Kabelinė televizija Lietuvoje šiemet atšventė 25-metį. Galima pasakyti ir kitaip: ketvirtį amžiaus. Veikla, kuri buvo visiškai nauja Lietuvoje, o tapo tiek įprasta, kad daugelis laiko kabelinę televiziją (KTV) vos ne komunaline paslauga – kaip vanduo ar dujos.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus kabelinė televizija yra ,,televizijos programų transliavimas ir (ar) retransliavimas per kabelinės televizijos tinklą“. Pastaruoju metu šį terminą baigia išstumti retransliuotojo (ir retransliavimo, kaip pačios veiklos) sąvoka, kuri yra platesnė, išsamesnė ir geriau nusako veiklos esmę: „visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga, kurią teikia retransliuotojas, skirta priimti transliuojamas užbaigtas radijo ir (ar) televizijos programas ar atskiras programas ir tuo pačiu metu nepakeistas perduoti visuomenei elektroninių ryšių tinklais.“ Kitaip tariant, retransliuotojas parenka programas ir pateikia jas abonentams realiu laiku, t.y. niekaip jų nekeisdamas, įvairiais elektroninių ryšių tinklais: įprastinės kabelinės televizijos, plačiajuosčio ryšio, mikrobangės daugiakanalės TV, antžeminės/eterinės ar palydovinės TV. Dabar tokios paslaugos teikiamos ir į mobilaus ryšio įrenginius.
Per tuos dvidešimt penkerius metus kabelinės televizijos rinka pasikeitė beveik neatpažįstamai. Jau seniai KTV operatoriai teikia daug kitų paslaugų: interneto prieigą, balso telefoniją, videostebėseną ir kita. Retransliavimo rinka stambėja, konsoliduojasi, atsiranda labai didelių operatorių, galinčių konkuruoti šioje srityje net ir su monopolijomis.
Šiuolaikinės kabelinės televizijos pradžia laikomi 1948 metai JAV. Pradžioje tai buvo tiesiog techninė galimybė gauti televizijos signalą tose vietovėse, kur eterinės TV signalas buvo silpnas arba nepasiekiamas dėl gamtinių kliūčių, pvz. kalnų. Norint teikti šią paslaugą, reikalinga sukurti gana sudėtingą infrastruktūrą – nutiesti kabelinį tinklą (iš čia kabelinės televizijos pavadinimas), įrengti pagrindinę stotį, kurioje surenkami iš eterio arba iš palydovų programų signalai, apdorojami ir paskleidžiami kabeliais abonentams tokiu būdu, kad jie galėtų priimti signalus televizoriais, o dabar jau ir kitais turimais įrenginiais. Tam, kad vartotojas gautų kokybišką paslaugą, kabelinės televizijos tinklas įrengiamas didžiulėse teritorijose, nutiesiant keliasdešimt ar net kelių šimtų kilometrų magistralinius tinklus, kurie šakojasi ir pasiekia vartotojus – daugiausia daugiabučius gyvenamuosius namus. Po to tinklas išvedžiojamas daugiabučio namo laiptinėse, o taip pat ir abonento gyvenamoje valdoje, ypač jeigu pastarasis pageidauja pasijungti ne vieną, o kelis televizorius skirtinguose kambariuose.
Šiuo metu Lietuvoje yra dviejų standartų kabelinė televizija: senesnioji, analoginė KTV ir naujoji, skaitmeninė KTV, prie kurios kaip porūšis priskiriama didelės raiškos televizija (HDTV) bei interneto protokolo televizija (IPTV), kuri atsirado ėmus statyti šviesolaidžių tinklus (klasikinė kabelinė TV naudojosi koaksialiniais (liet. Bendraašiais, bet terminas praktiškai nevartojamas) kabeliais, „variu“, kaip sako patys operatoriai). Pagrindinis skiriamasis bruožas – kabelinė TV nuo pat pradžių buvo mokama paslauga. Abonentai kas mėnesį moka abonentinį mokestį, kuris skiriasi priklausomai nuo pasirinktų programų skaičiaus ir kitų paslaugų kiekio.
