Anądien nuėjau į gydytojo V.Razuko knygos „Skambėkite, Vilniaus varpai“ pristatymą. Sužinojau atsitiktinai, bet pasirodė įdomu, nes: 1) jaučiu simpatiją visiems rašantiems nehumanitarams ir nerašytojams; 2) prisiminimai apie prieškario ir pokario Vilnių, kas jau savaime yra neabejotinai vertinga.
Autorius, pastebimai jaudindamasis, pasakojo apie knygos parašymo aplinkybes, įvykius, žmones… Sužinojau, kad gyd.V.Razuko tėvai buvo mokytojai, okupuotame Vilniaus krašte dėstę lietuviškose mokyklose. Laba norėjau daktaro paklausinėti apie tėvus, nes mokytojai Vilniaus krašte – atskira tema. Suprantama, knygos pristatymas- ne ta vieta, kur galima laisvai pasikalbėti su autoriumi – net autografo teko laukti eilutėje. Galbūt kada nors, kur nors…
Visgi tema apie Vilnijos mokytojus labai netgi per mažai žinoma ir pristatoma mūsų visuomenei. Džiugu, kad ėmė rastis vienas kitas mėgėjas, dažnai jau pensijoj besąs koks aktyvus kraštotyrininkas, mėgstantis pasirausti archyvuose, paskaitinėti senus laikraščius ir iš to kruopštaus darbo išleidžiantis knygelę. Be abejo, žymiausi mokytojai, ypač pasižymėję ne tik pedagogine veikla kaip V.Kairiūkštis, M.Šikšnys ar kun.K.Čibiras dažnai ir įvairiomis progomis minimi daugelyje veikalų, nagrinėjančių okupuoto Vilniaus krašto gyvenimą. Ir vis dėlto – buvo daugybė mokytojų, kurie galbūt nebuvo tiek žinomi ir garsūs, tačiau jų indėlis į tautinės atminties kūrimą ir išsaugojimą nė kiek dėl to nemažesnis. Kaip avilyje daugiausia medaus suneša ir korių sulipdo bitės darbininkės, taip ir mokykloje – mokytojai, net ir neišgarsėję knygomis ar paveikslais, bet dori ir sąžiningi, lemia, kokie žmonės kurs šalies ateitį.
Tad tarpukario Vilnijos lietuviškojo švietimo istorija, ypač „Ryto“ draugijos jubiliejaus fone, po truputį gula į knygas ir jau galima susidaryti bent apytikrį vaizdą, kaip beveik dvidešimt metų reikėjo įmanomom ir neįmanomom priemonėm kovoti už lietuvišką žodį lietuviškoje žemėje (ir tai po daugiau nei 40 metų rusiškojo spaudos draudimo!).
O pokario Vilniaus mokytojai dar laukia savo eilės. Daugiausia apie juos galima rasti dabar vis dažniau
Dail Leono Katino tapytas senelio portretas
pasirodančių prisiminimų knygose, kur autoriai aprašo bent jau savo mokytojus. Deja, pačių mokytojų su retom išimtim jau seniai nebėra. Džiugu, kad ne vienas iš jų paliko savo tegu ir rankraštinius prisiminimus ar dienoraščius – anksčiau ar vėliau jie tikrai pasirodys knygų ir knygelių pavidalu. Vis dėlto daugumos mokytojų istorijų niekada nesužinome – neužrašė, nepapasakojo arba dingo neaiškiom aplinkybėm…
Prie amžiams išnykusių istorijų, deja, atsiduria ir mano senelio pedagoginis darbas. Ne kartą jis pasakojo
įvairiausių nutikimų iš savo ganėtinai įdomaus gyvenimo, tačiau tuo metu tai nebuvo tos istorijos, kurios labai sudomintų 15-metę paauglę. Tiesą pasakius, net stebiuosi, kad nemažai jų iki šiol atsimenu, netgi pavardė viena kita kažkur atminties ekrane nušvinta. Ir vis dėlto – didžioji dalis svarbiausių įvykių amžiams liko kukliose Paparčių kaimo kapinaitėse: darbas pasienio su okupuota Vilnija mokyklose, giedras ir šviesus gyvenimas Žasliuose, pakilus, nors ir nelengvas mokyklos vedėjo darbas išlaisvintoje sostinėje, nerimastingas karo laikotarpis Žasliuose ir Kaišiadoryse, rūsčios ir netgi tragiškos dienos pokario Vilniuje… Dabar, kaip ir dauguma tokių neatidžių ir nebrandžių mergiščių, rankioju po trupinį iš visų įmanomų šaltinių: kolegų prisiminimų, kraštotyrininkų leidžiamų knygelių apie vieno ar kito miestelio mokyklą, straipsnių spaudoje, pasakojimų (tik tų kasmet pasakotojų vis mažiau).
