Armėnijos žmonės susitelkė, kad padėtų ištverti katastrofą. Tūkstančiai siūlėsi duoti kraujo (karo vetranai, mojuodami pažymėjimais, reikalavo iš jų paimti kraują be eilės). Tūkstančiai žmonių rašėsi į eilę priimti našlaičius. (Mano pažįstama žurnalistė užsirašė bene 6 tūkstančiai kažkelinta). Visi, kas galėjo, nešė į laikinuosius nelaimėlių prieglobsčius maistą, vandenį, drabužius. Tiems, kurie budėjo apsnigtoje Zonoje prie laužų (žiemą būna speigai per 30 laipsnių), visą laiką buvo tiekiamas maistas. Stebino žmonių tradicijų tvirtumas – priėjusius pašalaičius jie kvietė į palapines pasišildyti, siūlė išgerti ant laužų verdamos arbatos, bandė kažkuo pavaišinti…
Su nelaimės filmuoti atvykusia Laima Pangonyte dar kartą pervažiavau Zoną. Padėjau jai bendrauti su vietiniais žmonėmis. Matėm, kokie nekokybiški buvo tie betono blokai – pajudinti byrėjo gabalais tiesiai ant gelbstimų žmonių.
Milicininkas skundžiasi: „Centrinė spauda rašo apie marodierius – kiek tik pasitaikė tokių iš mūsiškių, paskelbė su vardais ir pavardėm, o kad iš Rostovo bei Odesos atvyko ištisos vagių brigados, tai neužsimena…“ Mačiau daug siaubingų, sukrečiančių vaizdų. Baisūs buvo ne tik apdegę lavonai, šūsnimis sukrauti į grubiai sukaltus karstus – (sunku atskirti, kuri kūno dalis kieno), niekas jų nepasigedo… Ne mažiau baisu buvo ligoninėse matyti daugybę žmonių, ypač vaikų, nupjautom rankom ar kojom, įvairiai suluošintų. Nuolaužų prispaustas galūnes dažnai tiesiog nupjaudavo, kad griuvėsiai nepajudėtų ir neužgriūtų ant gelbstimųjų ar gelbėtojų, o jei ir atlaisvindavo užspaustą ranką ar koją, dažnai jas amputuodavo, nes greitai suteikti tinkamą, gana sudėtingą medicinos pagalbą nebūdavo galimybės, o nuo vadinamojo audinių sutraiškymo sindromo sutrikus kraujo apykaitai kaupėsi nuodingos medžiagos, išgelbėtiesiems grėse mirtis.
Jutau, kaip visa mano siela prisigėrė sielvarto, it kempinė mirties vandens. Neatlaikiau to visko, susirgau. Ne, neperšalau, niekuo neužsikrėčiau, tiesiog pakilo temperatūra, pasidarė silpna. Bet vis tiek rūpėjo niekaip neprasidedanti evakuacija į Lietuvą.
Žinojau, kad nukentėjusiųjų benamių evakuacija užsiima Maskvos atstovas, SSRS profsąjungų susivienijimo pirmininko A. Šalajevo įgaliotinis, pavarde Storoženka. Nuėjau pas jį, pasisakiau, kas esanti ir pasidomėjau, kada bus išsiunčiami žmonės į Lietuvą. O jis man sako, kad iš Lietuvos tokios paraiškos negavęs. Aš drąsiai aiškinu, kad man pakartotinai kalbėta, jog yra galimybė priimti apie tūkstantį žmonių, įsteigti mokyklą. Sako, gal ta paraiška Ministrų Taryboje užkliuvo. Nudrožiau ten. Popieriuose paskendusių moteriškių paklausiau – sako, visokių siuntų daug, ačiū, jūs labai daug pagalbos siunčiat, bet dėl evakuacijos paraiškos nėra. Aš, naudodamasi vietinių palankumu už tai, kad kalbu armėniškai, išprašiau, kad leistų man pačiai peržiūrėti iš sąjunginių respublikų gaunamas paraiškas. Kelis kartus perkapsčiau visą kalną popierių – tikrai nėra. Perėjau visokias įstaigas, niekas nieko nežino apie į Lietuvą evakuojamus žmones.
