Praėjo dar vienas „Pragiedrulių“ konkursas. Tyliai, beveik nepastebimai. Kai 2002 metais nuspręsta skelbti geriausių kultūrinių televizijos laidų konkursą, tuomet dar be pavadinimo, tiek rengėjai, tiek dalyviai tikėjo, kad su laiku tai bus tikra kultūrinės žiniasklaidos šventė, kur matysime geriausias iš geriausių TV laidas, kurias noriai rodys ne tik vietinės, bet ir nacionalinės TV kanalai. Po kelerių metų konkurse ėmė dalyvauti ir radijo laidos. Taip pat konkursas gavo puikų pavadinimą – Pragiedruliai, paskolintą iš Vaižganto epopėjos, kurios paantraštė pavadinimą dar patikslina: vaizdai kovos dėl kultūros.
Metai bėgo, o konkursas taip ir netapo švente. Lietuvos žiūrovai nepamatė geriausių laidų Lietuvos nacionalinių televizijų eteryje, o kasmet vis daugiau laidų pateikiantis Lietuvos radijas galutinai atbaidė mažesnes radijo stotis nuo dalyvavimo konkurse. Ir čia iškyla dilema: ar teisingai organizuojamas konkursas, jeigu jame iš 25 pateiktų radijo laidų tik 3 yra iš regionų (jeigu radijo stotį „Znad Wilii“ laikysime regioniniu radiju)? Pamenu, dar visai neseniai konkurse dalyvavo ir Alytaus FM99, ir Tauragės radijas, ir klaipėdiškiai. Galima suprasti mažųjų radijų redaktorius: ar įmanoma vieno miesto ar regiono radijo stočiai konkuruoti su geriausius žurnalistus susirenkančia LRT? Manau, kad ne. Tad ar ne teisingiau būtų, jeigu laidos varžytųsi su sau lygiais konkurentais, o ne su profesionaliausio šalies radijo kūryba? Netgi nacionalinės komercinės radijo stotys ėmė privengti Pragiedrulių (šiemet aktyviai dalyvavo tik Žinių radijas, tačiau negavęs jokios, net paskatinamosios premijos, nežinia, ar ryšis kitąmet). Kai konkurse dalyvauja 3 nacionalinės radijo stotys (LRT, Žinių radijas, Marijos radijas) ir 3 regioninės (A2, Pulsas ir Znad Wilii), kalbėti apie Lietuvos kultūrines laidas per radiją, net susidaryti kokį nors vaizdelį apie jas yra sunkus uždavinys. Gal net ir neįvykdomas. O „Pragiedrulių“ viena iš misijų turėtų būti tokia – parodyti kiek įmanoma plačiau visą kultūrinių radijo laidų panoramą, populiarinti ir skatinti tokių laidų kūrimą. Apmaudu, kad regioninės radijo stotys, kad ir su menkais resursais kuriančios krašto istorijos, etnokultūros laidas, nedalyvauja konkurse, ne be pagrindo manydamos, kad nuo laureatų pyrago joms, ko gero, nenukris net ir trupinių.
Dėl šių metų konkurso galiu patvirtinti: LRT didžioji dalis pateiktų laidų tikrai buvo geros. Ir laimėjo visas keturias premijas.
Geriausia konkurso „Pragiedruliai” 2013-ųjų radijo laida išrinktas dokumentikos ciklas „Mokyklų uždarymas” (autorė Simona Aginskaitė, transliuota per LRT radiją).
Už stereotipus laužantį požiūrį į emigraciją Živilės Kropaitės laidai „Skuodas: teigiamos emigracijos pusės“;
Už bandymą naujai pažvelgti į pedagogo vietą šiuolaikinėje visuomenėje Justinos Mitkaitės laidai „Mokytojai“;
Už pilietiškumo ir žmogiškųjų vertybių atspindėjimą Indrės Anskaitytės laidai „Pasakojimas apie Vilniaus getą“.
Televizijos konkurse šiemet buvo pateikta 40 laidų.