Tam tikra prasme kabelinės televizijos priešistore Lietuvoje būtų galima laikyti kolektyvinės antenos paslaugą. Ji atsirado tiek dėl techninės būtinybės, tiek ir dėl estetinių sumetimų: antenų miškas ant daugiabučių namų grasino paversti stogą rėčiu, ypač jeigu kiekvienas gyventojas imtųsi meistrauti pats. Savaime aišku, kad įvairių formų ir dydžių metaliniai strypai taipogi nepuošė miestų, todėl sprendimas viską sujungti į vieną ūkį buvo logiškas ir pagrįstas. Suprantama, vieną lietuvišką ir dvi rusiškas programas pavadinti kabeline televizija būtų labai drąsu, tačiau tam tikru evoliucijos laipteliu kolektyvinių antenų sistema pasitarnavo.
Šiuolaikinis KTV tinklas yra didelė ir sudėtinga sistema, kurioje veikia ir variniai/koaksialiniai kabeliai, ir šviesolaidžiai; programos priimamos ne tik iš eterio, bet ir iš palydovų arba signalas šviesolaidžiu paimamas tiesiai iš studijos (taip yra su daugeliu Lietuvos televizijų). Dideli operatoriai jungia paskirus skirtingų miestų tinklus į vieną tinklą, su viena stotimi/studija. Jeigu anksčiau vienas miestas buvo lygu vienas tinklas, atsiradus šviesolaidžiams ir skaitmeniniam signalo perdavimui padėtis pasikeitė iš esmės. Naujosios kartos tinkluose naudojami lazerio siųstuvai gali perduoti skaitmeninį TV signalą dideliais atstumais su minimaliais vaizdo ir garso kokybės nuostoliais, tiksliau būtų sakyti – visai be jų, todėl dideliems operatoriams, dirbantiems keliuose miestuose, nėra prasmės laikyti kelias stotis, aptarnaujantį personalą ir pan. Perskirstant kaštus (mažinant jų dalį, skirtą techninei priežiūrai), daugiau pinigų galima skirti naujų paslaugų diegimui.
Tačiau kabelinė televizija yra ne tik (ir ne tiek) tinklas, tačiau ir visuomenės informavimo paslauga. Pvz, JAV, kol nebuvo palydovinės televizijos, daugelį TV kanalų galima buvo pamatyti tik per kabelinę televiziją. Kai atsirado palydovinė TV, ji, aišku, truputį stumtelėjo rinkoje kabelinę, tačiau tik truputį: vis dėlto didžioji transliuotojų dalis ir toliau pagrindiniu savo programų sklaidos šaltiniu laiko kabelinę televiziją, o palydovinė transliacija tarnauja dažniausiai kaip signalo kabelinėms televizijoms perdavėjas, siuntėjas. Absoliuti dauguma žmonių nėra linkę užsiiminėti technologine savišvieta ir eksperimentais: jie nori kuo patogesnės paslaugos – vienu pulteliu, vienu mygtuku junginėti programas, žinomas ir mėgstamas.
Programų parinkimas visada buvo svarbiausias kabelinės televizijos veiklos aspektas. Pradėję nuo 18-20 programų, retransliuotojai šiuo metu siūlo 150 ir daugiau programų, pagal pomėgius, poreikius ir pageidavimus. Kita vertus, būtent programų parinkimas buvo ir iki šiol lieka nuolatinis diskusijų objektas: kokių programų reikia, kokių geriau vengti ar apskritai atsisakyti. Yra dvi grupės programų, kurios nuolat kelia galvos skausmą: tai erotika ir rusiškos programos. Jeigu erotinių programų problema tobulėjant technologijoms beveik ir išspręsta (jas galima koduoti, užrakinti nuo vaikų, arba jos pradedamos rodyti tik vėlai vakare), tai rusiškos programos nuolat yra tiek politikų, tiek kontroliuojančių institucijų dėmesio smaigalyje.
