Nors lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis, nuo kurio gimimo jau praėjo 300 metų, nebuvo vienintelis XVIII amžiaus Europos poetas, apdainavęs metų laikus, šiandien Lietuvoje jis lyginamas su pasaulinės literatūros korifėjumi, antikiniu graikų poetu Homeru, o K. Donelaičio poema „Metai“ – su Homero epais „Iliada“ ir „Odisėja“. K. Donelaičio amžininkai ar truputį vėliau gyvenę tyrinėtojai, pavyzdžiui, istorikas Simonas Daukantas, Tolminkiemio kleboną labiau buvo linkę gretinti su romėnu Vergilijumi, aprašiusiu piemenų gyvenimą, išaukštinusiu sunkų žemdirbio darbą.
Anot architekto restauratoriaus Napalio Kitkausko, šiandien lietuviams K. Donelaitis brangus todėl, kad sukūrė didingą rašytinį paminklą tai tautos daliai, kurią, istorinių sukrėtimų atskirtą nuo tautos kamieno, XVIII a. pradžioje praretino maras, o galutinai sunaikino sovietų surengtas Mažosios Lietuvos genocidas Antrajam pasauliniam karui baigiantis.
Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas, poeto memorialinio muziejaus Tolminkiemyje projekto autorius, humanitarinių mokslų daktaras Kazys Napaleonas KITKAUSKAS atsako į Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus nario Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, ar beveik prieš 50 metų į Vilnių atvežtus ir ištirtus K. Donelaičio palaikus reikėjo vėl grąžinti į Rusijos valdomą Karaliaučiaus kraštą – juk šiandien tenka nuolankiai prašyti rusų valdininkų leisti deramai paminėti poeto jubiliejų prie jo kapo.
– Neseniai Seime vyko tarptautinis K. Donelaičio gimimo 300-ųjų metinių minėjimas. Ne vienas kalbėtojas vadino K. Donelaitį lietuviškuoju Homeru, net Seimo prieangyje pastatyti stendai tą patį skelbė. Ar teisingas toks palyginimas? Homeras buvo aklas dainius, kūręs daugiausia apie antikinės Graikijos valdovų, didžiūnų kovas, mitologinių asmenybių, pusdievių, titanų puotas ir linksmybes. O K. Donelaitis be akinių smulkiomis raidėmis aprašinėjo didelius Rytų Prūsijos valstiečių vargus, nuolatinius rūpesčius ir retus džiaugsmus. Gal K. Donelaitį labiau tiktų vadinti poetu žemininku, liaudininku ir lyginti su graikų komedijų autoriumi Aristofanu?
– Pagal tematiką K. Donelaičio ir Homero kūryba nesulyginama. Bet poemos „Metai” svarba lietuviams tokia pat, kaip Graikijai, Europai, pasauliui – Homero epų „Iliada” ir „Odisėja” reikšmė. Homeras apdainavo prieš 200 metų iki jam gimstant vykusių Trojos karų didybę, o K. Donelaitis tokiu pat eilėdaros stiliumi – hegzametru – sukūrė savotišką epą tai mūsų tautos daliai, kuri išnyko per istorijos virsmus. „Metai” parašyti talentingai ir netgi genialiai. Domėjausi K. Donelaičio išsilavinimu. Jis pradėjo mokytis būdamas jau 17 metų. Lankė keturklasę Karaliaučiaus katedros mokyklą. Joje sustiprintai buvo dėstoma lotynų kalba. 5 metus katedros mokykloje (kolegijoje) praleidęs K. Donelaitis daug sužinojo apie antikinę literatūrą, taigi ir apie Homero, Aischilo, Sofoklio, Euripido, Vergilijaus, Horacijaus kūrybą. 1736 m. įstojęs į Karaliaučiaus universitetą dar labiau pasinėrė į klasikinės literatūros pasaulį, studijavo prancūzų, lotynų, graikų, hebrajų kalbas. K. Donelaičiui nesunku buvo tradicinės poezijos išraiškos priemonėmis papasakoti skaitytojams apie savo krašto laisvųjų ūkininkų, būrų gyvenimą. Studijų metais K. Donelaitis tiesiog buvo išauklėtas senovės Graikijos, Romos kultūros dvasia (net ir pasirašinėjo savo kūrinius lotyniškai – Christian Donalitius – red. past.).
