotr.)
(Advento) ateina „pelėdos“ (Dievo sūnaus gimtadienis).
„Kalėdos nėra biblinis pavadinimas, todėl tokį kalambūrą, žodžių žaismą vertinu atlaidžiau. Mane labiau nugąsdino, įžeidė Vičiūnų restoranų tinklo (priklausančio to paties V. Matijošaičio šeimai –red. past.) savininkų arkliškas humoras: prieš dvejus metus jie (matyt, paskatinti, įkvėpti Dano Browno romano „Da Vinci kodas” ir to paties pavadinimo filmo) nusprendė savo verslo reikalams panaudoti bene patį tragiškiausią, didingiausią Šventojo Rašto pasakojimą – „Paskutinę vakarienę”. Vičiūnų restoranų „Katpėdėlė”, „Carskoje Selo”, blyninių „La Crepe”, picerijų „Charlie pizza” valgiaraštį reklamavo rėksmingi plakatai su asmeniu, panašiu į Kristų-hipį iš roko operos „Jėzus Kristus – superžvaigždė”, dalijančiu picas į kairę ir į dešinę, o virš šios šventvagiškos „vargo vakarienės“ didelėmis raidėmis buvo užrašyta „Kasdienės picos duok mums šiandien”. Reklamos autoriai pasičiupo katalikams ypač brangią maldą „Tėve mūsų“ ir pavertė ją karikatūra. Tai labai negraži tiesioginė patyčia iš tikinčiųjų jausmų”, – jaudindamasis kalbėjo A. Lukaševičius.
Imunitetas dialektiniam materializmui?
Tačiau, pasak VDU docento, lietuviai dar sovietų okupacijos laikais savo kailiu patyrė visus gudrius ir primityvius Bažnyčios persekiojimus, įgijo, išsiugdė imunitetą karingajam ateizmui, yra atsparesni dialektiniam materializmui negu Vakarų Europos gyventojai, todėl sudarkyti religiniai siužetai jų sumanytojams Lietuvoje nebūna komerciškai sėkmingi ir pelningi. „Mobiliojo ryšio bendrovė „Omnitel” prieš kurį laiką buvo pamėgusi šėtoniškas skaičių kombinacijas „666″, bet dabar aprimo. Nežinia, visam laikui ar tai tik trumpas atokvėpis”, – svarstė A. Lukaševičius.
Rašė vienas, garbė – kitam
Vatikanas beveik negina ir buvusių aukščiausių Bažnyčios hierarchų intelektinės nuosavybės. Vasario mėnesį paslaptingai pasitraukęs iš Šventojo Sosto popiežius emeritas Benediktas XVI, kurį katalikai tradicionalistai vadina pačiu iškiliausiu Šventuoju Tėvu per pastaruosius 50 metų, parengė encikliką „Lumen Fidei“ („The Light of Faith“ –„Tikėjimo šviesa“), bet ji išleista dabartinio popiežiaus Pranciškaus, prirašiusio keletą sakinių, vardu. Lūšnynų popiežius Pranciškus, labai jautrus ir atidus nusikaltėlių, pasileidėlių ir kitatikių rūpesčiams, nepanoro šiuolaikinių katalikų dvasinį gyvenimą nusakančio dokumento autorystės garbe pasidalyti su dvasininku, kuris laikomas stipriausiu šiuolaikinės Katalikų Bažnyčios tikėjimo doktrinos žinovu.
„Enciklika, arba laiškas visiems tikintiesiems (kartais daliai Bažnyčios), paprastai būna tik apaštalaujančio popiežiaus skelbiamas dokumentas. Ne visada pats Šventasis Tėvas ruošia encikliką. Neretai pontifikas tik pasirašo specialistų suredaguotą tekstą, bet jis vis tiek laikomas esamo popiežiaus minčių visuma. Vis dėlto dažniausiai popiežiai būna intelektualūs asmenys, jie pasistengia patys savo nuostatas perkelti į popierių ir kompiuterines laikmenas. Maloniai sutikus, o gal net ir pasiūlius popiežiui emeritui Benediktui XVI , ant papildytos enciklikos „Tikėjimo šviesa“ viršelio buvo išspausdintas tik Pranciškaus vardas, nes popiežius emeritas pasižadėjo nebesirodyti viešajame gyvenime. Ir laikosi savo priesaikos. Išskyrus vieną atvejį, kai parašė atvirą laišką italų elito atstovui, apkaltinusiam Benediktą XVI dėl neveiklumo per dvasininkų pedofilijos skandalą “, – sudėtingai aiškino kunigas A. Kazlauskas.
Geriau nedrumsti šventinės nuotaikos
Lietuvos rašytojai, kompozitoriai, fotomenininkai, tautodailininkai išsikovojo, kad iki gyvos galvos gautų solidžius autorinius atlyginimus už spausdinamus, grojamus, parodose išstatytus savo kūrinius, o garsenybių palikuonys, giminaičiai dar 70 metų po kūrėjų mirties galėtų pragyventi iš šio pajamų šaltinio. Tačiau apie pavogtą, ištampytą, iškraipytą Jėzaus Kristaus intelektinę nuosavybę Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA) tarybos narys, Tautodailininkų sąjungos pirmininkas J. Rudzinskas atsisakė kalbėtis. „Netinkama tema prie eglutės ir Kūčių stalo“, – „Ūkininko patarėjui“ paaiškino J. Rudzinskas.
lzdraugija.lt