Kompartijos Centro komiteto narys, su kuriuo mane suvedė vietiniai žurnalistai, man „visiškai slaptai“ pasakė, kad į Pabaltijį, į maištaujančias respublikas „didysis centras“ evakuacijos nenumatė. „Jie nenori, kad mūsų ekstremistai su jūsiškiais suartėtų,“ – lyg ir pajuokavo tas žmogus labai pavargusiu balsu, kaip ir daugelis Armėnijoje, paraudusiomis akimis su nemigos ratilais paakiuose… Supykau, – ak šit kas!. O man sakė, kad Lietuvoje daugybė tuščių ar pustuščių šildomų poilsiaviečių ir galima būtų priimti per tūkstantį be pastogės likusių, suvargusių žmonių. Na, palaukit, pamaniau, mes dar pakovosim!
Vėl nuėjau pas tą Storoženką. Jis irgi – matyti, kad labai pavargęs, tokiomis pat paraudusiomis akimis, – man pasiguodė, kad nebeturi kur siųsti, o tiek nukentėjusių, net išrašomų iš ligoninių nėra kur dėti… Aš vėl kalbu, kad man buvo tvirtai pasakyta apie tą galimybę priimti per tūkstantį žmonių, net įsteigti laikiną mokyklą… O paraiškos nėra. Skambinu į savo valdiškąją komisiją. Sako – nusiuntę ne į Jerevaną, o tiesiai į Maskvą. Aš – vėl pas Storoženką. Jis man pasako telefono numerį ir atsakingos moters vardą su tėvavardžiu, kurios jo vardu paprašyčiau paieškoti. Skambinu. Po nustatyto laiko vėl skambinu. Malonaus balso moteriškė užtikrina mane, kad ir Maskvoje, profsąjungų centre, deja, tokios paraiškos nesama.
Kitą dieną nuėjau pas Storoženką ir pasakiau, ką sužinojusi. O jis man sako: „Rytoj į Vilnių iš Kirovakano išvyksta traukinys su tūkstančiu keleivių. Jei norit, keliaukit su jais kartu.. Po kelių dienų – du IL lėktuvai, dar du šimtai evakuojamųjų“.
Nudžiugau, bet traukiniu vykti atsisakiau.. Tuo labiau – laukti lėktuvų.. Man jau buvo taip bloga, kad vos ant kojų laikiausi. Tiesiog bijojau, kad nugriūsiu gatvėje ir pateksiu į ligoninę, pilną nukentėjusių, suluošintų žmonių… Paskambinau į Lietuvą, profsąjungų lyderiui pranešiau naujieną ir pasiruošiau kelionei namo.
Skridau Kūčių naktį svaigstančia galva per baltus snieguotus Kaukazo kalnus, skaisčiai spindinčius mėnesienoje. Buvo taip gražu, atrodė, kad tie vaizdai gydo, gesina išgyventą siaubą. Parsiradau namo per Kalėdas. Niekas manęs nepasitiko. Vyras dar bene savaitę darbavosi Armėnijoje, kol vyko gelbėjimo darbai. Dukros, pasirodo, pakviestos švęsti Kūčių ir Kalėdų pas mano buvusią bendradarbę ir gerą bičiulę Ritą.
Vėliau sužinojau, kad išgirdę apie atvykstantį traukinį ir lėktuvus vietiniai šulai blaškėsi ir keikė mane, klausinėjo : „Kas tą pakvaišusią poetę pasiuntė?“ O man tik juokas – aha, nereikėjo meluoti. Nors gal jie ir nemelavo, bent iš pradžių tikrai nuoširdžiai norėjo priglausti nelaimės ištiktus žmones, tik „Didysis brolis“ uždraudė.
Gruodžio 26-tą, kad ir neatsigavusi, nuėjau į posėdį Ministrų Taryboje. Buvo tariamasi, kur dėti atvykstančius evakuotuosius. Buvo pakviesti ir vietiniai armėnai, nelaimės tėviškėje suburti į draugiją. Jų pagrindinis darbas iki tol buvo aiškintis, kas iš giminių ar pažįstamų gyvas, kas žuvo. Aš irgi bandžiau gauti žinių pagal iš jų gaunamą sąrašą, bet daug ko nepavyko išsiaiškinti. Dabar Lietuvos armėnams atsirado kita užduotis – globoti atvykstančius tautiečius.
