A.Aleksandravičius
Mūsų visuomenė dažnai svarsto „kaip pagerinti verslo aplinką Lietuvoje ir sustabdyti emigraciją“. Net moksleiviams rengiami tokie „idėjų konkursai“. Prieš ketverius metus, 2010-ųjų gegužės 21 d., Tauragės Žalgirių gimnazijos merginos Seimo nariams išdėstė labai šiuolaikišką, realistišką „alternatyvią Vyriausybės programą“: reikia rečiau ir tyliau minėti (geriausia –visiškai užmiršti) sovietų okupaciją, masines darbščiausių Lietuvos ūkininkų tremtis į Sibirą, išniekintus lietuvių partizanų palaikus miestelių aikštėse prie Rusijos kariuomenės garnizonų ir ginkluotų parsidavėlių būstinių, nes Lietuvos Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienos nepatinka Rusijai, kuri, anot Tauragės „žalgiriečių“, yra „pagrindinė mūsų šalies strateginė partnerė, svarbiausia energijos išteklių tiekėja“…
Konkurso organizatorius liberalas Petras Auštrevičius atidžiai susirašė į savo nešiojamąjį kompiuterį modernių moksleivių pasiūlymą dažniau rengti tranzitinės Lietuvos politikų ir verslininkų „pasitikėjimo“ konferencijas su Vladimiro Putino patarėjais, o jeigu pasiseks – net ir su pačiu Šeimininku.
Šiuolaikinis lietuviškas jaunimas su XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvos-SSRS draugystės organizacijos narių mąstysena ne iš Rusijos „karinių- patriotinių stovyklų“ iškrito (nors pastaruoju metu vis dažniau girdime, kad kai kurie jaunieji Lietuvos piliečiai stažuojasi ir ten). Tokią šiuolaikinių lietuviukų pasaulėžiūrą nulipdė ( nudrėbė) jų pedagogai, skatinantys savo mokinius žvelgti plačiau, atsiverti Rytams ir Vakarams (šia kryptimi – kiek leis Šeimininkas).
Iki šio gruodžio 1,5 tūkst. Lietuvos pažangiųjų mokytojų (matyt, ir Tauragės Žalgirių gimnazijos lituanistai) surašė peticiją, kad dvejus metus rengiama nauja mokyklinė lietuvių kalbos ir literatūros programa bus labai bloga, perkrauta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laiškų,1988 m. Sąjūdžio ir 1990 m. Atkuriamojo Seimo vadovų kalbų, pogrindinės katalikiškos spaudos leidėjų kaltinimų sovietų okupacinei valdžiai SSRS teismuose tekstais, žalos jaunimo sąmonę „siauromis politinėmis nuostatomis“, pasenusiomis tautiškomis sakmėmis ir padavimais, „nebeaktualiais“ Šventojo Rašto pasakojimais, „vien apie lietuvišką kaimą“ rašiusių XX a. literatūros klasikų apsakymais.
Bet labiausiai kolektyvinės peticijos autoriai susirūpinę, kad per pamokas nagrinėjamos „rūsčios, griežtos“ Lietuvos antisovietinių 1944-1953 metų partizanų dainos „Palinko liepa šalia kelio“, „Kai laisvės aušroj mes išėjom“ atims iš mokinių „skaitymo malonumą“. Pusantro tūkstančio mokytojų įsitikinę, kad jaunoji išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų karta nesupras, kokią žinią jai prieš 65 metus stengėsi perduoti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Dainavos apygardos vadas, nedaug už dabartinius dvyliktokus vyresnis vakarykštis Alytaus gimnazistas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, prieš pat didvyrišką mirtį savo dienoraštyje svarstęs: „ Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant (…). Pagaliau, mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės neapleidom.“
Naujoji mokyklinė lietuvių kalbos ir literatūros programa turi trūkumų. Bet ne tokių, apie kuriuos kalba „pasipiktinusi pedagogų bendruomenė“. Į naujus literatūros vadovėlius Švietimo ir mokslo ministerija ketina sugrūsti ir Bernardo Brazdžionio, ir Salomėjos Nėries lyriką. Keista kaimynystė. Dainius, šaukęs okupantų užguitą tautą atsitiesti, ir Maskvos propagandos lakštingala. Į kompaniją betrūksta V. Lenino literatūrinės premijos laureato Eduardo Mieželaičio. B. Brazdžionis 1943 m. išleido poezijos rinkinį „Per pasaulį keliauja žmogus“, o E. Mieželaitis 1953 m. „už Atlanto prieglobstį suradusiai lietuvių liaudies atplaišai“ atsakė „kumščiu geležiniu“ – eilėraščiu „Per pasaulį keliauja šuva“.
B. Brazdžionis nebuvo vien minios poetas, propagandininkas. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai lankėsi Vilniaus Santariškių vaikų ligoninėje ir dovanojo knygų ligoninės bibliotekai. Taip pat ir iliustruotą Vytės Nemunėlio poemėlę „Meškiukas Rudnosiukas“. V. Nemunėlis – B. Brazdžionio literatūrinis slapyvardis, linksmojo lokiuko Rudnosiuko nuotykius be galo mėgo prieškario vaikai, o šiandieniai pypliai nuskriausti – nežino, kas ten „šliumpu-pumpu, šliumpu-pumpu“ sunkiai eina miško takeliu.
Jeigu dar vienas „protestuotojų“ nemėgstamas literatas Jonas Biliūnas, kurio alegorinės novelės „Kliudžiau“, „Laimės žiburys“ niekuo nenusileidžia prancūzų lakūno Antoine de Saint-Exupery apsakymui „Mažasis princas“, būtų rašęs angliškai arba prancūziškai ir nebūtų mažos tautos atstovas, šiandien galėtume didžiuotis savu Nobelio literatūros premijos laureatu.
Kur kitur, išskyrus mokyklines literatūros pamokas, kurias nepatenkintieji pedagogai siekia apvalyti nuo „senienų“, Lietuvos vaikai bent akies krašteliu žvilgteltų į lietuvių tautinės savigarbos žadintojo sulenkintoje ir surusintoje XIX a. Lietuvoje, istoriko Simono Daukanto veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“?
O istorinę atmintį praradusiam brandos atestatą gavusiam Lietuvos jaunimui, gyvenančiam Londone, bet šėlstančiam gastroliuojančių Rusijos estrados žvaigždžių koncertuose, savo „ideologines vertybes“ ir pilietybę mielai suteiks V. Putino naujoji Rusija.
lzdraugija.lt
