1918 m. vasario 16-osios nutarimas būtų ir likęs tik Lietuvos Tarybos vidaus vartojimo dokumentas (iš tiesų toks jis ir buvo sukurtas), jeigu ne leidėjas Martynas Kukta. Jis išspausdino kelis šimtus laikraščio „Lietuvos aidas” egzempliorių su Nepriklausomybės akto tekstu. Vasario 16-osios deklaracija iš rankų į rankas keliavo po visą etninę Lietuvą, pasiekė užsienio lietuvių kolonijas. Įsiutusi kaizerinės Vokietijos okupacinė administracija nesiryžo nubausti 20-ties Nepriklausomybės akto signatarų, tačiau atkeršijo leidėjui M. Kuktai – vokiečių kareiviai išdaužė jo spaustuvę, sulaužė rotacines mašinas, siautėjo taip pat nuožmiai, kaip sovietų desantininkai Vilniaus Spaudos rūmuose, Radijo ir televizijos komiteto pastatuose, TV bokšte 1991 m. sausį.
Nori paversti gudu
Lietuva per mažai atsidėkojo faktiškajam 21-ajam Nepriklausomybės akto signatarui – jis retkarčiais prisimenamas tik per valstybės atkūrimo metines. Baltarusiai jau pasisavino Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Dabar nori ir M. Kuktą padaryti „gudu” (mat jo spaustuvė, pasigailėjusi beteisių carinės Rusijos gudų, baltarusiškai spausdino jų poetų kūrinius, kalendorius). Tačiau M. Kukta gimė Anykščių krašte, lenkų persekiojamas už lietuvišką patriotinę veiklą iš okupuoto Vilniaus 1924 m. pasitraukė į Kauną, o jo brolis Juozapas Kukta, lietuvybės puoselėtojas Rytų Lietuvoje, buvo pirmasis Kaišiadorių vyskupas iki pat mirties.
Ne valdžia, ne šuo, o karys
Nepriklausomos Lietuvos žiniasklaida per 25 metus kelis karus pakeitė įvaizdį. Iš pradžių mėgavosi, kad pataikaujantys politikai laikraščių redakcijas, TV kanalų valdytojus vadina „ketvirtąja valdžia”. Kai du rusų bankininkai nuo Lietuvos teisingumo pabėgo į Londoną ir Maskvą, palikę likimo valiai nuosavus spaudos koncernus, nuo lesyklėlių nustumti žinasklaidos lyderiai norom nenorom patrumpino savo didybės maniją ir sutiko kukliai vadintis „demokratijos sarginiais šunimis” (nors tai irgi toli nuo tiesos). Pilkus megztinius (derančius prie jo akių ir intelekto) vilkintis Kremliaus šeimininkas dabar kuria Eurazijos kalifatą nuo Vladivostoko iki Dublino, ryškiaspalviams ES lyderiams baimingai traukiantis Rusijos prezidentui iš kelio, todėl tikras žurnalistas šiandien turi būti karys – lietuviškos tapatybės ir Europos krikščioniškų šaknų gynėjas.
Kam parsiduos žiniasklaidos koncernai?
Laisva, pilietiška spauda – ne mažesnis nacionalinio saugumo veiksnys nei energetika ir kariuomenė. Laikraščiu galima užmušti ne tik musę ar kokį politikos veikėją, bet ir valstybės okupaciją paversti „savanorišku prisijungimu”. Sunkmečiu (2009-2012 metais) sumažėjus Lietuvoje leidžiamų laikraščių ir žurnalų, tik per 3 metus daugiau nei du kartus padidėjo įvežamų iš Rusijos leidinių srautas. Vieni primityviau, kiti gudriau aiškino, kad sovietų, o ir carinė okupacija buvo Lietuvos „aukso amžius”.
Kai po Minsko „paliaubų” ES nutrauks „nereikalingus” ekonominius ir politinius suvaržymus Rusijai dėl Krymo aneksijos ir Rytų Ukrainos šliaužiančios okupacijos, Lietuvos laikraščių redakcijos vėl pradės ieškoti užsienio investuotojų. Bet lietuviška spauda domėsis tikrai ne Amerikos žiniasklaidos magnatas australas Rupertas Murdochas, o Kremliui artimas Rusijos „aliuminio karalius” Olegas Deripaska.
Kairioji nuokrypa
Žinoma, tokių šeimininkų finansuojami laikraščiai Rusijos agresiją Ukrainoje vadins taip, kaip įprasta Maskvoje – „humanitarine pagalba banderininkų persekiojamiems tėvynainiams”. Italų rašytojas Carlo Mazonis satyriniame detektyviniame romane „Pupuliuk, saugokis!” pasišaipė, kaip parsidavę žurnalistai ir papirkti advokatai kruvinus banditus paverčia nekaltais avinėliais – mafijozas, įsmeigęs peilį verslininkui į nugarą, pasirodo, ne žudikas, o „gailestingasis samarietis”, ištraukęs ginklą iš žaizdos, palengvinęs aukos kančias…
Vakarų sociologų duomenimis, žiniasklaida (išskyrus specializuotus ir partinius leidinius) dažniausiai būna kairuoliška, nemėgsta konservatyvių, krikščioniškosios demokratijos partijų. Nenuostabu – tyčiodamasis iš amžinųjų vertybių, būsi gerokai skaitomesnis, žiūrimesnis, negu pasakodamas šventųjų gyvenimus.
„Valdomos demokratijos” lietuviška atmaina
LRT spaudos apžvalgininkai su ypatingu pasimėgavimu praneša, kai sumažėja Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų reitingai, ir džiūgauja, kad socdemai „pirmą kartą šalies naujausių laikų istorijoje gali laimėti antrus Seimo rinkimus iš eilės”, o krikdemų lyderio Andriaus Kubiliaus visuomenė nemėgsta labiau nei su Maskva koketuojančio Vilnijos lenkakalbių lyderio Valdemaro Tomaševskio. Tai „valdomos demokratijos” lietuviška atmaina. Rusijoje amžinai viešpatauja V. Putinas, Lietuvoje – Algirdo Butkevičiaus, Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso trejetas.
Lietuva – paradoksų kraštas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pagrįstai pavadina Rusiją teroristų lizdu, o Marijampolės pataisos namų kalinys recidyvistas, riebiai maitinamas iš Lietuvos piliečių mokesčių, aiškina, kad jam įdomiausi ir teisingiausi – Kremliaus už virvučių tampomi Rusijos TV kanalai. Jeigu Lietuvos valdžia nesugeba visoje mūsų šalyje uždrausti rusiškų putiniškų TV kanalų, tai gal bent kalėjimuose reikia įvesti tvarką? Narkotikų uostyti ir degtinės lakti kaliniams juk neleidžiama. Kodėl ideologiniai kvaišalai nedraudžiami?..
lzdraugija.lt