Šios problemos ištakų reiktų ieškoti pačioje kabelinės televizijos veiklos aušroje, kai Maskvos programos buvo transliuojamos Lietuvoje eteriu ir prieinamos visiems gyventojams. Šių programų išjungimas daugelį paskatino tapti kabelinės TV vartotojais: absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų gerai mokėjo rusų kalbą, buvo pripratę prie šių programų ir pageidavo jas žiūrėti toliau. Nors kabelinė TV nuo pat pradžių savo paketuose siūlė įdomias ir vertingas pažintines kitų šalių programas, tokias kaip Discovery Channel, Eurosport, Travel ir kitas, tačiau kol jos pradžioje buvo transliuojamos anglų kalba, jų paklausa buvo gana vidutinė, todėl iki šiol dauguma kabelinės televizijos abonentų pageidauja, kad retransliuojamų programų pagrindinė kalba būtų rusų kalba. Deja, maža Lietuvos rinka ir atitinkamai mažos pajamos iš kabelinės TV paslaugos neskatino programų kūrėjų dubliuoti programas lietuvių kalba. Kitos Europos šalys nuėjo skirtingu keliu: Lenkija, Čekija, netgi neturtinga Rumunija siekė, kad šioms šalims skirtos programos būtų gimtąja kalba. Ypač sektinas šiuo požiūriu yra Lenkijos pavyzdys, kurios didžiulė rinka ir atitinkamas abonentų skaičius (šiuo metu Lenkijoje daugiau nei 4,5 mln.abonentų) leido itin vykusiai adaptuoti populiariausias TV programas savo rinkai: jos yra ne tik lenkų kalba, bet ir pagal susitarimą dalis temų/laidų yra skirta Lenkijai. Tai kartu yra ir savų prodiuserių bei kitų kūrėjų populiarinimas, jų kūrybos sklaida ir, kas be ko, honorarai. Deja, kaip minėjau, Lietuvoje norinčių investuoti į lietuviškas žinomų programų versijas neatsirado, kaip ir mokėti papildomai už lietuvišką vertimą. Nueita lengviausiu ir pigiausiu keliu, pasirenkant rusiškai įgarsintas programas.
Atskira tema būtų Rusijoje gaminamos ir Lietuvoje retransliuojamos programos. Būtent jos sukelia daugiausiai prieštaringų vertinimų dėl kartais atvirai priešiško turinio, dviprasmiško istorinių įvykių vertinimo. „ Kaip tokios programos gali būti rodomos Lietuvoje?“, – dažnai tenka išgirsti pasipiktinimo kupiną klausimą. Labai paprastai. Dar 1989 m. Europos Sąjungoje buvo pasirašyta konvencija ,,Televizija be sienų“, kuri, be kita ko, teigia, kad transliuotojo, įsisteigusio bet kurioje valstybėje – Europos Sąjungos narėje ir veikiančio pagal tos valstybės atitinkamus įstatymus, transliacijos gali būti be apribojimų priimtos ir retransliuojamos visoje Sąjungoje. Harmonizuojant ES ir Lietuvos teisės aktus, VIĮ atsirado 341 str.1 d. pabrėžiantis, jog „Lietuvos Respublikoje laiduojamas laisvas visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimas iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių.“ Norint uždrausti ar kitaip apriboti ES valstybių transliuotojų programų sklaidą, reikia praeiti sudėtingą ir painią procedūrą, kurią būtina derinti su įvairiomis ES institucijomis bei su valstybe, kurioje toks prasižengęs transliuotojas yra registruotas. Reikia pripažinti, kad Rusijos transliuotojai tam puikiai pasiruošė : visos žiūrimiausios Rusijos programos skirtos Baltijos šalių regionui, yra registruotos įvairiose Europos valstybėse: Latvijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, tad teoriškai yra ES valstybių transliuotojų produktas. Kita vertus, su tokia galinga propagandos mašina kariauti reikia nuolat ir kantriai, beveik kaip partizaniniame kare, o ne priešokiais, nuo progos prie progos, nes tokie netikėti ,,šūviai“ dažnai duoda labai nelauktą rezultatą. Prieš keletą metų tuometinis užsienio reikalų ministras pasipiktinęs reikalavo uždaryti ,,Pervyj Baltyjskij kanal“, parodžiusį laidą ,,Amžiaus paslaptys“, kurioje buvo labai ,,savotiškai“ interpretuojami istoriniai įvykiai, susiję su Ribentropo-Molotovo paktu. Keista, kad būrys ministerijos valdininkų nesugebėjo (nenorėjo?) paaiškinti ministrui, kad tai ne Rusijos TV, o išjungti kitos ES valstybės televiziją ne taip paprasta, tačiau dar keisčiau atrodė tai, kad skandalas kilo laidos ,,Litovskoje vremia“ premjeros išvakarėse… Geresnę reklamą naujai laidai turbūt sunku sugalvoti.
