Lietuva turi laimėti informacinį karą ir baigtas kriukis. Taip yra pareiškę aukščiausi šalies vadai, už kurių įžeidimą (ir net pasikėsinimą įžeisti) gresia jei ir ne baudžiamoji byla, tai bent atleidimas iš valdiško darbo, uoliam piliečiui įskundus. Nesigilinant į tai, kas ten kam špygą parodė ir kaip tai susiję su kokio valdiško veterinoriaus galėjimu dirbti, verčiau pasvarstyti – kaip kariauti tą propagandinį karą žiniasklaidoje ir kada jau būsime jį laimėję.
Pirmiausia, įvertinkime karo intensyvumą.
Susivedu į google.com paiešką rusiškai: „западная пропаганда подрывает авторитет“ (Vakarų propaganda griauna autoritetą) – gaunu 259 000 rezultatų. Suvedu lietuviškai : „Rusijos propaganda griauna autoritetą“ – pasiūla maždaug 10 400 nuorodų. Įvertinus auditorijų dydį akivaizdu, kad mobilizacija ir nuorodomis į tai, kad „priešas nesnaudžia” –nenusileidžiame.
O dabar pažiūrėkime į instrukciją – kaip atpažinti priešą.
Priešas, kaip žinia, siekia „Skatinti valdžios ir tvarkos kritiką. Prisidengiant „žodžio laisve“ reikalauti, kad kiekvienas kritikuojantis ir klibinantis režimą bei valdžią turėtų tribūną žiniasklaidoje.“ Bet… šitą teiginį paėmiau būtent iš rusiškos nuorodos į instrukciją, kurioje paaiškinama, kaip atpažinti niekšingus Vakarų šnipų, kurių aplink pilna, propagandos kėslus. Nieko nepadarysi – kare, kaip kare. Metodika turbūt irgi dėsningai panaši.
Taigi, pagal visą šią nenumaldomą logiką ir Valstybės saugumo departamento pateikiamus rašinėlius, kurių dalis įslaptinami, paskui nevykusiai išslaptinami, priešas jau neabejotinai šiapus vartų ir todėl reikia riboti visokių valdžios sprendimų kritikų prieigą prie žiniasklaidos tribūnų. Taip pat kolektyviai skųsti ir smerkti visus, kas būna išgirstas nepagarbiai burnojantis prieš valdžią ar pastebėtas nusispjovęs į bent vieno šalies vadovo portreto pusę?
Sumanymas gal ir neblogas, tik kada bus galima sustoti? O gal dar, kai kurios ukrainietiškos žiniasklaidos pavyzdžiu (kalbinti tenykščiai kolegos sutinka, kad tokia problema egzistuoja), imti kurti ir platinti išfantazuotas propagandines žinias? Tai labai nesunku padaryti net ir nesąmoningai. Antai, „Veidaknygėje“ neaiškaus šaltinio paskleista ir ukrainietiškų portalų kelis kartus pakartota žinia, esą JAV jau pripažino Ukrainą savo sąjungininke, nes Senatas už tai balsavo paskutiniame skaityme, buvo net solidžių Lietuvos apžvalgininkų pasveikinta, parašant „Valio“. Šią „žinią“ paskubėjo paskleisti ir į akademizmą pretenduojantis portalas Geopolitika.lt. Viena tik nelaimė – patikrinus JAV Senato puslapį paaiškėja, kad tuo metu institucija atostogavo ir nebalsavo visai dėl nieko.
Galima suprasti besiginančią Ukrainą, bet net ir jų atvejis nėra pateisinamas. Ką tokia fiktyvi žinia reikš ja patikėjusiems, kurie nesulaukia jokių paneigimų? Ogi tai, kad bus laukiama Amerikos pagalbos ir paskui piktinamasi JAV išdavyste. Kur tai girdėta? Ogi ligi šiol gajoje propagandoje apie neva egzistavusius JAV pagalbos įsipareigojimus mūsų pokario partizanams. Viso to rezultatas – pasitikėjimo ne tik išdavusiais Vakarais, bet ir savo valdžia bei žiniasklaida griovimas. Ačiū Dievui, to mūsuose daryti dar nereikalaujama, bet nemažiau verta pamąstyti ir apie padarinius, kuriuos gali turėti skatinama autocenzūra, kai diegiama nuostata, kad „Rusijos grėsmės akivaizdoje valdžios kritika naudinga tik priešams“. Kokia bus „pokarinė“ atmosfera ir praktika, po tokio informacinio karo, jei leisimės į jį įveliami tokiu pavidalu? Sakome vadas, galvojame – valstybė ir atvirkščiai? Reikia priminimų, kur tai esame girdėję?
lzdraugija.lt
