Alfas Pakėnas
Birželio viduryje Juozo Tumo- Vaižganto muziejuje įvyko tadicinis „Naujosios Romuvos“ pristatymas- pirmojo, šiek tiek vėluojančio numerio sutiktuvės. Į renginį susirinko gausus būrys kauniečių šio kultūros žurnalo bičiulių- bendraautorių ir skaitytojų. Kartu vyko diskusija apie nelengvą šiandieninės kultūrinės spaudos padėtį. O „Naujajai Romuvai“, galima sakyti, ji net tragiška- šiems metams leidybai nebuvo paskirta bent minimalios pinigų sumos. Taigi- jeigu ne redaktoriaus Andriaus Konickio ryžtas, atsakomybė prieš ankstesnius žurnalo leidėjus ir meilė bei ištikimybė kultūrai ir pačiai „Naujajai Romuvai“, žurnalas gal jau būtų ir nepasirodęs.
„Štai tokį blozną numerį pavyko sukurpti pradedant 2014- uosius metus, kai rengėmės paminėti atnaujintos žurnalo leidybos 20- metį. Anaiptol ne todėl, kad neturėtume ko publikuoti- jau buvome puoselėję kūrybinius sumanymus antram ir net trečiam numeriui. Tiesiog neturime už ką: spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas artėjančio jubiliejaus proga mums padovanojo špygą…“- „blokadiniu“ pavadintame numeryje rašo skaitytojų pamėgto kultūrinio gyvenimo žurnalo redaktorius Andrius Konickis.
Tą neberemiamą, atseit, nevertą skaitytojo dėmesio žurnalą, padėjau ant Vaižganto rašomojo stalo. Rašytojas labai vertino 1931 metais Juozo Keliuočio pradėtą leisti kultūrinį žurnalą, bendradarbiavo jame, yra rašęs, kad tai jo „pats mylimiausias kultūros laikraštis“. Dabar išleistasis savo išvaizda, formatu ir apimtimi primena prieškario „Naująją Romuvą“.
Bet pirmiausia pasidžiaukime pačiu žurnalu, jo autorių publikacijomis. Jos, kaip ir anksčiau, stiprios, šviežios ir aktualios. Rašytoja Aldona Ruseckaitė skaitytojams pateikia esė „Maironis apie Kristijoną Donelaitį“. Mat, šiemet minint Donelaičio 300 metų jubiliejų, dar beveik neatsigręžta į Maironio paskaitas ir kitus rašinius apie didįjį klasiką. Autorė tyrinėja rašto darbus, kuriuos Maironis paskyręs Donelaičiui. Įdomu, kad pirmą kartą Donelaitį Maironis paminėjo jaunystėje parašytoje poemoje „Lietuva“. Be to Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose yra išlikęs rankraštis, paties Maironio pavadintas „Paskaita apie Donelaitį“, parašytas ant aštuonių sąsiuvinio lapų, susegtas siūlu. Autorė rašo, kad „Maironis nesistengia smulkiai perpasakoti klasiko biografijos, o pradeda kiek nostalgiškai, filosofiškai teigdamas, jog per istoriją nutekėjo ir daug vandens, ir tūkstančiai žmonių gyveno, tačiau atminimuose ir raštuose lieka tik vienas kitas. „Iš tų užsilikusių visus peraugęs ir perviršijęs … Kristijonas Donelaitis. Kame jo didybė?“- klausia paskaitos autorius. „Donelaitis- didis poeta, nepaprastas žmogus, brangus kaip lietuvis. Tai ne paprastas eilių dirbėjas, kokių mums ir dabar netrūksta, bet Dievo duotas, įkvėptas poeta. Jisai paliko idilę poemą „Keturi metai“ ir už ją nusipelnė sau nevystantį garbės vainiką; dėl tos poemos jo vardas bus amžiams minimas, iki lietuvių tauta bus gyva“.
Profesorius Juozas Algimantas Krikštopaitis rašo apie Romualdą Ozolą kaip apie kūrybinę asmenybę ir mėgina nušviesti žinomo politiko bruožus, kurie atsiskleidė jiems bendraujant įvairiuose renginiuose, darbuojantis Lietuvos kultūros kongreso veikloje bei „Naujosios Romuvos“ leidybiniuose reikaluose. Autorius rašo apie tai, kas jam artima ir kas juos abu sieja kultūriniame gyvenime: „Šiandien Romualdo Ozolo veikla krypsta asmeninės saviraiškos plėtros kryptimi. Jis prisipažįsta: „Aš seniai esu, kaip dabar sakoma, gyvenimo paraštėse ir nė kiek dėl to nesijaudinu. Gyvenu savo gyvenimą, sprendžiu man rūpimas problemas, kurios, noriu tikėti, yra mūsų žemės problemos“.
Istorikas Jonas Rudokas, pasitelkęs gausius istorinius šaltinius, savo rašinyje „Inteligentija tautiniame sąjūdyje: vaidmuo, problemos“ akcentuoja, kad pertvarkos sąjūdžius pradeda tikrasis tautos elitas- inteligentija, kuri anksčiausiai pajunta ir suvokia poreikius bei būtinybę keisti visuomenę. Daugelis dar prisimename, kokį didžiulį autoritetą Sąjūdžio pradžioje turėjo Lietuvos rašytojai, dailininkai ir mokslininkai ir koks svarbus tada buvo jų vaidmuo. O kaip buvo senaisiais laikais, kai mezgėsi pirmieji laisvės sąjūdžiai, sukilimai,- apie tai autorius plačiai pasakoja savo istorinėje studijoje.
Žurnale pateikiama ir originalios kūrybos publikacijų: Algirdo Patacko „Vilniaus novelė“, Vytauto Stulpino rašinys apie anksti žuvusį poetą Petrą P. Gintalą „Jaunojo talento dalia“. Graži ir gausi šio poeto eilėraščių publikacija, taip pat spausdinami Jono Balčiaus eilėraščiai.
Taigi, suplonėjusi, bet labai miela ir skaitytojų laukiama „Naujoji Romuva“ gyva. Nors dabar jau aišku, kad šiais metais, o galbūt ir ateity, valstybei šis kultūros gyvenimo žurnalas neberūpės, tačiau skaitytojai ir pats redaktorius tiki, kad naujai formuojamas SRTFR fondas pakeis savo nuomonę apie šį leidinį. Tokią mintį išreiškė ir diskusijoje dalyvavę Kauno rašytojai Petras Venclovas, Vladas Vaitkevičius, Enrika Striogaitė bei Lietuvos žurnalistų draugijos vadovė Gražina Petrošienė. O šio žurnalo redaktorius Andrius Konickis tikisi kol kas „bandyti išgyventi savarankiškai, jaučiant jautrią bičiulių širdį ir patikimą petį“.
lzdraugija.lt
