Jau ne kartą diskutuota apie apgailėtiną kultūros įstaigų būklę, daug skųstasi dėl valdžios abejingumo. Menininkai, kultūros leidinių darbuotojai teisinasi, jog nedaro to, ką norėtų ir galėtų, nes tam neturi lėšų. Visa tai yra tiesa, tačiau šį kartą norisi kalbėti apie ką kita. Matyt, daug ko nepadaro ir patys kultūrininkai, kultūrinės spaudos leidėjai. Patarlė „ne piniguose laimė“ šiame kontekste skamba kaip baisi erezija, bet ir provokuoja diskutuoti žvelgiant į problemas iš kitos pusės. Rimtą nerimą kelia vis labiau krintanti kultūrinėje spaudoje publikuojamos grožinės literatūros kokybė. Nesusimąstome, kodėl šie tekstai pasiekia skaitytojus ir formuoja ne itin vykusį kontekstą.
Tokia kryptimi apie kultūrinę spaudą diskutuoti ir kalbėtis „Nemuno“ redakcijoje Kultūros dienos ir su ja sutampančio savaitraščio dešimtmečio išvakarėse susirinko keletas kultūros darbuotojų: Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, LRS Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas, Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo plėtros skyriaus vedėjas Albinas Vilčinskas, kultūros savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, kultūros žurnalo „Literatūra ir menas“ atstovė Emilija Visockaitė, poetas, fotografas Regimantas Žilys. Pokalbį vedė rašytojas ir literatūros apžvalgininkas Andrius JAKUČIŪNAS.
A. Jakučiūnas. Ar tikrai kultūrinės spaudos problemos, apie kurias daug kalbama, kyla tik dėl pinigų stygiaus? Už ką šių įstaigų darbuotojai patys turi prisiimti atsakomybę? Ar įmanomos leidinių formos ir turinio paieškos, kai trūksta pinigų? O gal jos apskritai nevyksta?
V. Rudžianskas. Apie pinigų stygių galima kalbėti keliais aspektais.
Leidinio leidybai būtinas ne vienas etatinis darbuotojas. Manau, redakcijoje reikalingi visas meno sritis gerai išmanantys specialistai, kurie nuolat dirbtų šį darbą, savo kuruojamas medžiagas derintų tarpusavyje. Deja, tokios galimybės tikriausiai neturi joks kultūros leidinys, todėl vienas žmogus atlieka kelis darbus. Kitas aktualus klausimas apie spausdinamos kūrybos kokybę, mano manymu, nėra tiesiogiai priklausantis nuo leidinio redaktoriaus ar kitų darbuotojų. Kai nėra iš ko, tenka rinktis mažiausią blogybę. Tiesa, gerai, jei vis dėlto nusistatomas bendras vardiklis, kuriuo remiantis atmetamas beviltiškai blogas kūrinys. Ypač tai aktualu kalbant apie prozą ir kritiką. Nors ir poezijos nykimo procesas jau aiškiai pastebimas. Prieš beveik dvidešimt metų stiprių keturiasdešimtmečių karta – A. A. Jonynas, Gintaras Patackas, Almis Grybauskas – kūrė visiškai kitokį kontekstą. Jų poezija žavėjo jaunąją kartą ir buvo gerbiama vyresniųjų kolegų. Šiandien tokių keturiasdešimtmečių, kuriuos besąlygiškai adoruotų visos kartos, kurių kūryba nekeltų jokių abejonių, neturime. Tai teigiu net ir vertindamas Rimvydo Stankevičiaus, Gintaro Bleizgio kūrybą. Kai nėra aiškių orientyrų, ryškių lyderių, ir bendras vidurkis slenka žemyn.
E. Visockaitė. Nemanau, kad kultūrinio leidinio redakcijai būtini etatiniai specialistai. „Literatūra ir menas“ tokias galimybes turėjo, tačiau dabar atrodo, kad žmonių yra per daug. Kiekvienas skyrius turi savo žmogų, bet kokybė dėl to nė kiek ne geresnė nei „Šiaurės Atėnų“, kuriems vadovauja vienas redaktorius. Kad kolektyvas efektyviai dirbtų, reikalingas vadas, daug ką sprendžianti galva. Kitaip jie niekada nesutars – ypač jei yra ryškios, stiprios asmenybės. Tokiam eklektiškam kolektyvui išlaikyti reikalingos ir nemažos lėšos.
A. Vilčinskas. Jei kalbame apie „privalomus“ etatus, turime apsispręsti, ar tikrai profesionaliai dirbti gali tik etatiniai darbuotojai. Tikriausiai nebūtinai.