Mūsų valdžia, sumaniusi paspausti Sąjūdį, „užšaldė“ jo sąskaitą. Sąjūdžio vadovams rūpėjo atsikratyti Armėnijai surinktųjų pinigų, kuriuos jie, paklausę manęs, išsaugojo. Apskaičiavus, paaiškėjo, kad kiekvienam evakuotajam – nesvarbu ar suaugusiam, ar vaikui – teko po 500 rublių. Tada tai buvo neprasta suma, tikrai gera pagalba..
Kitą dieną sužinojau, kad esu pašalinta iš „Literatūros ir meno“ redakcijos „už pravaikštas“. Bet man buvo nebesvarbu – padariau gerą darbą ir tuo džiaugiausi…
Atskrido ir lėktuvai. Žmonės buvo apgyvendinti laikinai: paskirstyti po Vilniaus ir Kauno įvairių įstaigų ir įmonių poilsiavietes, profilaktoriumus. Naujųjų metų proga vaikams buvo organizuojamos eglutės, juos lankė meno žmonės.
Buvo svarstoma, kur įkurdinti atvykėlius taip, kad būtų galima atidaryti mokyklą. Po ilgokų diskusijų valdžios instancijose (pradžioje kalbėta apie Druskininkus) apsispręsta – Palangoje. Iš viso atvyko per 700 vaikų.. Dar buvo jų motinos, kai kurių – tėvai (nes motina žuvo) ar seneliai ir mokytojai. Visus apgyvendino dviejuose poilsio namuose: „Neringoje“ ir „Gintare“. Mokyklą įsteigė Pionierių namuose.
Atrodė – viskas gerai, žmonės maitinami, jais rūpinamasi, vaikai mokosi. Bet lankydamasi ten, o vėliau ir kelis mėnesius pagyvenusi kartu (suderinusi su Švietimo minsterija, dėsčiau vaikams ir suaugusiems lietuvių kalbos pagrindus, kad galėtų bent kiek orientuotis, pvz., suprasti afišas ir panašią informaciją, truputį kalbėti), įsitikinau, kad atvežimas į Palangą buvo klaida.
Atvykėliai iš pat pradžių nelabai gerai jautėsi Palangoje. Jie bijojo gyventi daugiaaukštėje „Neringoje“ (Zonoje sugriuvo visi daugiaaukščiai), jiems kėlė nerimą jūros ošimas, o svarbiausia – nedraugiškas palangiškių požiūris į juos. Kažkas paskleidė gandus, kad jiems bus suteikti butai, matyt, tai ir nulėmė priešiškumą. Dar piktintasi, kad atvažiuoja iš Armėnijos artimieji, paprastai – vyrai, kurie atvykdavo trumpam aplankyti savo vaikų, ir „spekuliuoja“ – kad prasimanytų grynųjų, parduodavo turguje atsivežtą konjaką ir kt. Vietiniai šnekėjo: „Štai, mūsų statybininkai ten darbuojasi, o šitie čia poilsiauja“. Niekam nerūpėjo, kad tie „poilsiautojai“ kiek pabuvę, išvažiuodavo, darbavosi, kad artimieji galėtų grįžti.
Bjauriausias priešiškumo pasireiškimas buvo, kai moteris telefonu paprašiusi sujungti ją su Leninakanu, išgirdo: „O Sumgaito nenori?“ Ačiū Dievui, tai nebuvo pabėgėlė iš Sumgaito, nes tarp evakuotųjų buvo viena tokia, radusi prieglobstį Zonoje ir vėl likusi be pastogės. Buvo ir daugiau bjaurių incidentų – kai maršrutinio autobuso vairuotojas pakartotinai užtrenkia duris prieš įlipti ketinusius armėnus ar kai girti vyrai užgaulioja būrelį armėnų vaikų, einantį iš kino.
Aš ten buvau ne tiek mokytoja, kiek vertėja (nes ypač senesni kaimų gyventojai ne visi normaliai mokėjo rusų kalbą) ir – beveik psichologė. Žmonės norėdavo pasipasakoti savo kalba, ką išgyveno, kaip jaučiasi. Prisiklausiau istorijų, ko neteko ir kaip išsigelbėjo – vieną mažylę iš po griuvėsių išropojusi močiutė ištempė įsikandusi jos drabužėlius. Mergytė man pademonstravo, kaip tai atrodė – ropojo, įsikandusi lėlę…O kokia laimė buvo, kai atkėlus sugriuvusios mokyklos betono plokštę, iš ten išėjo bene trisdešimt gyvų ir net nesužeistų vaikų!..
