Pirmosiomis 1990 m. kovo savaitėmis, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas (AT-AS) paskelbė Nepriklausomybės aktą ir siūlė Maskvai derėtis „dėl tarpvalstybinių santykių sureguliavimo“, mūsų parlamentarai kreipėsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, vėliau – Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą tituluodami jį „Jūsų prakilnybe“, užuot sovietiniu įpročiu pavadinę „draugu“ arba šiuolaikiškai vakarietiškai „Jūsų ekscelencija“. Kreipinys „Jūsų prakilnybe“ taip smarkiai suerzino M. Gorbačiovą, kaip Zaporožės kazokų laiškas 1676 metais – turkų sultoną Mehmedą IV ar Kijevo Nepriklausomybės aikštės manifestantų plakatai šiemet – Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
„Ūkininko patarėjas“ nusprendė pasidomėti, kas sugalvojo kreipinį, šiek tiek dvelkusį cariniais laikais, kai Rusija buvo imperija, o Lietuva – Šiaurės Vakarų kraštas, ir kiek laiko toks SSRS prezidento titulas buvo vartojamas oficialiuose Atkuriamojo Seimo dokumentuose, adresuotuose Kremliui.
„Pirmoji M. Gorbačiovo reakcija buvo labai audringa“, – redakcijai sakė 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos pasiuntinys Maskvoje Egidijus Bičkauskas, tuomet įteikęs sovietų vadovui Lietuvos parlamentarų siūlymą „užmegzti nuolatinius gerus politinius ir ekonominius dviejų valstybių ryšius“.
Teisininkas E. Bičkauskas kategoriškai atmeta kai kurių politologų ir istorikų vis atkakliau peršamą nuomonę, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatai vieningai atkūrė šalies nepriklausomybę ne paklusę tautos valiai, bet klaidingai supratę ženklus iš Vašingtono apie tariamai greitą Lietuvos tarptautinį pripažinimą. Signataro nuomone, niekada negalime pamiršti, kad gyvename šalia valstybės, kuri nepažino demokratijos, o jos žmonės visuomet ilgisi griežto caro.
Kolektyvinis kreipinys
Iš tiesų tas AT pranešimas M. Gorbačiovui apie atkurtą Lietuvos Respubliką buvo parašytas įprasta diplomatine leksika. Taip viena su kita bendrauja nepriklausomų, lygiateisių šalių vadovaujančios institucijos“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Lietuvos Vyriausybės nuolatinis atstovas Maskvoje 1990-1991 metais, diplomatinės misijos Rusijoje vadovas 1991-1993 metais E. Bičkauskas. Iš signatarų įpročio visus originalesnius, savotiškesnius Atkuriamojo Seimo sumanymus priskirti tuometiniam parlamento ir valstybės vadovui Vytautui Landsbergiui E. Bičkauskas iš pradžių, gaivindamas tų laikų prisiminimus, irgi spėliojo, kad tokį kreipinį sugalvojo vienas V. Landsbergis. Tačiau, kaip atskleidžia Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 12 d. vakarinio plenarinio posėdžio stenograma, kreipimąsi, adresuotą Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui M. Gorbačiovui, parašė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis kartu su AT deputatu Algirdu Brazausku, AT sekretoriumi Liudviku Sabučiu ir Atkuriamojo Seimo Juridinio skyriaus vedėju Juozu Žiliu, o deputatas Kazimieras Antanavičius pasiūlė į laiško pradžią įterpti kokią nors „pagarbos derybų partneriui atributiką“. V. Landsbergis garsiai svarstė: „Jeigu vartosime tarptautinę leksiką, tai reikėtų adresuoti „Jo ekscelencijai”. O kaip tai būtų rusiškai, turėtume pamąstyti. „Didžiai gerbiamam”? Galbūt lietuviškai galėtume rašyti „Jo prakilnybei”, ne „ekscelencijai”. Pasitarsime.“
Supyko dėl pabaltijiečių įžūlumo
„Dėl šio kreipinio Aukščiausiajai Tarybai tikrai nereikėjo gėdytis. Jokio nuolankumo tuose dviejuose žodžiuose nei tada, nei dabar neįmanoma įžvelgti“, – tvirtino E. Bičkauskas. Jis gerai prisimena jausmus, apėmusius M. Gorbačiovą, gavusį Lietuvos parlamento siūlymą civilizuotai susitarti, kada SSRS kariuomenė pasitrauks iš mūsų šalies, o Maskva pripažins nepriklausomą Lietuvos Respubliką su sostine Vilniumi ir Klaipėdos uostamiesčiu. „Jeigu neklystu, 1990 m. kovo 13 -osios rytą įteikiau Atkuriamojo Seimo kreipimąsi M. Gorbačiovui. Tas kreipinys „Jūsų prakilnybe“ M. Gorbačiovui (įpratusiam, kad kitų šalių lyderiai jį vadintų vardu ir tėvavardžiu, o pavaldiniai nuo 1990 m. kovo 15 d.- „draugu prezidentu“- red. past.) buvo visiškai nelauktas, netikėtas. Ne, TSRS lyderis nesumišo. Veikiau įtūžo: kaip drįsome jį šitaip pavadinti! Nes, M. Gorbačiovo nuomone, ir mes priklausėme tai pačiai terpei – sovietų liaudžiai (naujai istorinei, socialinei ir internacionalinei žmonių visumai, savanoriškai tarpusavyje bendravusiai rusų kalba, kaip 1971 m. paskelbė SSRS kompartijos XXIV suvažiavimas – red. past.). O mes pabrėžėme, kad esame Nepriklausomos Lietuvos parlamentarai, lietuvių tautos atstovai!”, – savo istorine misija Maskvoje didžiavosi E. Bičkauskas.