V. R. „Nemuno“ situacija šiek tiek skiriasi dėl to, kad prieš kurį laiką leidinys patyrė dideles permainas ir jam teko ieškoti savo kelio, apsibrėžti ribas ir rasti savo skaitytojus. Jis neturėjo tikslo tapti leidiniu, skirtu intelektualams ir menininkams. „Nemunas“ norėjo pasiekti platesnę išsilavinusią auditoriją ir atrasti naujų vardų, suteikti nišą mažiau girdimiems, rečiau spausdinamiems autoriams. Kai pradėjome leisti savaitraštį, kultūrinėje spaudoje mirgėjo Mariaus Buroko, Benedikto Januševičiaus pavardės. Mes ieškojome kitų jaunųjų, ir tuomet išėjo Aušros Kaziliūnaitės, Gvido Latako, Egidijaus Gaidausko knygos. Tokia mūsų specifika.
A. A. Jonynas. Manau, niekaip negalima lyginti visiškai skirtingų leidinių: „Šiaurės Atėnų“, „Literatūros ir meno“ ar „Nemuno“. Vieni atspindi visą kultūrinį vyksmą ir jei tuo užsiima, turi tai daryti profesionaliai, kiti gali rinktis subjektyvesnį žvilgsnį. Tačiau nesutinku, kad laikraščiui sveika atspindėti vien redaktoriaus požiūrį ir pasirinkimus.
E. V. Tačiau ar šie leidiniai tikrai yra tokie skirtingi – juk skaitomi tų pačių žmonių?
A. A. J. Taip, šiuo požiūriu auditorija susilieja, tačiau misijos – visiškai skirtingos.
R. Žilys: Pritariu nuomonei, kad kiekviena redakcija privalo turėti atskirų sričių specialistus,
nes neišmanantis žmogus negalės suvaldyti dabar tokių gausių informacijos srautų, atsirinkti, kas iš tiesų vertinga. Taip už ribos gali likti labai daug parodų, ne tokių žinomų autorių, kurie dirba ne vien Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Nemanau, jog tokias subtilybes išmanantis žmogus kitoje meno srityje taip pat galėtų demonstruoti panašius gebėjimus.
E. V. Bet aš turėjau galvoje ne straipsnių rašymą, o atskirų sričių kuravimą, medžiagos atranką. Kai nėra pakankamai specialistų, manau, redaktorius puikiai gali nuspręsti, ką verta, o ko nereikėtų spausdinti. Tam užtenka plataus, universalaus išsilavinimo.
A. A. J. Taip, toks leidinio modelis įmanomas, tačiau tik kaip viena iš galimybių. Yra dalykų, kuriuos reikia išmanyti plačiau. Lietuvoje eina gana daug kultūrinių žurnalų, kurie aprėpia platų kultūrinį lauką, remiasi profesionalų komanda, o ne atstovauja vienai subjektyviai nuomonei, redaktoriaus požiūriui.
A. J. Pokalbį norėčiau tęsti pamąstymais apie gana įsisenėjusias mūsų psichologines nuostatas, požiūrį į kasdienę veiklą. Ar tikrai autoriai susidaro tinkamą vidinę nuostatą savo kūrinio atžvilgiu? Gal dažnai tekstai atiduodami tikintis, jog atsidurs tokiame kontekste, kad kokybė nebus labai svarbi ar griežčiau vertinama? Kas mums trukdo pridėti daugiau jėgų dirbant kultūros srityje?
V. Kiaušas. Tokia griežta pozicija man sunkiai suvokiama. Ar tai reiškia, kad visus rašto žmones reikia išvaikyti, siųsti sodinti bulvių, o vietoj kultūrinės spaudos leisti įprastus dienraščius su mažučiais kultūros skyreliais?
A. J. Nemanau, jog kas nors galėtų ginčytis, kad į laikraščių ir žurnalų puslapius dėl elementarios inercijos patenka tokių straipsnių, kurie dėl prastos kokybės ten tikrai neturėtų atsidurti. Tačiau mums tai paprasčiausiai patogu. Kai vienas pažįstamas jaunuolis prisipažino bijantis nešti savo kūrybą redakcijoms, teko „nuraminti“, kad jis tikriausiai niekada nesugebėtų parašyti taip blogai, kad redakcijos jo kūrybą atmestų. Deja, šiuo metu čia laukiama net ir labai menkaverčių tekstų.
V. R. Tačiau tai ne tik redakcijų, bet ir menininkų asmeninės problemos. Būtent jie nuleidžia savo kokybės kartelę. Kiekvienas rašinys autorių išduoda ir kartais parodo labai nemalonių dalykų. Jis, o ne kas kitas, turi jaustis atsakingas už save ir savo darbus.