(Kartais randu prisiminimų apie žmones, kurie buvo labai arti senelio, ir apmaudu, kokie būna vienašališki kartais vertinimai – nebūtinai iš blogos valios, greičiau iš nežinojimo. Pavyzdžiui, prieš keletą metų daug buvo rašoma apie mokytoją J.Kviecinskienę, anuomet su dideliu pasiaukojimu besirūpinusią ištremto V.Uždavinio vaikais. Taip atsitiko, kad paskutinę gyvenimo dalį gyveno ji su našliu tapusiu mano seneliu. Deja, poniai Jadvygai pritrūko paprastos moteriškos šilumos pasirūpinti našlaite likusia mano mama – tad ir tie žygdarbiai man kitoje šviesoje atrodo).
Romantizmo paveiktas, be to, vedęs žymaus šviesuolio, patrioto, kraštotyrininko P.Virako dukrą, senelis visą gyvenimą buvo nepataisomas idealistas, žmonėse ieškojęs gerumo grūdo ir neleidęs sau nusivilti žmonėmis dėl kiauliško ar net niekšiško kieno nors poelgio. Nepaprasto pakantumo ir kultūros žmogus, nors buvo baigęs tik mokytojų kursus ir tik gerokai vėliau – mokytojų seminariją. Buvo šaulys, įvairių patriotinių organizacijų, tarp jų ir „Vilniui vaduoti sąjunga“, narys, tačiau ne vienerius metus dirbo itin sulenkėjusiose vietovėse tokiose kaip Aukštadvaris, Vievis, Kazokiškis ir kalbėjo su vaikais ir jų tėvais abiem kalbom – lenkų ir lietuvių. Baisėjosi žydų šaudymu ir kaip sugebėjo, taip stengėsi jiems padėti: artimai bendraudamas su Žaslių policininkais, prie kortų ir degtinėlės sužinojęs apie baudžiamąsias akcijas, įspėjo ne vieną pažįstamą miestelio žydą. Keli žydai sugebėjo išsigelbėti (kaip įtariu, tapo tarybiniais partizanais). Po karo tie septyni ar šeši žydai padėjo seneliui išvengti beveik mirtinos kelionės į amžinojo įšalo žemę : parašė laišką saugumui apie tokio ir tokio „draugo“ pagalbą. Senelis nešiojosi tą laišką beveik iki mirties.
Knygos autorius gydytojas Vytautas Razukas
Tokių ir panašių istorijų galėjo būti ištisa knyga. Kai senelis mirė 1979 metais, atėjo daugybė ne tik jo mokinių, bet ir senų mokytojų, kurie dirbo kartu Vilniuje – prieš karą ir po jo. Bijau dabar netiksliai užrašyti jų pavardes, bet viena supratau: jie buvo labai solidarūs, tie Vilniaus mokytojai lietuviai. Ir todėl tikiuosi, kad kada nors visi Vilnijos mokytojai, net patys kukliausi ir romiausi, bus pagerbti vienoje bendroje knygoje, kokios technologijos ar formato ji bebūtų.
Tokios mintys man sukosi, klausant daktaro V. Razuko knygos pristatymo. Knygos perskaityti nespėjau, nes tik tame vakare ją tenusipirkau. Kažkur skaičiau recenziją, būk tai knyga ištęsta, pasakojimas netolygus ir t.t. Gal ir taip, bet tai visai nesvarbu. Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie išėję į pensiją rašo atsiminimus, o ne guli ant sofos, spokso į televizorių ir keikia visą pasaulį, o ypač Lietuvą. Kaip sakė V.Razuko mokinys prof.M.Miglinas: „daug galvojau padaryti tą ar tą, o čia imta ir padaryta“. Visų mūsų, mylinčių Vilnių ir vilniečius, džiaugsmui.
Vaiva Radikaitė
vaivara.lt
