Lietuvos žurnalistų draugija – bene vienintelė Lietuvoje pasaulietinė organizacija, pastebėjusi reikšmingą sukaktį, kad gruodžio 4-ąją sukako lygiai 50 metų, kai Vatikano II Susirinkimas paskelbė Dekretą dėl visuomenės komunikavimo priemonių „Inter Mirifica“ ir šia proga būtent tą dieną drauge su Kauno arkivyskupijos kurija surengusi konferenciją „Krikščioniškųjų vertybių sklaida ir žurnalistika“.
Kurijos salėje gausiai susirinkusius žiniasklaidos atstovus pasveikinęs arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pabrėžė, kad minėtuoju dokumentu Bažnyčia dar prieš pusę šimtmečio pasakė pasauliui itin svarbų dalyką: komunikacijos priemonės yra labai svarbios, tik jomis reikia tinkamai naudotis. Jis palinkėjo žurnalistams kuo geriau naudoti šitas priemones, nes, deja, „per 20 laisvės metų Lietuvoje turime ir priešingų pavyzdžių“. Vis dėlto arkivyskupas sakė pastebėjęs jaunų žurnalistų rodomą objektyvumą ir sugebėjimą perteikti esmę.
Apžvelgusi lietuviškų katalikiškų leidinių atsiradimą ir jų suklestėjimą tarpukario Lietuvoje (vien jėzuitų dviejų leidinių bendras tiražas siekė 54 tūkst. egz.!), Stasio Lozoraičio premijos laureatė Vanda Ibianska (jos pranešimas konferencijoje jau paskelbtas mūsų svetainėje) išsakė susirūpinimą dėl dabartinės padėties: „Katalikiškos žiniasklaidos, kurios tiesioginė paskirtis ir yra suaktyvinti tikėjimą, o drauge krikščioniškąsias vertybes, turime labai nedaug, todėl mūsų balsas primena tylų cypsėjimą, kurį girdi tik arti esantieji. O turėtume būti Dievo ruporas. Bet nesame ir tai liūdna.“ Svarstydama pati (nors jau daug metų vaisingai dirba „Artumos“ žurnale) ir kviesdama kolegas pasvarstyti, kaip krikščioniškam leidiniui patraukti skaitytojus, prelegentė išsakė nediskutuotiną ištarą: „Giliausiai ir labiausiai žmogų paveikia rašytinė popierinė žurnalistika. Radijas ir internetas yra operatyvūs, greiti, pigūs. Televizija patraukli, taip pat greita, nors brangi. Deja, smegenyse jų perduodamos žinios užsilaiko kur kas trumpiau negu rašytinio teksto, skatinančio žmogų mąstyti, daryti išvadas, sugrįžti prie jo. Elektroninių laikraščių ir kitų skaitmeninės žiniasklaidos formų variantai toli gražu nėra išeitis. Ir visai neaišku, kokia niša jiems priklausys ateityje.“
Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. Benas Ulevičius teigė, jog krikščionybės esmė yra bendrystė. O komunikacija, kitaip tariant, bendrystė, susitikimas su kitu, – tai ir žiniasklaidos pagrindas, todėl žurnalistai turėtų būti dialogo kultūros visuomenėje entuziastai bei virtuozai. „Žmogui reikia ne tik sausų žinių, o žiniasklaidos pašaukimas – būti tarpininkais tarp visuomenės ir tiesos“, – pabrėžė pranešėjas. Komunikacijos priemonės labai galingos, nes jos gali pasitarnauti žmogaus dvasiai. Tačiau žiniasklaida, būdama tokia stipri priemonė, savo galių neturi naudoti tiesos nutylėjimui, manipuliavimui žmogumi. Ji negali siekti, kad žmogus būtų pagautas priklausomybe virstančio ragavimo, smalsavimo žiniasklaidos erdvėse, ugdytųsi į nieką labiau neįsigilinančio „ragautojo“ mentalitetą. Juk nesibaigiantis naujų dirgiklių (skandalų, paskalų ir pan.) ieškojimas ardo žmogaus vidinį pasaulį, jo sielos namus – širdį.
Kartu su LŽD Centro valdybos pirmininke Gražina Viktorija Petrošienė konferenciją vedęs Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai ir žurnalo „Artuma“ vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas pabrėžė, kaip toli į ateitį žvelgė Susirinkimo tėvai.
„Jų mintis skriejo daug toliau ir giliau, nei jie matė tada, prieš 50 metų, pro Vatikano langus, pasiekdama mūsų dienas ir labiausiai atsiskleisdama savo aktualumu šiandien, – sakė D. Chmieliauskas. – Susirinkimas šiame Dekrete pavartojo žiniasklaidai apibūdinti „visuomenės komunikavimo priemonių“ sąvoką kalbėdamas apie abipusį – visuomenės ir Bažnyčios – ryšį. Bažnyčia šiuo dokumentu išėjo į dialogą su pasauliu, tik tebėra atviras klausimas: ar plačioji visuomenė ir žiniasklaida visada siekia dialogo su Bažnyčia?“
LŽD Centro valdybos nariai Marytė Kontrimaitė, G. V. Petrošienė, Kazys Požėra, Vaiva Žukienė ir kiti dalyviai pasidžiaugė galėję susipažinti su tiesiogiai žurnalistams skiriamu Katalikų Bažnyčios dokumentu bei apskritai požiūriu į žiniasklaidą. Kalbėtojų nuomone, katalikiškumas plačiosiose žiniasklaidos erdvėse, deja, dar suvokiamas ir neretai pristatomas kaip regresas, Žurnalistų etikos kodeksas stokoja krikščioniškojo pagrindo, krikščioniškąsias vertybes skleidžianti žiniasklaida yra per mažai remiama net ir pačių krikščionių.
Kauno Juozo Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorių Paulių Martinaitį žurnalistai „patardė“, ar dabartiniai mokiniai yra rengiami susivokti žiniasklaidos erdvėse, pavyzdžiui, kad ir mokytis atskirti nupirktus užsakomuosius tekstus nuo tikrų straipsnių. Paaiškėjo liūdna tikrovė: jaunajai kartai niekas neparodo leidinių redakcijų užkulisių ir suktybių. O štai Švedijoje, turinčioje senas laisvos spaudos tradicijas ir stipriai susitelkusią žurnalistų bendruomenę, aptikti nupirktas publikacijas vaikai mokomi nuo jaunumės.
Žurnalistus ši konferencija paskatino ir susipažinti katalikišku požiūriu į žiniasklaidą, ir pamąstyti apie gyvesnį bendravimą su Bažnyčia, nestatančia sienų tarp krikščioniškos ir pasaulietiškos žiniasklaidos.
Jau žinodami, kad arkivyskupui S. Tamkevičiui, pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ steigėjui ir redaktoriui, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariui, politiniam kaliniui ir tremtiniui, Seimas paskyrė 2013 metų Laisvės premiją, konferencijos dalyviai arkivyskupą pagerbė gėlių puokšte, o vėliau apniko laukti autografo ant ganytojo atsiminimų knygos „Viešpats mano šviesa“.
Regina Pupalaigytė
lzdraugija.lt