Žinoma, kartais leidiniuose atsiduria kūrybos, kuri skirta rašytojo jubiliejui. Jei jis yra Rašytojų sąjungos narys, mūsų pareiga leisti autoriui pasirodyti. Kitoje pusėje stovi jauni kūrėjai, kuriems reikia nuo ko nors pradėti. Jų ateities niekas negali nuspėti, todėl pradžioje turime leisti ir suklysti. Taip spaudos puslapiuose atsiranda gal ir menkaverčių tekstų.
R. Ž. Net ir akademiniuose leidiniuose rašinių kokybė kelia labai rimtų dvejonių. Juos redaguojant atliekamas tiesiog pragariškas darbas. Taip sukuriamas savotiškas simuliakras, nes autoriai neatrodo esantys verti savo įvertinimų ir akademinių laipsnių – tekstai sudaryti iš pasiskolintų minčių, begalės citatų, todėl originalumo beveik neįmanoma įžiūrėti. Jei ir pasiekiamas vidutinis lygis, darbas lieka neįdomus ir neintriguojantis. Tačiau kaip priversti patį autorių reflektuoti savo tekstą, tikrai nežinau.
A. A. J. Pritariu griežtiems A. Jakučiūno vertinimams, jo kaip literatūros kritiko nuomonei. Tačiau manau, jog literatūrinei spaudai būtina publikuoti ne tik neabejotiną išliekamąją vertę turinčius kūrinius, bet ir atspindėti visą literatūrinį kontekstą. Tai, kas atnešama į redakcijas, spausdinama, ir yra šiandienos vyksmas. Visa tai publikuoti galima, net reikia, tačiau vėliau dera sąžiningai įvertinti.
E. V. Bet ar ne kultūriniai leidiniai šį procesą ir kuria? Ypač kai kalbame apie jaunus rašytojus.
A. A. J. Literatūros procesą formuoja patys rašytojai, o ne spauda. Tačiau svarbu suprasti, kad laikraščių „Literatūra ir menas“ ar „Nemunas“ paskirtis nėra gilintis vien į literatūrą. Čia atspindimas labai platus kultūrinių įvykių laukas, kurį reikia tinkamai vertinti.
A. J. Kiek tenka bendrauti su kitų sričių menininkais, jų cechuose vyksta panašūs dalykai. Kokybės klausimas ir ten svarbus. Galima teigti, jog tai finansinės problemos, nes neįmanoma pasamdyti rimtų profesionalų, tačiau gal tai ne vienintelė priežastis.
V. R. Neseniai nuskambėjo teiginys, jog kultūrinė spauda procesą tik atspindi. Taip, manau, kad jį formuoti nėra taip paprasta. Vien vertindami kultūros reiškinius mes menininkams įtakos nepadarysime, perskaitę straipsnį kitaip kurti jie tikrai nepradės. Galų gale turime problemų ir dėl vertintojų. Jų paprasčiausiai nėra, nes nežinia kur dingsta universitetuose paruošiami menotyrininkai, literatūrologai. Kai kritikos straipsnius rašo studentai, beveik visada iškyla platesnio konteksto išmanymo problema. Profesionalaus kritiko, kuris galėtų rašyti apie dailę, nerandame jau visą dešimtį metų.
A. A. J. Turime pripažinti, jog kultūrinė spauda paprasčiausiai negali profesionalams sumokėti už darbą, todėl jų straipsnių ir negauna.
V. K. Be to, atsiradus internetui, jie daug ką vienas kitam pasako šioje erdvėje, todėl neskuba patekti į popierinę spaudą.
V. R. Nežinau, kaip ilgai tradicinė spauda atsilaikys prieš interneto spaudimą, tačiau, manau, ji turi išlikti kaip vienas iš demokratijos garantų – bent jau tol, kol bus norinčiųjų ją skaityti.
A. J. Galbūt atėjo laikas pažvelgti į kitą pusę – kultūrinės spaudos auditoriją. Ar ji nėra tokia maža, kad imtų persekioti jausmas, jog dirbame tuštumai. Pavyzdžiui, dalyvaujant pokalbiuose su moksleiviais teko įsitikinti, kad jie apie literatūrinę spaudą apskritai beveik nieko nėra girdėję. Maža grupelė kultūrininkų leidinius dažnai nusiperka, tačiau tikrai ne visada perskaito. Gal ir tai yra priežastis nesiekti aukštos kokybės?
V. R. Šiame klausime yra daug tiesos, tačiau ir genetinio bolševizmo – provokavimo tarnauti masėms. Kitų šalių praktika rodo labai panašius skaitytojų skaičius. Todėl manau, mes per daug reikalaujame iš savo trijų milijonų šalies piliečių. O mūsų tiražai panašūs į esančius didelėse šalyse.