– K. Donelaitis vaizdavo tų baltiškų žemių, kurios niekada nepriklausė Lietuvos valstybei, gyvenimą. Kodėl jo kūryba turėtų būti svarbi šiuolaikinei Lietuvos Respublikai? Be to, K.Donelaitis nebuvo originalus – XVIII amžiuje poezijos posmais žiemą, pavasarį, vasarą ir rudenį aprašė škotų poetas Jamesas Thomsonas, italų kompozitorius Antonio Vivaldis sukūrė seriją smuiko koncertų „Metų laikai“, o austrų kompozitorius Franzas Josephas Haydnas savo oratorijos „Metų laikai“ libretu 1801 m. natūraliai pasirinko ne K. Donelaičio, bet austrų bibliotekininko ir diplomato olandų kilmės Gottfriedo van Swieteno kūrinį.
– Ir dabartinės Didžiosios Lietuvos, ir vakarinių baltiškųjų žemių anapus Šešupės proistorė – ta pati. K. Donelaitis kilęs iš Nadruvos, o nadruviečių tarmė, kiek teko girdėti iš kalbininkų, beveik nesiskiria nuo suvalkiečių šnektos. Ta valstybinė siena, kuri dabar vingiuoja ties Kybartų muitinės postu, dirbtinai nustatyta po karų su kryžiuočiais, tenkinusi visus kitus Lietuvos priešus ir pavergėjus, skaudžiai atskyrė etninę šaką (Prūsų arba Mažąją Lietuvą) nuo tautos kamieno. Brandžiausiais K. Donelaičio kūrybiniais metais liuteroniškojoje Rytų Prūsijoje lietuvių kalba dažniau skambėjo negu sulenkėjusioje, suslavėjusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pirmosios lietuviškos knygos taip pat išspausdintos Mažojoje Lietuvoje. Jos įnašas į Didžiosios Lietuvos kultūros lobyną – neginčijamas. Net ir XVIII a. aprašomosios poezijos žanro klasika – poema „Metai” – sukurta Tolminkiemyje, o ne Vilniuje, Kaune ar Varniuose.
– Dabar K. Donelaitis vaizduojamas labai taisyklingų veido bruožų, tobulomis lūpomis ir akimis, nors, anot antropologų, sirgo parodontoze, palikusia ryškius pėdsakus poeto žandikauliuose, ir kentėjo nuo nervinių skausmų, kuriuos kėlė suaugę stuburo slanksteliai. Kodėl antropologai pagal K. Donelaičio kaukolę ir griaučius neatkūrė tikros, nenudailintos gana aukšto tais laikais (170-174 cm ūgio), kresno, fizinio darbo nevengusio stambių kaulų ir kiek atsikišusiu pilvu poeto išvaizdos?
– K. Donelaičio dantų liga nebuvo tokia, kad veido bruožus iškreiptų. Kaip K.Donelaitį įsivaizdavo, taip ir piešė dailininkai Vytautas Kazimieras Jonynas, Vytautas Jurkūnas, Erikas Varnas. Kai Tolminkiemyje sovietmečiu buvo rasti spėjami K. Donelaičio palaikai, archeologas Vytautas Urbanavičius šiuolaikiniais metodais pabandė rekonstruoti poeto veidą pagal kaukolę. Bet dailininkai vis viena linkę idealizuoti K. Donelaitį. Įvairiuose leidiniuose matome skirtingus „Metų” autoriaus atvaizdus. Juk neišliko portretų, kuriems būtų pozavęs pats dainius. Gal jubiliejiniais metais kas nors sukurs tokį meninį K. Donelaičio atvaizdą, kuris būtų labiau panašus į gipsinę poeto galvą, kurią nuliejo plastinės rekonstrukcijos specialistas V. Urbanavičius. Bet visuomenei toks rašytojo dokumentinis portretas gali nepatikti…
– Sovietų laikais kasinėjant Tolminkiemio bažnyčios griuvėsius rasti numanomi K. Donelaičio palaikai buvo pervežti į LSSR mokslų akademijos Istorijos institutą Vilniuje , ten tyrinėti. Netgi svarstyta, gal juos perlaidoti Didžiojoje Lietuvoje. Ar nesigailite, kad palaikai buvo grąžinti į Karaliaučiaus kraštą? Juk dabar, norint surengti Tolminkiemyje kokias nors lietuvių literatūros ir raštijos sukakčių iškilmes, ketinant paminėti poeto jubiliejų ar tvarkyti K. Donelaičio kapą, tenka prašyti Rusijos valdžios leidimo.
