Vaiva ŠTRIMAITIENĖ
Birželio 17 d. Kauno miesto rotušėje vyko iškilaus Lietuvos valstybės veikėjo, diplomato, Kauno miesto garbės piliečio ir amžinai žmonių širdyse likusio „Vilties prezidento“ Stasio Lozoraičio 90-ųjų gimimo ir 20-ųjų mirties metinių minėjimo iškilmės. Šiame Kauno miesto muziejaus inicijuotame renginyje dalyvavo, pranešimus apie įsimintiną S. Lozoraičio asmenybę, didžius nuopelnus Lietuvai skaitė jo bendražygiai, Kauno ir Lietuvos visuomenės bei kultūros veikėjai. Klausydamasi auditorija galėjo tuo pačiu stebėti Kauno miesto muziejaus muziejininkės Eglės Jesulaitytės parengtą virtualią parodą „Stasys Lozoraitis: vieno optimisto istorija“. Pertraukų po pranešimų metu skambėjo Kauno styginių kvarteto muzika. Renginio vedėjas – Vilius Kaminskas.
Nepalaužtas optimistas ir menininkas
S. ir S. Lozoraičių muziejus vedėja, S. Lozoraičio biografijos tyrinėtoja dr. Asta Petraitytė-Briedienė savo pranešime atskleidė, ką iš tiesų reiškė būti okupuotos Lietuvos diplomatu, optimistu, beatodairiškai įtikėjusiu laisvos ir nepriklausomos Lietuvos vizija, kai tuo tarpu didžioji tautos dalis žvelgė į tai kaip į tolimą sapną. Anot muziejininkės, S. Lozoraitis visuomet realiai vertino esamą padėtį, žiūrėjo tik į ateitį ir tikėjo, kad vieną dieną Lietuva vėlei atgaus suverenitetą. Optimizmo nesumenkino nė lėšų Lietuvos diplomatinės tarnybos darbui Vašingtone trūkumas, nuolatinis galvojimas, kaip jų prasimanyti. Užuot dejavęs, S. Lozoraitis skatino kolegas į darbą žiūrėti iš aukštesnio požiūrio taško, prisiminti, vardan ko stengiamasi, iškelti idealus aukščiau savęs. Šiandien aišku viena, kad be tokio optimizmo Lietuvos diplomatijai būtų buvę sunku išgyventi. Dr. A. Petraitytė-Briedienė svarsto, kad širdyje S. Lozoraitis iš tiesų buvo menininkas, kurio talentus puikiai atskleidžia jo kūrybiški diplomatiniai sprendimai, tolerancija, bekompromisinis požiūris į sovietų okupantus ir žinojimas, kokia ateityje bus Lietuva. „Tam tikra prasme, jis paaukojo savo pašaukimą, kad galėtų ginti savo Tėvynę,“ – teigė istorikė.
Gimtieji Domeikai – patriotiškumo pagrindas
Didžiulę įtaką S. Lozoraičio vertybių formavimuisi turėjo aplinka, kurioje augo, jo šeima. Apie tai pasakojo prof. Dalia Brazauskienė, S. Lozoraičio pusseserė: „Jau ankstyvoje vaikystėje susiformavo prieraišumas savo kraštui, meilė tėviškės gamtos grožiui, paprastiems žmonėms. Praėjęs savo tėvo pilietiškumo ir diplomatijos mokyklą (tėvas Stasys Lozoraitis taip pat buvo Lietuvos diplomatas, – aut. past.), įsisavinęs bekompromisišką savo motinos patriotizmą, visą gyvenimą jis tvirtai stovėjo pasirinktame kelyje.“
Nors Stasys gimė Berlyne ir didžiąją dalį gyvenimo praleido užsienyje, kur tėvas atlikdavo diplomato pareigas, Lozoraičių ryšys su giminėmis Lietuvoje, anot profesorės, buvo labai tvirtas. Toks jis ir liko. „Ant jo (jaunojo Stasio – aut. past.) darbo stalo stovėjo abiejų senelių nuotraukos. Vienoje – senelis iš motinos pusės, to meto Lietuvos valstybės kontrolierius Vincas Matulaitis, kitoje – senelis iš tėvo pusės, advokatas Motiejus Lozoraitis, apsuptas varpininkų: Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio, J. T. Vaižganto ir kitų. Ant to paties stalo taip pat stovėjo ir mūsų bendro prosenelio Juozo Matulaičio nuotrauka. Joje – Suvalkijos ūkininkas, dėvintis tam regionui būdingą tautinę aprangą, suka virvę. Nuotrauka ypatinga tuo, kad 1900 m. buvo eksponuojama kaip lietuvio ūkininko paveikslas pasaulinėje parodoje Paryžiuje. O juk tais metais dar Lietuva nebuvo atgavusi spaudos laisvės…“
Vasaras Lozoraičių šeima leido senojoje Matulaičių sodyboje Domeikuose, kuri jaunajam Stasiui tapo savotišku tėviškės simboliu. Jo motina, Vincenta Lozoraitienė laiškuose artimiesiems rašydavo, kaip visi ilgisi Domeikų, gyvena šiltais prisiminimais. Ir tuomet, kai po kone pusės amžiaus S. Lozoraitis grįžo į okupantų suniokotą tėviškę, giminių susitikime jis skatino kartu atstatyti Domeikų sodybą, o tuo pačiu atstatyti ir kitus dalykus, t. y. atstatyti Lietuvą – ne tik mūrus, bet ir moralę, sąmonę. „Taip, aš esu optimistas, nes jaučiu, kokia graži ateitis ateina,” prisimena jaudinančius pusbrolio žodžius prof. D. Brazauskienė.