A. A. J. Mes iš tiesų rašome ne tam tikrai skaitytojų miniai. Dirbame kultūrai, kuri turi savus dėsnius. Net jei šie leidiniai nėra skaitomi, jų buvimas savaime keičia aplinką. Kita vertus, daug to, kas mums šiandien atrodo žinoma ir nesvarbu, visai kitaip atrodys ir bus perskaitoma praėjus kuriam laikui.
E. V. Manau, problema slypi ne skaičiuose – ne taip svarbu, kiek skaitytojų pasieks leidinys. Rašančiajam būtina atsakomoji reakcija. Komentarai internete yra vienas iš būdų ją gauti, tačiau šiuo metu jų visai neliko. Man būtų labai įdomu sužinoti, ką tūkstančiai nepažįstamų žmonių galvoja apie mus, mūsų leidžiamą spaudą.
V. K. Atrodo, ją žmonėms net fiziškai pasiekti nėra taip paprasta, nes spaudos kioskuose rasti ne visada pavyksta.
A. J. Kultūros skyriaus vedėjo žvilgsnis gal ir ne visai, tačiau vis dėlto šiek tiek iš šalies. Kaip jūs vertinate šiandieninę kultūrinės spaudos situaciją? Ar neatrodo keista tokia mūsų savikritika?
A. V. Manau, kultūrinės spaudos laukia gana ryškus ir neišvengiamas virsmas. Man atrodo,
svarbiausi atramos taškai yra jos auditorija ir misija. Kam ji skirta, ką turi pasiekti, pakeisti, įvykdyti? Labai dažnai mėgaujamasi šlovinga praeitimi ir negalvojama apie ateitį. Klausimas, ar tikrai atspindime ir formuojame kultūros procesus, ar tampame uždaros aplinkos interesus tenkinančiomis įstaigomis be savikritikos ir saviironijos? Pavyzdžiui, „Nemune“ šalia gausios literatūros pasigendu stiprių kitų meno sričių kritikos straipsnių, kurie plėstų auditoriją ir vestų paskui save kitas kultūros įstaigas – teatrus, muziejus…
A. J. Norėčiau išsakyti savo suformuluotą spaudos misijos sampratą. Manau, tai visai nesusiję su plačiomis skaitytojų masėmis. Kultūrinė spauda skirta susitikti ir kalbėtis patiems kultūrininkams, kurie sprendžia meno kūrinių kokybės klausimus. Tai savotiška menininkų pokalbių vieta, kurioje susibūrę ir pabendravę geriau suprastų, kur ir kodėl jie atsidūrė. Tai savotiška menininkų mokykla, tiesiogiai lemianti jų kūrinių vertę.
A. V. Šie orientaciniai klausimai bei atsakymai svarbūs ir plačiajai auditorijai, kultūros „vartotojams“. Šiais laikais informacijos įvairiais kanalais iš viso pasaulio mes gauname apsčiai, gal net daugiau, nei būtina. Vadinasi, spaudos misija yra visai kita, tačiau jos dažnai sau aiškiai nesuformuluojame. Kita vertus, sudėtinga apie tai kalbėti žvelgiant į visiškai „nukultūrėjusią“ visuomenę. Manau, šį procesą dar labiau paskatino kultūros reikalų valdymo perdavimas savivaldybėms.
A. J.: Pokalbiui linkstant į pabaigą, norėtųsi pasidomėti, kokius matytume realius būdus bent šiek tiek pakeisti situaciją, nors ir suprantame, kad greitai tokie pokyčiai nevyksta.
A. V. Manau, reikia daugiau tokių pokalbių ir diskusijų, kurios suvienytų kultūros žmones. Deja, dabar matau labai daug susiskaidymo, girdžiu nuolatinius skundus dėl pinigų.
A. A. J. Taip yra todėl, kad kultūrininkai dirba itin reikalingą, kultūros raidai būtiną darbą, tačiau nėra tinkamai vertinami. Iš jų imamas sukurtas produktas už dyką ir manoma, kad tai priimtina, savaime suprantama. Kultūros darbuotojai paverčiami prašytojais ir reikalautojais, kuriems valstybė neva skiria savo pinigus. Tačiau yra ne taip. Kultūra sukuria daug „produktų“, tik, deja, už juos nesumokama. Jei paskaičiuosime, kiek kainuoja rimtam straipsniui parašyti skiriama valanda, suprasime, jog realiai ji nieko nekainuoja…
A. J. Aš gal kiek abejočiau ir dėl raginimo daugiau diskutuoti. Ar tikrai verta nuolat kalbėti apie tai, kas ir taip visiems aišku? Deja, pasibaigus pokalbiams ir diskusijoms vėl dirbame taip kaip anksčiau. Kartais tiesiog reikia pradėti veikti. To palinkėčiau ir sau, ir visiems kolegoms.
Parengė Audronė MEŠKAUSKAITĖ
Zenono BALTRUŠIO nuotraukos
nemunas.net