Pavasariui atėjus, atvykėlių pradėjo mažėti. Jie keliavo atgal, kad apsigyventų nors ir kokiuose vagonėliuose, bet su savaisiais… 1989 metų kovo pabaigoje liko apie 630 žmonių. Iš „Neringos“ beveik visas 5 aukštas pakėlė sparnus keliauti į savo mieląjį Vahagni kaimą, kur jau veikė mokykla nors ir laikiname kilnojamame namelyje. Ir kiti kaimiečiai sukruto, jiems rūpėjo pavasario darbai daržuose, soduose. Bus vasara, ruduo, daug ką bus galima padaryti, kaip nors išsilaikys. Miestiečiams sunkiau, dar tik ruošiami projektai, daug kur statyba net nepradėta. Tais metais mokslo metus Palangoje užbaigė beveik pusė atvežtųjų mokinių.
1990 metais Lietuvoje viskas pasiketė. Paskelbus nepriklausomybę prasidėjo stiprus Maskvos spaudimas, blokada – sutriko energetikos tiekimas, sustojo statybos. Tiesa, Armėnijoje mūsų statybininkai darbavosi toliau ir išvažiavo berods paskutiniai iš visų ten dirbusių ,,broliškų“ respublikų. Gerokai pasikeitė galimybės išlaikyti ir evakuotuosius armėnus. Daugelis jų ir patys skubinosi iškeliauti. Pasibaigus antriesiems mokslo metams Lietuvoje, jie išvyko. Beveik visi. Tiktai keletas jaunuolių įstojo į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir keletas atvykėlių dar užsibuvo, tik nebe valstybės išlaikomi, patys pabandė kažkuo verstis. Mano ryšiai su jais nutrūko.
Dar kurį laiką susirašinėjau su keletu buvusių savo „globotinių“, dar kai ką buvau susitikusi po poros metų apsilankiusi Zonoje. Mačiau ten įpusėtus statyti ir apleistus daugiaaukščius, rūdijančius statybinius kranus. Buvo labai daug laikinų būstų, Tiesa, mačiau ir dailių skandinaviško stiliaus namukų kvartalą, kiek žinau – dovanotą Norvegijos. Žinojau, kad Zonoje darbuojasi Motinos Teresės seserys, kad globoja diasporos armėnai.
Išgirdau ir atgimusio humoro, kuriuo nuo seno garsėjo Giumri gyventojai, pavyzdžių. Kad ir toks: guli po griuvėsiais diedukas su bobute. Ši pasiskundžia, kad jai šalta. Vyras pataria: „Užsitrauk dar vieną bloką“ … Pamatęs juodaodį gelbėtoją, išgelbėtas armėnas nusistebėjo, kad kiaurai žemę prasmego ir pateko į Afriką… O štai šį atsitikimą man pateikė ne kaip humorą, o visiškai tikrą. Vienoje vietoje darbavosi gelbėtojai su šunimis iš Austrijos. Iš po griuvėsių ištrauktas žmogelis pakėlė rankas ir sušuko : „Pasiduodu“. Išgirdęs vokiečių kalbą, jis pamanė, kad prasidėjo karas, bombardavimas ir vokiečiai užėmė jo miestą…
Po to gana ilgai Armėnijoje nesilankiau. Atvykusi 2002 metais pasiprašiau nuvežama į Zoną. Ten griuvėsių nebebuvo, daug privačių namų. Tikrų daugiaaukščių nemačiau – tik 2-3 aukštai. Ir dar Spitake, išvydau dailią naujutėlę bažnyčią, pastatytą Apaštališkosios bažnyčios katoliko rūpesčiu, pavadintą Prisikėlimo vardu. Įėjau – pilna besimeldžiančių, gražiai giedojo merginų būrelis. Altoriuje ypatinga Madona – garsaus armėnų dailininko paveikslo kopija –tipiška jauna armėnė kaimietė didžiulėmis akimis ir toks pat didžiaakis vaikutis. O juk iki tol krikščionybė Armėnijoje stipriai apnaikinta – buvo likusios vos penkios veikiančios bažnyčios. Didžiulėse kapinėse bestovinti metalinė koplyčia, kuriai joks žemės drebėjimas nebaisus. Svarbu, kad statybos atliktos pagal visus aktyviai seisminei zonai taikomus saugumo reikalavimus. Ir norisi tikėti, kad jau tokios baisios nelaimės tam kraštui nebegresia.
lzdraugija.lt