Blokada privertė surimtėti
„Ūkininko patarėjo“ duomenimis, kreipinys „Jūsų prakilnybe“ dar pasitaikydavo oficialiuose AT dokumentuose, adresuotuose Kremliui, net ir po to, kai 1990 m. kovo 16 d. M.Gorbačiovas atsiuntė V. Landsbergiui telegramą, reikalaudamas „per dvi dienas“ išsižadėti Lietuvos nepriklausomybės akto. Tik nuo 1990 m. balandžio 20 d., Maskvai pradėjus Lietuvos ekonominę blokadą, mūsų AT prezidiumas SSRS lyderį ėmė sausai vadinti „ponu prezidentu“.
Kremliaus „saliamonai“
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pranešimas M. Gorbačiovui, kad SSRS įstatymai mūsų šalyje negalioja. Už šį dokumentą su parlamento pirmininko Vytauto Landsbergio pastabomis balsavo 107 deputatai, prieštaravo 1, susilaikė 13 parlamentarų.
Prancūzų rašytojas Gustave`as Flaubertas sakė, kad „Le bon Dieu est dans le détail“ („Dievo reikia ieškoti tarp smulkių dalykų“). Anot E. Bičkausko, iš Maskvos letenų besistengiančiai išsilaisvinti Lietuvai 1990-1991 metais nebuvo nereikšmingų diplomatinių smulkmenų. „Vadinamieji protokoliniai dalykai, stilius, kuriuo buvo surašyta oficiali Maskvos ir Vilniaus korespondencija, galėjo paspartinti arba sulėtinti derybas su Kremliumi. Kiek daug laiko buvo sugaišta, kol anoji pusė „išsiaiškino“, su kuo sėstųsi derėtis – su Lietuvos Respublika ar LTSR… Galų gale „gudriai“ nusprendė, kad tarpusavio santykius aiškinsis Tarybų Sąjunga ir Lietuva. Pamenu, kai 1990 m. balandžio 2 d. išvykau į Maskvą vadovauti Lietuvos atstovybei, sovietų pareigūnai atkakliai mane vadindavo Lietuvos TSR pasiuntiniu. O aš jiems primygtinai atrašydavau, kad esu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinis. Persilaužimo sulaukiau tik po gero pusmečio – oficialiuose Maskvos dokumentuose priedėlis „TSR“ nuo mano tuomečių pareigų „nukrito“, – prisiminimais apie pirmuosius nepaprastai sunkius Lietuvos diplomatinio korpuso „rytietiškos“ veiklos mėnesius dalijosi teisininkas, ambasadorius E. Bičkauskas.
Kodėl nugalėjo „vakariečiai“?
1990 m. dalis Lietuvos politikų (Sąjūdžio pirmininkas V. Landsbergis, nekantrieji Kauno sąjūdininkai) dažniau kalbėjosi su Vakarų (ypač Jungtinių Valstijų) pareigūnais, Amerikos ambasadoriumi Maskvoje Jacku Matlocku, Kanados parlamentarais ir Jungtinių Valstijų kongreso nariais, o Sąjūdžio realistai, savarankiški komunistai noriau susitikinėdavo su Maskvos nomenklatūrininkais, Kremliaus struktūromis. Užtat smarkiai skyrėsi ir tautos išrinktųjų nuomonės dėl Lietuvos ateities. Tada nugalėjo „vakariečių“, o ne „atsargiųjų“ požiūris, nors ir šiandien, kai Lietuva priklauso Vakarų karinėms ir ekonominėms sąjungoms, formaliai tarsi išslydusi iš Rusijos įtakos sferų, visos – ir kairiosios, ir dešiniosios – Lietuvos Vyriausybės stengiasi neužrūstinti net eilinių Rusijos vartotojų teisių apsaugos tarnybos valdininkėlių.
