akimirka iš knygos sutiktuvių. Gražina Švažienė (su gėlėmis) ir Rimantas Dichavičius. Priešais juos – Aldona Daučiūnienė, Menininkų rūmų direktorė. Autorės nuotr.
Neseniai išleistas, kaip sakoma, dar spaustuvės dažais kvepiantis fotoalbumas „Algimantas Švažas“ plačiajai visuomenei buvo gražiai pristaytas spalio 2 dieną. Knygos sutiktuvėse dalyvavo jos sudarytojas maketuotojas Rimantas Dichavičius, Algimanto Švažo žmona Gražina Švažienė, menotyrininkė Aldona Dapkutė, keramikė Teresė Jankauskaitė, kiti menininkai, žurnalistai, Algimanto Švažo bičiuliai ir artimieji. Renginį įžanginiu žodžiu pradėjo ir vėliau moderavo menotyrininkė, leidinio įvado autorė Aldona Dapkutė.Ji apžvelgė patį albumą, jo parengimą bei vietą Lietuvos kultūroje, įvertindama kaip išskirtinai puikų sudarytojo Rimanto Dichavičiaus darbą, pasidalijo įžvalgomis apie visą Amžinatvėn išėjusio talentingo tapytojo kūrybą, prisiminė bendravimo su juo laiką.Algimantas Švažas – išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūroje ir mene, palikusi jame ryškų, neišdildomą pėdsaką.Tai patvirtino ir atsiminimais apie savo bičiulį dalijęsis albumo sudarytojas dailininkas Rimantas Dichavičius. Jis pasakojo, kuo vadovaudamasis sudarinėjo albumą, padedant Gražinai Švažienei.Fotoalbume – puikios, meniškos Algimanto Švažo bei jo artimųjų, bičiulių nuotraukos ir įspūdingiausių darbų reprodukcijos. Tai išties įspūdingas leidinys, užimsiantis deramą vietą Lietuvos kultūriniame gyvenime.Jau patį pirmą leidinio puslapį atvertus į mus pažvelgia išraiškingos, skvarbios tapytojo akys, tarsi kviesdamos: „Susipažinkime: aš – Algimantas Švažas ir kviečiu į kelionę po mano kūrybos pasaulį“, – toks puikus, iškalbingas Algimanto portretas parinktas knygos sudarytojo. Toliau versdami puslapį po puslapio tarsi išties keliaujame po Algimanto Švažo kūrinių parodą bei jo gyvenimą, gėrimės jo darbais, susipažįstame su draugais, bendražygiais, bičiuliais, klausomės jų prisiminimų.Istorikės Vidos Girininkienės įvertinimu, ši knyga – tai ilgalaikis paminklas, nepasensiantis ir po daugelio metų. Be to, jos žodžiais tariant, tai pats geriausias R. Dichavičiaus parengtas albumas, žavintis savo erdve. Menininkė Dalia Matulaitė pasidalijo prisiminimais apie studijų laiką, kai drauge su bendramoksliu Algimantu keliavo po Lietuvos pakraščius – Adutiškį, Dieveniškes, Gervėčius. Kostas Šatūnas sakė: „Jis (A. Švažas) man kaip dvasia, kaip tyro oro gurkšnis“. Jį pratęsdamas Jonas Gudmonas kalbėjo: „Didžiausias ačiū Gražinai ir Rimantui už šią knygą. Negaliu net įsivaizduoti, kad šios knygos galėjo ir nebūti.Kiekviename jos puslapyje jauti Algimanto Švažo jėgą. Ta knyga reikalinga mums visiems, taip pat ir Lietuvos kultūrai. Be jos kultūroje būtų didelė spraga. Jis visada buvo menininkas. Nuo pat pradžių kalbėjo su dideliu entuziazmu apie Vakarų menininkus, o juk tada net bibliotekose medžiagos apie juos nebuvo. Mačiau, kaip jis sutiko žinią apie M. Gimbutienės mirtį. Tai parodė, koks stiprus ryšys buvo su jo kūrybos šaltiniu (kūriniai deivės ir dievybės).“ Keramikė Teresė Jankauskaitė savo prisiminimais nusikėlė į vaikystę, kai pusbrolį Algimantą šaukdavo Algimučiu. Neužmiršti ir jo tėvai – mama Elena ir tėvas Albertas Švažai. „Mes buvome dažni svečiai Švažų namuose. Mano brolis Aloyzas ir aš,“ – kalbėjo Teresė ir įteikė Gražinai ir Rimantui po mažą suvenyrą, savo kūrybos juodosios keramikos taurelę.
Prisiminimais apie savo susitikimus su A. Švažu Gervėčiuose pasidalijo žurnalistas Bernardas Šaknys. Baigdama renginį Gražina Švažienė graudinosi, kad 40 metų prabėgę labai greit, tarsi viena akimirka. Ji nuoširdžiai dėkojo susirinkusiems pagerbti jos vyro atminimą.
Marija Šaknienė
lzdraugija.lt