Daug metų dalyvaujant vertinimo komisijos darbe, įdomu patikrinti savo pamąstymus iš ankstesnių metų – kiek jie buvo teisingi, ar pavyko pagauti kryptis, kur link eina kultūrinių laidų kūrėjai. Prieš porą metų rašiau, kad konkurse dominuoja laidos, kurių pagrindas – įdomus pašnekovas, todėl sunku įvertinti pačių laidų autorių kūrybiškumą ir jų kultūros sampratą. Atskira grupė visada būdavo kultūrinės istorinės laidos. Tai išties verta dėmesio kūryba: daugelyje jų yra geros, vertingos informacijos. Ir dabar galėčiau pakartoti tą patį: daugeliu atvejų laidą kuria ne žurnalistas, o pašnekovas. Tiesą sakant, kai kuriose laidose vedėjo galėtų ir nebūti – tokie puikūs yra svečiai. Tai daugiau būdinga radijo laidoms, bet ir televizijoje labai daug kas priklauso nuo pasirinktų laidos dalyvių.
Kuo gi pasižymėjo šių metų televiziniai „Pragiedruliai“? Visų pirma, jau kelinti metai konkurse daugiau dalyvauja prodiuserinės kompanijos nei televizijos. Antra, į konkursą nesiliauja keliauti laidos, kurių turinys išties kultūrinis, bet pateiktos taip nuobodžiai, kad susidaro įspūdis, jog jų tikslas yra visiškai išguiti kultūrą iš eterio: tarsi ir tema gerai parinkta, ir dalyviai – profesionalai, bet jos yra arba be gyvybės (ypač tai pasitaiko svarbioms datoms skirtose laidose) arba yra labai neteleviziškos, nuobodžios ir vargu ar gali būti įdomios žiūrovui. Čia ir yra jų didžiausias minusas ir netgi grėsmė – jos atgraso žiūrovą nuo kultūrinių laidų apskritai.
Kai kurias laidas labiau tiktų vadinti pagalbine vaizdo medžiaga dėstytojui: sėdi arba stovi koks nors profesionalus kurios nors srities žinovas ir monotišku balsu pusę laidos (kuri tęsiasi apie 40 min.) pasakoja: apie fotografiją, muziką, dailę ar dar kokią nors meno sritį. Nežinau, koks žiūrovas, išskyrus siaurą ratelį žinovų arba giminaičių, gali iki galo žiūrėti tokią laidą.
Kita vertus, visada atsiranda laidų, kurios įsimena, nustebina arba bent jau pakelia nuotaiką. Man asmeniškai geriausia šių metų laida buvo „Žemaitiški pasėruokavima. Sietuvos kūlgrindos“ – trumpa, vizuali, su stipriu etnokultūros užtaisu, labai gyva ir uždeganti. Esu mačiusi daug autorės iš Kelmės Ritos Ščiglinskienės laidų ir visos jos nepakartojamai geros. Labai savalaikė ir vertinga pasirodė laida „Didžioji Lietuva“. Nors vizualumo kažkiek ir pritrūko, visgi laida dramaturgiškai stipri, geri pašnekovai, laida vientisa, turinti aiškią idėją, kuri nepaskęsta šalutinėse siužeto linijose, kaip dažnai atsitinka, imantis tokių šakotų temų.
Tikriesiems vilniečiams neabejotinai turėtų patikti ir pagrindinį prizą gavusi laida apie Žvėryną iš ciklo „Mano kiemas“ (aut. R.Zemkauskas), atskleidžianti Žvėryno senbuvių prisiminimus apie gimtąjį miesto kampelį, pokario Vilniaus buitį, žmonių tarpusavio santykius. Šilta ir jauki laida, ypač mūsų tėvų kartai, menančiai to meto Vilnių.
Atskirai reiktų paminėti portalo Bernardinai.lt televizijos projektą „Mažųjų revoliucija“. Tai – pirmoji internetinės TV laida konkurse. Neabejotinai tokių laidų daugės, nes internetas konsoliduoja įvairias žiniasklaidos rūšis: tekstus, radiją ir televiziją. Antra, tai klasikinis pavyzdys, kai neeilinis herojus kompensuoja šiaip jau gana matomus trūkumus – labai ilgą pasakojimą, statišką vaizdą, itin kuklias vizualines priemones.
