Mane, nejauną ir fiziškai neįdomią moterį, prigavo vienas kapitonas. Žinote, kuris? Ogi karo kapelionas! Paprašiau supažindinti su kuriuo nors karininku, kad galėčiau paklausinėti apie karių gyvenimą. Be to, žvėriškai noriu, tiesiog geidžiu pavaikščioti po kareivines, visur pakaišioti nosį. Visur, išskyrus ginklų saugyklą, nes šautuvų ir visokių ten brauningų mirtinai bijau. Ir ką? Ir prigavo, nesupažindino.
Redakcijoje pasigyriau, kad eisiu į kareivines (kai dar nebuvau prigauta), susitiksiu su kariškiais. Bendradarbiai subruzdo: „Turime dvi netekėjusias, surask joms vyrus karininkus.“ Esu pareigingas žmogus, todėl klausiu vienos visai jaunos kolegės, dar studentės, kokio vyro ji norėtų. Išgirdau: „Kad būtų gero kūno sudėjimo, aukštas ir protingas.“ Na, nieko naujo. Mano mama pasakojo, jog jos jaunystėje populiarus bei vertinamas tipas buvo „aukštas, juodas, garbanotas“. Tiesa, mano jaunystėje (et, seniai jau ji palėpėje…) kelti kiti reikalavimai jaunikiams. Vertinome protą, išprusimą, humoro jausmą, blaivybę ir… antisovietines pažiūras. Kažkaip to ūgio ir grožio neakcentavome. Na, bet gal tik mano aplinkoje taip buvo? Kas ten žino.
Tą pačią dieną „kavinomės“ su dviem draugėm ir jų dukterimis. Ir vėl, sprogdama nuo smalsumo, pasakoju, kad gal eisiu į kareivines, matysiu kariškių. Jei pavyks aptikti viengungių, tai ar norėtų susipažinti? Abi panelės, irgi jaunos, bet jau po studijų, tuoj pat susidomėjo. Paklaustos, kokio vyro norėtų, pagalvojusios atsakė, kad negeriančio, protingo, „nesmarkaus“, o karininko profesija joms labai imponuoja. Mat kaip yra. Karininkai visada ir visoms damoms patinka.
Kaip sakoma, prie daikto pasikalbėjau su laiptinės 16–18 metų kaimynais. Vaikinų nuomonė buvo vieninga ir tvirta, bet lakoniška: „Kariškiai – jėga!“ Štai taip.
O ką gi aš žinau apie kariškių gyvenimą ir kaip jį įsivaizduoju? Man viskas atrodo štai taip.
Tarnauti kariuomenėje – tai tau ne žvirblius melžti. Keltis reikia beprotiškai anksti. Žaibiškai praustis, rengtis, pusryčiams valgyti košę, valyti dantis, stovėti rikiuotėje, žygiuoti, daryti visokius „egzersisus“ su ginklais, bėgti, plaukti su pilna mundiruote ir kuprine ant pečių per dumbliną ežerą, pagal grafiką visiems vienu metu sutūpti viešai neskelbtinu reikalu miškelio prieglobstyje, šliaužti per ražienas ar Kauno gatvėms identiškus paviršius, vėl valgyti košę, tik šį kartą gal žirnių, mokytis, t. y. atmintinai kalti, panašioje į sporto salę vietoje ardytis iki devinto prakaito, vėl valgyti košę (gal perlinę?) ir t. t., ir pan. Tai čia būtų pėstininkams. Gi ką daro artileristai, aviatoriai, kiti motorizuotieji, sunku įsivaizduoti. O jau inžinerinis pulkas, tai visai baisu!
Štai kodėl mes, civiliai, į kariškius žiūrime su baiminga pagarba. Nes yra už ką gerbti. Tarnavimas kariuomenėje – ne istorija su geografija! Nors geografijos, ko gero, trupučio reikia. Ar kokios topografijos.
Dar vienas sukrečiantis dalykas yra uniformos priežiūra. Imkim, pvz., gydytojus. Kokį chalatą užsivilko, toks gerai. Svarbu, kad būtų švarus. Kariams viskas kitaip. Uniforma turi būti kaip ledas, batai kaip veidrodis, kepurė kaip meno kūrinys. Baisiausia, turbūt, yra sagos. Joms reikalinga ne mažesnė tvarka, kaip NASA kosminiam aparatui.
Pagalvojus, kokiai civilei moteriškei – tai kas jai! Atirusius sijono palankus visada gali „grafke“, oficialiai vadinama žiogeliu, greitosiomis prisisegti. Negražu, žinoma, bet trumpam vis išeitis. Tačiau karys su „grafke“?! Na jau ne! Vadinamasis kario įpakavimas dieną naktį privalo būti perfectum. Atsipalaiduoti galėjo koks nors Pendžabo šaulių pulko majoras, bet tik praeityje. Nes ten Indija. Tigrai, skorpionai, kobros, gal netgi ir varanų tada buvo. Čia tau ne gegutės ir čiurliai. O Lietuvos karys visada esti kaip, na, kaip… Kaip Briusas Vilisas, štai koks! Ir jo uniforma elegantiška lyg Džordžo Klunio kostiumas.
Viską susumavus, galima tik patvirtinti išvadą: kadangi karius yra už ką mylėti, tai mylime jus be jokių pastangų, kažkaip savaime.
Nors ir nedaug težinau apie mūsų kariuomenę, bet tvirtai tikiu, kad kilus pavojui apginsite Lietuvą. Laisvę, mus, vaikus ir namus. Pasitikiu jumis ir tai nėra tušti žodžiai.
Dažnai pagalvoju apie jūsų šeimas. Mamas, jus mylinčias besąlygiškai, iki paskutinio atodūsio. Tas, kurioms jūs visada esate ir liksite vaikai. Berniukai ir mergaitės. Brangūs, nuostabūs, gražiausieji, protingiausieji. Ir apie tėvus, paauglystėje vadintus „mano senis“. Jie rūpinosi ne vien tuo, kad būtų už ką nupirkti batukus, kuprinę, striukę, knygas. Jie įkvėpė jums kario dvasią. Esu tuo tikra, nes jei ne šeimoje sklindantys fluidai, pasuktumėte kur nors į ekonomiką, geodeziją ar menotyrą. Ką ir bekalbėti apie jūsų pačių moteris, kurios ne vien gimdo, augina vaikus, kepa, verda, prižiūri tvarką, sukuria tai, ką vadiname namais. Jų gyvenimas vis dėlto kitoks, nei, tarkim, gydytojų ar redaktorių žmonų, nes visada gali atsirasti netikėtumų. Kaip ir tėvams, joms rūpite kiekvieną dieną, valandą. Kai esate susipykę – irgi. Taip, būti kario žmona yra garbė, bet tuo pat metu ir nuolatinis rūpestis.
Mes, Lietuvos piliečiai, dėkojame jums, kad saugote mus, kariai! Esame dėkingi ir jūsų šeimoms.
lzdraugija.lt