Lietuvos vienytojas
Renginio pranešėja, viešnia iš Vašingtono Danutė Vaičiulaitytė-Nourse, rašytojo ir diplomato Antano Vaičiulaičio dukra, mintimis grįžta į praeitį, kuomet kartu su S. Lozoraičiu dirbo kuriant Lietuvos ambasadą Vašingtone (JAV). „To laikotarpio diplomatijos veikla – unikalus atvejis visoje tarptautinių santykių istorijoje. Kai Lietuva buvo aneksuota, jos diplomatijos tarnybos atstovai tęsė savarankišką veiklą dar visus 50 metų.“ 1990 m. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę ir S. Lozoraičiui pakvietus dirbti kartu, Danutės pirmasis tikslas buvo atidaryti Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone, kurioje apsilankę žmonės gautų tai, ko jiems labiausiai reikia: lietuviai – padrąsinimo, politinės ir dvasinės paramos, amerikiečiai – informacijos, kontaktų su Lietuva.
Tiesa, susikūrusios ambasados išlaikymas buvo labai brangus. Suprasdamas finansinės padėties keblumą, S. Lozoraitis ryžosi prašyti Amerikos lietuvių paramos. „Mažai kam žinomas faktas, kad S. Lozoraitis dirbo be atlyginimo ir iki pat nepriklausomybės atstatymo vertėsi pats“, kalbėjo Danutė. Nuoširdūs padėkos žodžiai iš pranešėjos lūpų skiriami Amerikos lietuviams, kurie buvo visad pasiruošę dirbti ir padėti. 1992 m. vyriausybei nutraukus paramą, Amerikoje gyvenantys tautiečiai šelpė kaip galėjo. Anot Danutės, negailėjo ir tie, kuriems svarbus buvo kiekvienas skatikas. „Mažai tokių misijų, kuriomis padaroma taip daug turint tokį mažą finansavimą,“ – įsitikinusi S. Lozoraičio bendražygė.
Pats būdamas neabejingas savo kraštui, S. Lozoraitis bendram tikslui subūrė daugelį nuo sovietų okupacijos pabėgusių lietuvių, tarp kurių buvo daug šviesių inteligentų. Būtent ta unikali karta padėjo sukurti taip reikalingą kultūrinę erdvę, kurioje visa jėga suvešėjo laisvės idėjos. „S. Lozoraitis niekad nebuvo žmogus be tautos. Jis visuomet sakė: aš atstovauju amžiną Lietuvą,“ – sakė D. Vaičiulaitytė-Nourse.
Po S. Lozoraičio mirties, jo šviesaus atminimo žmona Daniela Lozoraitienė rūpinosi kaip įprasminti vyro darbą, padėti ateinančioms diplomatų kartoms. Vienas iš atminimo projektų – vardinė S. Lozoraičio stipendija, kuri geriausiai besimokančiam Vytauto Didžiojo universiteto Diplomatijos ir tarptautinių santykių magistratūros programos studentui suteikia galimybę atlikti stažuotę Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Romoje. Tikintis, kad jaunųjų diplomatų kelias būtų lengvesnis, o jei ir pasitaikys kliūčių, kad jie eis tiesūs ir visa širdimi tikintys savo vizija. Taip, kaip lietuvių tautos vilties ambasadorius, vilties prezidentas S. Lozoraitis.
S. Lozoraičio atminimas Kaune: 1991 m. suteiktas VDU garbės daktaro vardas; 1994 m. – Kauno miesto garbės piliečio vardas; 1994 m. Kryžių kalnelyje, prie VI forto pastatytas medinis koplytstulpis: „Šis koplytstulpis teprimena lietuvių tautai Viešpaties siųstą prezidentą ambasadorių Stasį Lozoraitį“; tais pačiais metais – S. Lozoraičio vardu pavadinta Žaliakalnio mikrorajono Darželio gatvė; 1995 m. – jo vardą gavo viena iš Garliavos gatvių; prie namo K. Donelaičio g. 58 atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1935–1939 m. gyveno Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, okupacijos metais Lietuvos diplomatijos vadovas užsienyje Stasys Lozoraitis (mirė 1983 m. Romoje) ir jo sūnus Lietuvos ambasadorius Vašingtone ir Romoje, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras Stasys Lozoraitis (mirė 1994 m. Vašingtone)“; 1996 m. Vienybės aikštės skverelyje pastatytas paminklas S. Lozoraičiui; 1998 m. Lietuvos žurnalistų draugija įsteigė Stasio Lozoraičio publicistikos premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“; Kauno 12-ajai vidurinei mokyklai suteiktas S. Lozoraičio vardas; po metų jos muziejuje įkurta S. Lozoraičio memorialinė ekspozicija, o 2007 m. atidengtas Stasio Lozoraičio bareljefas su atminimo lenta; 2000 m. buvusiuose Ministrų rūmuose (dabar VDU rektoratas) atidarytas Stasio vyresniojo ir Stasio jaunesniojo Lozoraičių muziejus.
lzdraugija.lt