– Valstybių santykiai keičiasi. Įtampa neamžina. Lenkai, pirmininkaudami ES Tarybai, baigiantis 2011-iesiems pasirašė su Maskva sutartį, leidžiančią Karaliaučiaus srities rusams ir vakarų Lenkijos gyventojams be vizų važinėti per ES rytinę išorinę sieną. Be to, Berlynui parėmus, Varšuvai suteikta išimtis – kašubai ir mozūrai gali keliauti po visą Karaliaučiaus sritį (ES reglamentai Bendrijos valstybių piliečiams be vizų į trečiųjų šalių teritorijas leidžia nutolti tik 50 km –red. past.).
Gruodžio 10 d. Seimo nariai ir svečiai iš Rusijos Federacijos Karaliaučiaus krašto dalijosi mintimis apie Kristijono Donelaičio kūrybą. To proga Seimo kanceliarija prigamino plakatų, kuriuose poeto gimimo metai nurodyti ne pagal vakarietišką Grigaliaus kalendorių, bet pagal rytietišką, bizantišką, rusišką Julijaus „metskaitlių“ (LRS arch.)
Per 50 metų nuo K. Donelaičio 250-ųjų gimimo metinių, kurios buvo minimos 1963-1964 metais, Tolminkiemyje daug darbų nuveikta. Ir bažnytėlė, kurioje poetas rašė, sakė pamokslus, mokė valstiečius būrus dorai gyventi, žadino lietuvininkų tautinę savimonę, atstatyta. Klebonija, kurią kruopščiai rekonstravo, sutvarkė K. Donelaitis, šiandien vėl tokia pat, kaip poeto laikais. Nors buvo labai apleista, bet mūsų ekspedicijos sugebėjo grąžinti jai XVIII a. dvasią. Atkūrėme Tolminkiemyje svarbiausius pasiturinčių būrų epochos požymius. Vokiečių poetų Johanno Wolfgango Goethės, Friedricho Schillerio muziejai įkurti Veimare, rusų literatūros klasikams Aleksandrui Puškinui ir Levui Tolstojui – Michailovskojėje (Pskovo sritis) ir Jasnaja Polianoje (Tulos sritis). O mes Tolminkiemyje (Čistyje Prudy) įrengėme solidų memorialą K. Donelaičiui. Atskleisiu nedidelę paslaptį – stengėmės, kad poeto gimimo 300 metų jubiliejų švęstume sklandžiai veikiančiame memorialiniame muziejuje.
– Lenkai savo diktatoriaus, maršalo Jozefo Pilsudskio kūną palaidojo Krokuvoje, o širdį– Vilniuje, Rasų kapinėse.
– Tai kita tema. Politinė. Arba politizuota. K. Donelaitis gimė netoli Tolminkiemio, Lazdynėliuose, mokėsi Karaliaučiuje. Visas jo gyvenimas prabėgo Rytų Prūsijoje. Kam stengtis K. Donelaičio palaikus dirbinai perkelti į Didžiąją Lietuvą, jei to nepakartojamo dvasinio pasaulio, mažų kasdienybės stebuklų, kurie supo K. Donelaitį Tolminkiemyje, vis viena naujojoje vietoje nepavyks atkurti?.. O koks likimas laukia muziejaus, bažnyčios, kurią stačiatikiai jau bandė paversti cerkve? K. Donelaičio kūrybos gelmes galima atrasti ir pajusti vien Tolminkiemyje. Viliuosi, gal jau jubiliejinių 2014 metų pabaigoje lietuviams palengvės kelionės K. Donelaičio kapo aplankyti.
– Kokie svarbūs K. Donelaičio jubiliejaus renginiai vyks 2014-aisiais?
– Jubiliejinių renginių programa dabar kristalizuojasi. Nors ji buvo sudaryta prieš šešerius metus, bet Seimų kaita, ekonomikos krizė taisė, keitė jubiliejaus kalendorių, vėlino numatytus darbus. Vis dėlto ramina mintis, kad Tolminkiemis sutvarkytas ir galėsime išsiversti su turimomis ar žadamomis valstybės paramos lėšomis: atnaujinsime K. Donelaičio memorialinio muziejaus ekspoziciją. Juk muziejus atidarytas sovietmečiu, 1979-aisiais. Ekspozicija morališkai jau senstelėjusi.
lzdraugija.lt
