Kęstutis Genys
LIETUVOS VARPAI
Pakelkim savo širdis! Dievas tenebaudžia
Tų, kurie mūs žemę pavertė kapais.
Tegu netyla varpas, bet tegu jis gaudžia!
Prisikėlimą skelbkit, Lietuvos varpai!
Tegu kiekvienas varpą savyje nulieja,
Tegu sulydo širdį kiekviena širdis –
Į vieną širdį, kaip į varpą vieną –
Visa išeivija, visa mūsų šalis!
Kas laisvę kaip varpus į dangaus bokštus kelia –
To niekas nepavergs! Tautos nenugalės,
Kuri į Dievą tiki ir aukotis gali,
Išlydžius laisvės varpą iš pačios širdies.
Nuotraukos aut. Narcizas Freimanas
Šiandien, prabėgus ketvirčiui amžiaus, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, aš prisimenu savo tėvelio žodžius, kuriuos jis kalbėjo tą didžiąją šiltą pavasario naktį.
O pasakojo jis apie tai, kaip jaunas partizanas Jurgis Kabišius nuo Pažėrų, smulkios ir trapios fizinės prigimties, daugiau merginoms būdingais švelnaus grožio veido bruožais, kiekvieną vakarą į savo rankas mieliau imdavęs virkdyti armoniką nei vokišką automatą, vidury baltos dienos, persirengęs moterimi, nupylė visų nekenčiamą tautos išdaviką pačiame miestelio centre, aplinkui knibždant stribams ir rusų kareiviams. Pasakojo apie tai, kaip Jurgio sesuo Ona Kabišiūtė, eidama pievomis greta savo gimtosios trobos, stribo įsakyta sustoti išdidžiai nusispjovė išdaviko pusėn ir aukštai iškėlusi galvą nužingsniavo miško pusėn: išdidi ir laisva, garbinga ir ori. Perbalęs ir pykčio negalintis sutramdyti tautos išdavikas jai į nugarą paleido automato seriją, kuri atėmė merginai gyvybę. Tačiau kulkos yra bejėgės prieš nemirtingą sielą, prieš tikėjimą, prieš meilę žmogui ir savo tėvynei.
Prieš ketvirtį amžiaus kovas buvo labai šiltas. Net žemė garavo ir skleidė stebuklingą atgimimo svaigulį, kuriuo godžiai kvėpavo visa Lietuva, ir tą alsavimą galėjai net išgirsti. Lietuva buvo lyg didelė bažnyčia, kurioje viešpatavo visuotinis susikaupimas, malda ir prisikėlimo stebuklo laukimas. Po ilgos okupacijos, nesibaigiančių tremčių ir ciniškos nepagarbos tautai, kuri kažkada lyg siena saugojo Vakarus ir Rytus nuo žiaurių mongolų antplūdžio, po visų okupantų pastangų ištrinti šį Žemės lopinėlį iš pasaulio atminties, pagaliau aną devyniasdešimtųjų kovą beveik visa tauta įtempė visas jėgas, glūdinčias krauju permirkusioje tėvynės žemėje, ir varpas suskambo, skelbdamas prisikėlimą naujam gyvenimui.
Tiesa, tuo laiku nepriklausomybės atkūrimas kai kam kėlė baimę ir erzelį. Tie žmonės laisve nesidžiaugė ir istorijos ratą mėgino pakreipti atgalios. Jie įraudusiais veidais Lietuvą gąsdino artėjančiomis baisiomis pasekmėmis, kurias sukels tautos išrinktųjų skuboti sprendimai, ignoruojant žingsnelis po žingsnelio genialią aksiomą, isteriškai buvo klykiama apie istorinę klaidą, o kiek vėliau, demokratijos tėvui Gorbačiovui paskelbus ekonominę blokadą, staiga atsirado dar genialesnė moratoriumo idėja. Moratoriumas nepriklausomybei turėjo mus visus išgelbėti nuo neišvengiamo kracho, kurio atėjimą Algirdas Brazauskas įvardindavo preciziškai tiksliai – po dviejų savaičių.
Ačiū visiems Lietuvos žmonėms, kurie tuomet nepamiršo garbės ir orumo bei nepasidavė skleidžiamai baimės ir nuolankumo propagandai. Ačiū visiems, kurie to nepamiršta ir šiandien, kai Lietuvos žiniasklaida kasdien kažkodėl užsispyrusiai skelbia skystablauzdžių lietuvaičių siusiojimą į kelnaites dėl atnaujinamos karinės prievolės, kurios jie bijo it velnias kryžiaus, ir visą Lietuvą bei jos gyventojus gąsdina tuo, kad jie, lyg būtų kokie išskirtiniai pasaulio bambos, tokioje Lietuvoje gyventi nenori ir būtinai emigruos. Vaje, kokie baisūs ir tragiški Lietuvai praradimai… Galima būtų garsiai juoktis, jei visi tie paistalai nebūtų alyvos pilstymas į Putino propagandinio aukuro ugnį, ar tai atliekant sąmoningai, ar tik iš kvailumo. Tačiau kvailumas, kaip ir sunkus girtumas, atsakomybės už savo veiksmus nepanaikina.
Su nepriklausomybės atkūrimu, su Kovo 11-ąja, brangieji!
lzdraugija.lt