„Vienodai bendravome ir su Rytais, ir su Vakarais. Galbūt A. Brazausko vadovaujami komunistai labiau vertino praktiškas sutartis su Maskva, negu Vašingtono pažadus. Vis dėlto net ir V. Landsbergio šalininkų sparnas aiškiai suvokė: nori nenori dėl Lietuvos faktinės nepriklausomybės reikia kalbėtis su Maskva, nors, žinoma, dešiniųjų derybinė laikysena buvo griežtesnė, kietesnė, o A. Brazausko partijos – nuolaidesnė ir tylesnė“, – lygino E. Bičkauskas.
Istorinis telefono skambutis
Dvidešimt metų istorikai ir politologai tvirtino, kad 1990 m. kovo 11-ąją AT deputatai tik įvykdė tautos valią ir patenkino visuomenės troškimą gyventi nepriklausomoje šalyje. Tačiau dabar kai kurie signatarai savo atsiminimų knygose nurodo, kad 1990 m. kovo 10 d. Lietuvos išeivijos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio iš Vašingtono telefonu Sąjūdžio pirmininkui V. Landsbergiui ištarti magiški žodžiai „Amerika pasirengusi Lietuvos nepriklausomybei“ nulėmė net ir svyruojančių AT deputatų apsisprendimą balsuoti už Nepriklausomybės aktą.
Anot E. Bičkausko, istorikai privalėtų neleisti memuarų rašytojų vaizduotei pernelyg nuklysti į lankas. „Nebuvo jokios abejonės, kad Aukščiausioji Taryba atkurs Lietuvos Respublikos nepriklausomybę! Įrodymas – beveik absoliuti vienybė (daugiau nei šimtas – už, vos šeši lenkų tautybės deputatai susilaikė) per svarbiausią kovo 11-osios balsavimą. Nuomonės išsiskyrė tik dėl taktikos – kaip tai padaryti, patyrus nedaug nuostolių, sudėjus mažiausiai aukų, kada tinkamiausias laikas skelbti Nepriklausomybės aktą – kovo 11-ąją ar kovo 12-ąją, 13-ąją, 15-ąją. Juk tuomet vyko audringi Tarybų Sąjungos procesai. Net dabar apie juos ne viską žinome, o tada didžiulės totalitarinės valstybės griūties pasekmes pasauliui, Europai (taigi, ir Lietuvai) apskritai sunku buvo įsivaizduoti”, – tikino E. Bičkauskas.
Apie medį sprendžiama iš vaisių
Vienas iš 124-ių Nepriklausomybės akto signatarų E. Bičkauskas nesutinka, kad Kovo 11-osios strategija rėmėsi vien viešųjų ryšių akcija, 
klaidingu tuometės pasaulio ir Europos geopolitinės padėties suvokimu ir tiktai dėl Apvaizdos malonės Lietuvai viskas baigėsi laimingai, nors Amerika, Europos Bendrija ir NATO mūsų nepriklausomybę pripažino tik po kankinamai ilgų pusantrų metų, per kuriuos būta visko: Kremliaus šantažo, ekonominių suvaržymų. Net Sausio 13-oji ir Medininkų žudynės nepaspartino Lietuvos tarptautinio pripažinimo proceso.
„Apie strategijas reikia spręsti iš rezultatų. Jau 24 metus Lietuva – nepriklausoma valstybė, vadinasi, išsivadavimo taktika, kurios laikėmės 1988-1990 metais, buvo teisinga. Ar pasirinkta pati geriausia Nepriklausomybės akto data, kai kuriems iš mūsų (ne visiems) aiškiai žinant, kad Jungtinės Valstijos tikrai neskubės kitą dieną, po savaitės, iki šviežių bulvių ar Kalėdų užmegzti diplomatinių santykių su Lietuva – tai jau kito pokalbio tema“, – pabrėžė E. Bičkauskas.