Atskirai reikėtų pakalbėti apie kabelinės televizijos operatorių (retransliuotojų) kuriamus vietinės televizijos kanalus. Vakarų Europos šalyse ir ypač Amerikoje, kabelinė televizija ne tik retransliuoja televizijų programas, tačiau ir pati kuria: ilgainiui jos išauga į gerai žiūrimus TV kanalus, pvz, Amerikoje nemažai Premium filmų kanalų, tokių kaip HBO, išaugo iš kabelinės TV filmų kanalo – pradėjo nuo kitų studijų sukurtos produkcijos rodymo, o dabar jau ir patys užsako ir/arba kuria populiarius, žiūrovų labai mėgiamus TV serialus, pvz., ,,Sopranai“ arba ,,Seksas ir miestas“. Be to, Amerikoje dažnai koks nors prieštaringiau vertinamas filmas eterio taip ir nepasiekia, jį leidžiama rodyti tik per kabelinę televiziją, todėl nieko nuostabaus, kad būtent kabelinės TV filmų kanaluose pasirodo patys įdomiausi televizijos filmai ir serialai.
Lietuvoje kol kas kabelinė TV serialų nekuria, tačiau dažnai būtent kabelinės televizijos autorinė programa yra mėgiama ir laukiama: ji surenka ir parodo svarbius miesto ar miestelio įvykius, kurie neturi jokių šansų pateikti į nacionalinių televizijų akiratį, bet labai rūpi vietos gyventojams. Be to, išjungus analoginę eterinę televiziją daug regioninių transliuotojų nebeįstengė išsilaikyti eteryje ir pasirinko kitą sklaidos būdą – būtent per kabelinius tinklus.
Kas šiandien yra kabelinė televizija – visuomenės informavimo paslauga ar telekomunikacijų verslas? Pagal lietuviškus įstatymus – beveik vienareikšmiškai ji priskiriama visuomenės informavimo sričiai: jos veiklą reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas, o licencijas veiklai išduoda Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Tačiau vos prieš porą mėnesių Europos Teisingumo teismas byloje UPC Nederland BV prieš Gemeente Hilversum pripažino, kad kabelinė televizija yra elektroninių ryšių, o ne visuomenės informavimo paslauga (UPC yra didžiausias Europos kabelinės TV operatorius, veikiantis daugelyje Europos šalių) . Lietuvos institucijos dar nepasakė savo nuomonės dėl šios bylos išvadų – tai tikrai revoliucingas sprendimas, iš esmės keičiantis kai kurias nusistovėjusias normas. Tad kol kas kabelinė televizija Lietuvoje yra svarbi visuomenės informavimo veiklos dalis, suteikianti galimybę daugybei Lietuvos gyventojų rinktis ir žiūrėti programas, kurių jie pageidauja.
Vaiva Radikaitė-Žukienė
Straipsnis buvo spausdintas almanache Žurnalistika 2013 (II)
