Šių metų gruodžio 7 dieną sukanka 25 metai nuo katastrofiško Armėnijos žemės drebėjimo. Jis buvo pagal kai kuriuos rodiklius vienas stipriausių pasaulyje per daugelį stebėjimo metų, pasižymėjo ypač didele griaunamąją jėga. Buvo sunaikinta didžioji dalis antro pagal dydį ir svarbumą – maždaug kaip Kaunas Lietuvai – Armėnijos miesto Leninakano (dabar sugrąžintas senas pavadinimas Giumri), kuriame buvo ypač daug pramonės įmonių. Oficialus žuvusiųjų skaičius, užfiksuotas sovietinės statistikos, – 25 tūkstančiai. Tikrojo skaičiaus niekas nežino, bet minimi neoficialūs – 55, net per 70 tūkstančių. Labai tikėtina, kad aukų būta daugiau, nes tuo metu jau Armėnijoje buvo keli šimtai tūkstančių iš kaimyninio Azerbaidžano atbėgusių išvarytų armėnų, dar oficialiai neužfiksuotų.
Buvau ten, daug ką mačiau, daug sužinojau. Mano atmintyje visam gyvenimui įstrigo kraupūs vaizdai iš žemės drebėjimo zonos. Iki šiol Zona pavadinama ta visa stichijos nusiaubta teritorija – Leninakanas (dab. Giumri), Spitakas, Kirovokanas (dab. Vanadzoras), Stepanavanas, Artikas ir aplinkiniai kaimai. Griuvėsiai nuvalyti, prisistatė naujų kaimų, iškilo dailūs namai, įvairių šalių padovanoti, beje, esama ir mūsiškių Alytaus namukų. Bet nerasi šeimos, neturinčios skaudžių atminties žaizdų, prarastų artimųjų, draugų, gerų pažįstamų.
Aš ten atsiradau gana greitai. Vos išgirdusi apie įvykusią katastrofą, susirūpinau, kaip ten nusigauti. Nežinau, kas pasiūlė mane įtraukti į oficialią Lietuvos pagalbos nuo žemės drebėjimo nukentėjusiai Armėnijai komisiją, bet esu tam žmogui dėkinga, nes man atsirado galimybė suteikti nukentėjusiems žmonėms gana svarią pagalbą. Panašią komisiją sukūrė ir Sąjūdis, aš ten patekau visiškai natūraliai, nes buvau savanoriška ryšininkė tarp Sąjūdžio ir Armėnijos nacionalinio judėjimo (tada jis dar vadinosi „Karabacho komitetu“), ne kartą vykau į Armėniją, dalyvavau jų pasitarimuose, kalbėjau mitinguose.
Neketinau stebėti įvykius iš tolo ar būti kaip vertėja iš armėnų kalbos „dekoratyvinis elementas“ oficialiojoje komisijoje. Rūpėjo sužinoti, kaip teikiama pagalba ir ką galima padaryti geriau. Todėl susisiekiau su Lietuvos SSR profesinių sąjungų vadu Lionginu Maksimovu, kuris man pasakė, jog Lietuvoje šiuo metu daug tuščių sanatorijų, šildomų pensionatų, profilaktoriumų, tinkamų laikinai apgyvendinti be namų likusius žmones. Jis pareiškė, kad galima būtų priimti apie tūkstantį vaikų su motinom ar tėvais ir mokytojais, organizuoti jiems Lietuvoje mokyklą ir gyvenimą, kol Armėnijoje atsistatys sugriautos mokyklos ir bus kur gyventi…
Puikiai žinojau, kad Armėnijoje gali būti nesaugu, nes įvesta komendanto valanda. Buvau tuo metu – lapkričio 24 d. visiškai taikiame daugiatūkstantiniame mitinge prie Jerevano Operos, kai iš visų pusių ten suvažiavo tankai ir užriaumojo garsiakalbiai, liepiantys išsiskirstyti; laimei, tuomet dar nešaudė. Todėl išsirūpinau pažymą, kad esu valstybinės komisijos narė, pavyko gauti Ministrų Pirmininko pirmojo pavaduotojo M. Šerio parašą. Turėjau ir kitą panašią pažymą – Sąjūdžio išduotą, bet žinojau, kad jos tikrai nereikia demonstruoti milicijai ar kariškiams…
Informavau tuometinę darbovietę – „Literatūros ir meno“ redakciją, kad išvykstu, ir susiruošiau į kelionę. Nuskristi į Jerevaną pasirodė ne taip paprasta. Turėjau bilietą gruodžio 10-tai. Lėktuve sėdėjau šalia armėno, skubančio sužinoti, ar nenukentėjo namiškiai. Graudu buvo matyti kareivėlių iš Leninakano, išleistų neeilinių atostogų, skausmo sklidinas akis. Panašių akių aplinkui mačiau nemažai. Pagaliau buvo paskelbta, kad lėktuvas leidžiasi Jerevane, bet nusileido ne iš karto, labai ilgai suko ratus, gal keliasdešimt minučių dar skridom virš apsnigtų kalnų. Pagaliau nusileidom, bet vietoj didingo Ararato viršūnių išvydau … palmes. Pasirodo, Jerevano oro uostas perpildytas, nusileidome Adleryje.