Raudonųjų mūrų poveikis Rusijos vadovams
Politikos apžvalgininkai, kalbėdami apie Sovietų Sąjungą paskutiniaisiais jos gyvavimo metais, pirmiausia turi galvoje prezidentą M. Gorbačiovą (panašiai kaip dabar ryškiausias ir grėsmingiausias Rusijos įvaizdis – prezidentas V. Putinas). Vakarų ir pačios Rusijos politologai (Edwardas Lucasas, Andrejus Piontkovskis ir kiti) diagnozuoja, kad bet kuris Rusijos veikėjas, patekęs į Kremliaus rūmus už aukštų tvorų iš raudonų plytų, pradeda neprognozuojamai, iškreiptai vertinti tarptautinę politiką ir visuomenės raidos procesus, ima kliedėti apie trečiąją Romą, ypatingą Rusijos svarbą pasaulio civilizacijai. Kuklus Stavropolio krašto kolūkietis, kombainininko padėjėjas M. Gorbačiovas, prasimušęs į partinio administratorius postą, ir pilkas Leningrado čekistas V. Putinas Maskvos Kremliuje tapo despotais, šventai įsitikinusiais, kad pasaulis be jų būtų nesaugus, sugedęs, užvaldytas „klastingųjų amerikiečių”.
Kas už priešininko nugaros?
„Daugelį ES politikų tarsi perkūnas iš giedro dangaus užklupo V. Putino sprendimas „ginti rusus ir tėvynainius” Ukrainos Kryme. 1991 m. buvau įsitikinęs (ir dabar taip pat galvoju), kad M. Gorbačiovas nenorėjo griebtis karinės prievartos Lietuvoje. Tačiau daug silpnesnė atrodė tikimybė, kad jis iki galo sugebės atsispirti kietosios linijos šalininkams Maskvoje, siekusiems jėga nuslopinti Lietuvos nepriklausomybę. Atvirai pasakysiu – balansavome ant peilio ašmenų. Pati Tarybų Sąjunga – taip pat. Nėra universalaus būdo, kaip reikia derėtis su Kremliaus šeimininkais. Tiesiog turi gerbti tautą, su kurios vadovu tariesi, ir sėsti prie derybų stalo be išankstinės nepajudinamos nuostatos, kad kitoje stalo pusėje – būtinai priešas. Be to, visuomet reikia atsiminti, kad už konkretaus valstybės vadovo telkiasi daugiau politinių jėgų, kurių tikslus taip pat reikia įvertinti”, – iš savo politinės patirties dabartinei Lietuvos, ES ir NATO vadovybei, bandančiai atspėti ne tik V. Putino painias mįsles apie Krymo krizę, bet ir suprasti Rusijos prezidento „kūno kalbą”, netiesiogiai patarė E. Bičkauskas, nemažai bendravęs su sovietiniu Kremliaus šeimininku M. Gorbačiovu.
Aktuali jaunystės įžvalga
1986 m. „Amerikos balso“ radijas papasakojo savo korespondento įspūdžius iš Maskvos: vienas rusas, išgirdęs M. Gorbačiovą kalbant per televiziją apie „viešumą“, „pertvarką“, „naujovišką mąstymą“, apimtas ekstazės pašoko nuo fotelio ir sušuko savo sūnui: „Tai naujas Leninas, jaunas Leninas!“ Dabar 83 metų M. Gorbačiovą rusai vadina „išdaviku” ir „Amerikos, Vokietijos šnipu”. Dalis rusų 15-aisiais V. Putino viešpatavimo metais tebelaiko jį nauju Ivanu Rūsčiuoju ir kantriai laukia, kada V. Putinas, kaip žadėjo, sugrąžins šaliai buvusią didybę ir privers pasaulį drebėti prieš Rusiją.
„Tai didelė, labai plati federacinė šalis. Ją, kaip ir dar didesnę Kiniją, sudėtinga būtų valdyti ne autoritariniais būdais. Rusija niekada nebuvo demokratinė. Nebandysiu kartoti tų nuvalkiotų palyginimų, kad Rusijos (ypač jos valdovų) protu neįmanoma suprasti. Kažkodėl mūsų (ir užsienio) politologų diskusijos, kodėl Maskva elgiasi taip, o ne kitaip, sugrąžina mane į paauglystės laikus. Kai mokiausi devintoje ar dešimtoje klasėje (daugiau nei prieš 40 metų) mama tarp mano daiktų surado rašinį, kuris man tada atrodė labai rimtas politinis „traktatas”. Žinoma, mama išbarė mane, baiminosi, kad galėjau užtraukti visai šeimai nelaimę už „antitarybinę agitaciją ir propagandą”, netikėjo, kad pats tai sugalvojau, reikalavo pasakyti, kas pakurstė. Tokie tada buvo laikai. Seniai užmiršau to „traktato” turinį, bet pavadinimą prisimenu iki šiol: „Kodėl Rusija negali gyventi be caro?” – savo jaunystės įžvalgą dabartinėmis geopolitinėms aktualijoms vaizdžiai pritaikė Nepriklausomybės akto signataras E. Bičkauskas.
lzdraugija.lt
