Juozas PUGAČIAUSKAS
Ritantis vasarai į pabaigą pasitaikė proga nuvažiuoti į Sobuvą, padalyvauti kraštiečių susibuvime. Kaip tapo įprasta,viskas prasidėjo nuo šv. Mišių Jiezno šv. Mykolo Arkangelo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje. Vėliau į Sobuvos kaimo kapinaites (o jos senesnės už Jiezno) nuriedėjo ilga lengvųjų automobilių kolona. Šeimomis, atskiromis grupelėmis aplankyti artimųjų kapai, sukalbėta malda, uždegtos žvakelės. Daugiausia antkapiuose Mikalauskų, Urnavičių, Pucilauskų, Joneliūnų, Skernevičių pavardžių…Ilsisi daugiausia žemdirbių, išauginusių, išleidusių į gyvenimą gabių, darbščių žmonių, tokių kaip fiziologė ir biochemikė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė, profesorė Domicelė Mikalauskaitė ar inžinierius mechanikas, technologijos mokslų daktaras Vincas Joneliūnas.
Pasak Justino Marcinkevičiaus, tėviškėježmogus gauna viską, be ko negalėtų būti žmogumi: kūną, dvasią, kalbą, moralę, žemę ir dangų…Po gimtuoju Sobuvos dangumi į erdvią Mikalauskų ( Simanėlio – taip visiems vietiniams aiškiau, be pravardės niekas negyveno)sodybą rinkosi sobuviškiai. Autentišką – dviejų galų trobą , klojimą, tvartą, kitus trobesius, apsuptą šimtamečiais medžiais, kalvelėmis ir raisteliais, tarp jų išsimėčiusiais žemės lopinėliais. Čia niekas negarsėjo dideliais derliais, bet darbštūs valstiečiai niekada nesiskundė: kantriai dirbo, augino vaikus, klausė išmintingesniųjų patarimo, koja kojon žengė su pažangiais laikmečių virsmais. Sobuviškiai vieni pirmųjų atsisakė senoviškų žemės rėžių, 1901 metais čia jau veikė rusiška valdinė, o 1916 – aisiais įkurta lietuviška parapijinė mokykla. Pasimokę žmonės buvo šviesesni, žingeidesni, ir į meninę saviraišką labiau linkę. Apie 1935 – uosius metus gretimoje Nenartavičių (Šimo) sodyboje buvo suvaidinta J. Skinkio komedija „Moderni kaimo moteris“. Prienų rajono laikraštyje „Gyvenimas“ rugpjūčio mėnesį išspausdintoje nuotraukoje – gal kokios penkios dešimtys žiūrovų ir laimingi vaidintojų veidai. Vienas iš jų – laikraščio redaktorės Ramutės Šimukauskaitės mama Adelė, vaidinusi kaimo moterėlę Magdę, nuvykusią į miestą pas dukrą ir šios sumodernintą taip, kad patiktų žentui. Kai tokia „sumoderninta“ (ryškiai išdažyta, madingai išpuošta) Adelė pasirodė scenoje, žiūrovų tarpe sėdėjusi jos mama neteko žado…“Marš iš čia!” – užriko dukrai. Kilo sąmyšis, vaidinimas nutrūko…Gal taip nė neįpusėjęs jis būtų ir pasibaigęs, jei ne kaimo autoritetas mokytojas K. Skernevičius, sugebėjęs apraminti besipiktinančia išsimaliavojusia dukra moteriškę…Šis linksmas nutikimas buvo nuotaikingai prisimintas šiemet, kai spektaklį, įvykusį beveik prieš 80 metų gretimoje Nenartavičių (Šimo) sodyboje, suvaidino Jiezno laisvalaikio ir kultūros centro saviveiklininkai, vadovaujami dramos režisierės Angelės Jaruševičienės. Ji visai atsitiktinai iš redaktorės sužinojo apie tą prieš daugelį metų nutikusį akibrokštą. Buvo vieningai nuspręsta Sobuvoje, Simanėlio sodybos atšlaime (kas nežino – kieme) pakartoti šią nuotaikingą tėvų ir vaikų santykius nagrinėjančią komediją. Žinoma, Magdė buvo jau kita – A.Stoškuvienė, jos dukra Birutė – mokytoja R. Bubnienė, o ir kiti dalyviai, jau šių „moderniųjų“ laikų atstovai. Tik gal vienas žiūrovas – 93 metų Jonas Joneliūnas galės pasigirti matęs gimtinėje šį klojimo teatro spektaklį du kartus. Dabar ir tada, prieškariu, kai netoliese Simanėlio ganė gyvulius…
Ar dar kas pakartos po 80 metų šį vaidinimą? Nežinia. Neaišku, ar pats klojimo teatras išliks, kaip buvęs labai ryškus XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios tautinio atgimimo, pasipriešinimo rusifikacijai reiškinys. Kaip kultūrinio paveldo objektas jis atskiruose rajonuose atgimė, išsikovojo populiarumą ir žiūrovų pripažinimą. Štai ir Prienų rajone kasmet vyksta šio formato „Vėtrungės“ festivaliai. Ištrūkti iš didelių teatrų mieste, persėsti ant medinių suolų, tarp senove dvelkiančių pastatų pajusti kaimo dvasią, pasigėrėti savamokslių artistų gebėjimais ir entuziazmu – pabūti drauge ir sustiprinti bendruomeniškumo jausmą – jau vien dėlto vertėtų kurstyti tokio saviveiklinio meno ugnelę.
Lzdraugija.lt