Ten laukiamojoje salėje ant suolo praleidau naktį. Ir dieną buvo maža vilties patekti į lėktuvą, skrendantį į Jerevaną. Kai kurie buvę bendrakeleiviai nusprendė vykti autobusais. Man padėjo pažyma su M. Šerio parašu. Pagaliau vakarop atsidūriau Jerevano oro uoste, virš kurio lėktuvas vėl ilgokai suko ratus, kol nusileido. Neįsivaizdavau, kad tai įmanoma, – lėktuvai buvo taip sugrūsti, kad stovėjo tiesiog sparnas prie sparno. Vėliau jaunimas man pasakojo, kaip stumdė stovinčius lėktuvus, kad atskrendantys su pagalba užsienio lėktuvai galėtų nusileisti. Tos pagalbos atplūdo kone iš viso pasaulio, bene iš 111 šalių. Pirmą kartą SSRS teritorijoje nusileido Izraelio lėktuvas, atvežęs nemažą krovinį.
Apsistojau gerų pažįstamų ir bendraminčių Atajanų šeimos bute. Jų sūnus Ara buvo aktyvus nepriklausomybininkas. Iš jo gavau pirmąją informaciją apie padėtį Jerevane ir kitur Armėnijoje. Pasirodo, išvakarėse buvo suimta daug „Karabacho komiteto“ lyderių ir aktyvo. Jie buvo suorganizavę pagalbos nukentėjusiems koordinacinį štabą Rašytojų sąjungos patalpose. Ten juos ir „susėmė“. Be kitų – ir ką tik iš Zonos parvykusį B. Ararkcianą sulaužyta koja, – užkrito bloko gabalas traukiant žmones iš po griuvėsių. Jei būčiau atskridusi laiku, tikrai būčiau išsyk nuėjusi pas juos, labai tikėtina, kad būtų suėmę ir mane, nepaisant nė stebuklingosios pažymos…
Man pasakojo, kad rusų kareivos, naudodamiesi paskelbta komendanto valanda, suiminėja žmones neva dėl režimo pažeidimų, gaudo gatvėse, neretai išsiveda iš namų ta pačia „komendanto valandos pažeidimo“ dingstimi. Todėl svarbiąją pažymą visur nešiojausi kartu su pasu, o naktį pasidėdavau šalia ant staliuko.
Kitą dieną, gruodžio dvyliktą, patraukiau ieškoti informacijos į geriausiai man pažįstamą instituciją – Rašytojų sąjungą. Priėjusi išvydau, kad ji apsupta kareivių ir milicijos. Čia pat sukiojosi ir vietiniai bei atvykėliai žurnalistai, iš kurių išsiskyrė japonas su į šepetį panašiu instrumentu –ypač jautriu mikrofonu. Man pasakė, kad įleidžia tik Rašytojų sąjungos narius su pažymėjimu. Išsitraukiau savo SSRS Rašytojų sąjungos (ten priimdavo automatiškai, įstojus į Lietuvos SSR Rašytojų sąjungą) pažymėjimą – raudoną knygutę su Lenino profiliu ir išdidžiai pražygiavau pro įtariai žiūrinčią apsaugą – neatrodžiau panaši į armėnę, tačiau ta knygelė liudijo, kad esu rašytoja, turiu teisę…
Viduje sutikau kažko lūkuriuojančių rašytojų pulkelį. Pasirodo, juos sukvietęs Rašytojų sąjungos pirmininkas, turi įvykti susitikimas su Jerevano komendantu generolu Makašovu. Sveikinuosi su pažįstamais, persimetu vienu kitu sakiniu. Visi prislėgti. Bestoviniuojant įeina trejetas vyrukų odiniais švarkais. Kad ne rašytojai, aišku. Koks jų amatas, taip pat aišku. Jie nužvelgia iš eilės kiekvieną, lyg fotografuotų akimis. Mane išvydo – net žandikaulis atkaro – matosi, kad mintyse ištarė: „Ir šita čia?“ Man juokinga. Aš juk nieko nebijau – turiu raudonąją knygutę ir stebuklingą pažymą… Prieinu prie lango, žiūriu – kieme milicininkai su kariškiais tempia japoną su „šepečiu“. (1991 sausį sutikusi japonų žurnalistą prie Seimo pasakiau mačiusi milicijos tramdomą jo tautietį prie Armėnijos Rašytojų sąjungos, o jis pareiškė: „Tai aš buvau“…).
