Juodos, juodos akys… Amžinybės Rytas –
Atsivėrė durys… Juodas kambarys –
Durų nereikėjo man atidaryti –
Man kažkas atvėrė kambario duris.
Kęstutis Genys
Prabėgo beveik du dešimtmečiai, kai 1996 m. gruodžio 15 dieną Anapilin iškeliavo mano tėvelis, Lietuvos laisvės šauklys – Kęstutis Genys.
Tos dienos rytas išaušo rudeniškai šiltas. Per ligoninės langą matėsi pliki medžiai, o ant padrėkusios žemės ilsėjosi pavargusi rudai žalia, žolė ant kurios straksėjo maži paukštukai, rankiodami lesalą, kartas nuo karto suplasnodami sparneliais ir kiek pakildami aukštyn, bet tuojau pat ir vėl nusileisdami ant mūsų nuodėmingos gimtosios žemės.
Aktorius su žmona
Prieš vidurdienį, tėvelis išgėrė kelis gurkšnius apelsinų sulčių, suvalgė kelis banano kąsnelius ir, jausdamas, kad artinasi Didžioji paslaptis, ilgai kalbėjosi su savo žmona ir mano mama Lolita. Jis kalbėjo tyliai, labai tyliai, visą laiką savo rankoje laikydamas žmonos ranką, savo šios žemės angelo sargo ranką, jai skirdamas paskutinius žodžius, kuriuos girdėti buvo lemta tik mano mamai ir Dievui.
Artėjant pirmai valandai dienos, mano tėvelis nusišypsojo, užsimerkė ir užsnūdo. Taip ir užgeso miegodamas. Tokios mirties ne kartą ir prašė Visagalio – lengvos, be skausmo, be kančios, neraižančios nagais artimųjų širdis. Ačiū Tau, Viešpatie, už tai.
Spektaklyje „Barbora Radvilaitė”
Gruodžio penkioliktos dienos metamorfozė prasidėjo tuojau pat, staiga ir netikėtai, kai tik tėvelis iškeliavo. Aš puikiai pamenu tą dieną, kuri mano atmintyje yra šalia, taip arti, kad galiu ją paliesti. Šilumą per kelias valandas pakeitė netikėtai atkeliavęs šaltis, dangus apsiniaukė, papūtė žvarbus šiaurys ir į žemę pradėjo kristi snaigės, piktai gainiojamos įsismarkavusio vėjo. Atėjo žiema.
O dabar, kiekvieną dieną vis dažniau ir įkyriau į mano širdį skverbiasi nerimas ir priekaištai. Kiek daug nepasakyta tėvui žodžių, kiek daug neišklausyta jo minčių, kiek mažai bendrauta ir kiek daug tuščiai bei beprasmiškai sudeginta metų, dosniai padovanotu Kūrėjo.
Mano tėvelis dažnai minėdavo, kad tikrasis jo pašaukimas ne teatras, bet poezija. Tie žodžiai kartais mane stebindavo ir net žeisdavo, nes visada buvau įsitikinęs, kad Kęstutis Genys yra didis aktorius. Šimtus, o gal ir tūkstančius valandų praleisdavau Kauno dramos teatro salėje ir su džiugiu pasididžiavimu širdyje stebėdavau tai, kas vyksta scenoje, kur mano tėvas be jokio pasigailėjimo save degindavo kūrybos liepsnose iki pelenų, iki paskutinio kraujo lašo.
Kitaip jis nemokėjo gyventi, bet ar reikia kitaip?
Nuotraukos iš šeimos archyvo
lzdraugija.lt