Tad šių metų laureatais tapo:
Geriausia televizijos laida „Mano kiemas“ (autoriai: Rytis Zemkauskas, Ričardas Rickevičius, Jurgita Pridotkaitė ir Gvidas Kovėra);
Už netradicinę formą atspindint krašto istoriją Ritos Ščiglinskienės laidai „Žemaitiški pasiruokavema: Sietuvos kūlgrindoj“;
Už kalbos istorijos populiarinimą Mindaugo Sėjūno, Teresos Rožanovskos ir Romuald Lavrynovič laidai „Didžioji Lietuva. Lietuvių kalbos istorija“ I dalis;
Už istorinės temos atradimą Ingos Berulienės, Justino Lingio, Valdo Stanaičio, Anatolijaus Tetiušino, Elvino Narbuto, Tomo Ribaičio ir Algirdo Žvinakevičiaus laidai „Lūkesčių metai Pajūrio krašte. Pabėgėliai jūra“;
Už disidentinės tikrovės atspindėjimą per asmeninę istoriją Gedimino Kajėno, Gedimino Šulco ir Kosto Kajėno laidai „Mažųjų revoliucija“.
Be to, Tris specialiuosius prizus įsteigė ir Etninės kultūros globos taryba:
Už etninio paveldo išsaugojimą ji apdovanojo Justino Lingio, Povilo Vaičiulio, Anatolijaus Tetiušino, Elvino Narbuto, Ievos Jagelavičiūtės ir Algirdo Žvinakevičiaus laidą “Sutartinės”;
Už pagarbą tarmėms – Ritos Ščiglinskienės laidą „Žemaitiški pasiruokavema: Sietuvos kūlgrindoj“ ir
Už aktualią temą – nykstančio rimoriaus (pakinktų siuvėjo) amato perteikimą – Janinos Skeberdienės ir Rolando Kančausko laidą „Rimorius“.
Ir taip, aš iš tiesų džiaugiuosi, kad beveik visos laimėjusios laidos buvo remtos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo – vadinasi, Fondo ekspertai jaučia laiką ir nuotaikas.
P.S. Galvojant apie ateitį, manau, kad „Pragiedruliai” turėtų iškelti sau pagrindinį tikslą – apžvelgti visos Lietuvos kultūrinių radijo ir televizijos laidų panoramą. Per kelis pastarųjų metų konkursus įsitikinome, kad LRT radijas dirba gerai, todėl dabar jau norėtųsi išgirsti, kaip gyvena radijas bent šimtą kilometrų nuo Vilniaus. Konkurso organizatoriai, formaliai juo yra ir Fondas, turi suprasti, kad yra daug vietinių ir regioninių radijo stočių bei televizijų, kuriose, gal ir ne taip tobulai, bet stengiamasi sukurti reikšmingų, išliekamąją vertę turinčių laidų apie savo kraštą, jo žmones ir problemas. Tik dėl to, kad yra mažesnės ir neturi tokių galingų resursų kaip visuomeninis transliuotojas, jos neturi būti nustumtos į užribį – nei komisijos sprendimais, nei savo noru. Nors Radijo ir televizijos komisija džiaugiasi, kad konkurse šiemet dalyvavo labai daug laidų, bet teisybės dėlei būtina priminti, kad, tarkime, radijo konkurse buvo atstovaujamos 7 radijo stotys (25 laidos), kai pačių radijo stočių Lietuvoje yra per 40!
Televizijos grupėje dominavo nepriklausomi prodiuseriai, kurie tiesiog rodė tas laidas ten, kur pajėgė prisiprašyti ir kur jiems buvo suteiktas eteris, todėl įvertinti, kiek ir kokių televizijos laidų buvo kuriama ne sostinėje iš šio konkurso dalyvių būtų gana sunku. Bandymas, kaip tai buvo daroma šiemet, priimti ne tik kultūrines laidas, mano akimis žiūrint, yra neteisingas ir netoliaregiškas, nes taip „Pragiedruliai“ praranda savo išskirtinumą, žavesį ir misiją – ieškoti tų, anot Vaižganto, „deimančiukų“, kol jų dar galutinai nepaviliojo komercinių laidų žvilgesys ir pinigai.
lzdraugija.lt