Pagaliau visus kviečia į erdvų Rašytojų sąjungos pirmininko Hovhanisiano kabinetą. Žinoma, einu ir aš. Atkaukši generolas ir pradeda griaudėti: „Leidot čia įsteigti ekstremizmo lizdą!“ Ilgai barėsi ta pačia tema – dėl Karabacho komiteto pagalbos nukentėjusiems štabo, įkurto šiose patalpose. Galop, trenkdamas kumščiu į stalą, išrėkė: „Pisatelj dolžen imetj železnoje serdce partijca!!!“ („Rašytojas privalo turėti geležinę partiečio širdį!“). Aš neišvėriau ir prunkštelėjau – man, „perestrojkos“, skaidrumo ir žodžio laisvės paragavusiai, tokia retorika pasirodė baisiai juokinga. Šalimais sėdėjusi pažįstama poetė Anahita ėmė tramdyti mane : „Baik, užsitrauksi bėdą, dar ir mums klius!“ Bet rūstusis generolas, matyt, nepastebėjo mano „prasižengimo“.
Po generolo pamokslo nuėjome su Anahita į kavinukę. Ji man papasakojo, koks išvakarėse buvo mitingas, kaip siautėjo kariškiai su milicija, gaudė aktyvistus ir stumdė, tampė, vaikė žmones. Išėjome į gatvę. Prieina tai vienas žmogus, lyg matytas (gal mitinge? Po mano pasisakymų šimtatūkstantiniuose mitinguose ėmiau painiotis, kas tikrai pažįstami, o kas tiesiog įsidėmėjo mane ir kreipiasi „tu“ kaip į pažįstamą ar bendramintę), paskui kitas ir tyliai klausia: „,Gal žinai, kaip ten vaikinai?“ Tai apie suėmimo išvengusius, dabar besislapstančius judėjimo lyderius. Aš iš tiesų nieko nežinojau apie juos, užtat pastebėjau, kad kažkokie piliečiai, sustoję netoliese, labai demonstratyviai „nesiklausė“, neva stebėjo niekuo neišsiskiriančią vitriną. Atrodė, kad jų ausys kaip lokatoriai atgręžti į mūsų pusę. Pasistengėm kalbėti visiškai neutralia tema – apie Anahitos poeziją ir mano vertimus.
Pas Atajanus atvyko pažįstama rusė žurnalistė Inesa Burkova, „serganti“ už Karabachą, buvusi ten. Ji sakė, kad per centrinę žiniasklaidą labai išreklamuota pagalba Armėnijai iš Azerbaidžano iš tiesų buvo daugiausia armėnų iš Kalnų Karabacho ir kitur. Tik jiems neleido važiuoti trumpiausiu keliu į Armėniją, teko jų karavanui traukti per visą Azerbaidžaną. O pakelėm sustoję azerai šaipėsi, šūkavo, kad va, Alachas nubaudė armėnus, taip jiems ir reikia…
Inesai labai rūpėjo susitikti besislapstančius „Karabacho komiteto“ lyderius. Telefonu susisiekusi su aktyvistu, kuris pažadėjęs nuvesti pas vieną jų – Ašotą Manučarianą, pakvietė kartu eiti ir mane. Sutikau – man irgi rūpėjo sužinoti kuo daugiau, nes viešoji žiniasklaida buvo išcenzūruota. Patraukėm į mudviem nurodytą metro stotį. Išėjus iš vagono, minioje lipant laiptais prie išėjimo, pro mus prabėgo kažkoks prastai apsirengęs, užsimaukšlinęs kepurę vyrukas ir man vokiškai metė: „Wohin gehen sie?“ („Kur jūs einat“?), – ir dar kažką. Sakau Inesai : „Ar supratai? Jis pažįsta mane, žino, kad moku vokiškai, ir perspėja, kad neitume“. Išeinam iš metro ir matau – kažkoks tipelis „užfiksuoja“ mudvi žvilgsniu ir parodo akimis kitam. Taip sakant, „perduoda“ mus. Mudvi pajudam, ir tas „perėmėjas“, laikydamasis atokiau, styrina iš paskos. Aišku, kad negalim eiti į sutartą vietą, sumanom šnipelius pamulkinti. Ir patraukiam į avalynės parduotuves.
Tuo metu Armėnijoje buvo galima rasti pačius madingiausius Sovietų Sąjungoje batus, vietinių meistrų gaminamus pagal iš armėnų diasporos gautus modelius. Iš Lietuvos skrisdavo pilni lėktuvai pirkti batų ir, žinoma, konjako. Inesa vienoje parduotuvėje matuojasi žieminius aulinukus, vieną porą po kitos, paskui – kitoje parduotuvėje. (Aš nesimatuoju, mano didelei kojai tinkamų batų Armėnijoje beveik nepasitaiko). Po trečios parduotuvės „uodega“ atsikabina… Bet Inesa taip įsibaugino, kad pasiskubino išvažiuoti.
lzdraugija.lt
