2015 m. balandžio 27 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Mažojoje salėje vyko paskaita – diskusija: „Kaip ir ar keičiasi profesionalioji žurnalistika ir kodėl mums tai turėtų rūpėti?“.
Joje dalyvavo Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininkės pavaduotojas Viktoras Trofimišinas ir žurnalo „IQ” vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius. Diskusiją moderavo VDU prof. dr. Auksė Balčytienė.
Susitikimo metu aptarti pastarojo laikmečio lietuviškos žiniasklaidos pokyčiai, diskutuota apie spartų profesionalumo mažėjimą, būsimus auditorijos lūkesčius, naujienų apmokestinimo galimybę, samprotauta, kas padėtų išlikti kultūrinei (ir apskritai) žiniasklaidai bei svarstyta apie šios profesijos ateities perpektyvas.
Prof. dr. A. Balčytienė:
– Žvelgdami į pastarųjų kelerių metų žiniasklaidos pokyčius Lietuvoje, Jūs esate labiau optimistai ar pesimistai?
O. Lukošius:
– Mano nuomone, drastiškų pokyčių žiniasklaidos rinkoje, kaip versle, neįvyko, tačiau mes sėkmingai važiuojame žemyn. Situacija gan prasta. Kalbant apie žurnalistikos kokybę, profesijos prestižą – labai prarandame pozicijas. Tą reikėtų sieti su keletu dalykų – 2008-ieji buvo kritiniai žiniasklaidoje, maždaug 70 proc. krito reklamos pajamos, kurios sudaro didžiąją dalį žiniasklaidos bendrųjų pajamų (beje, iki šiol jos liko tame pačiame dugne). Redakcijos labai nuskurdo, kitas dalykas – praradome nacionalinius dienraščius.
Mes, žurnalistai, leidėjai patys esame kalčiausi dėl tokios žiniasklaidos būklės. Jei pažvelgsime į dienraščius, pvz.: „Respublikos“ grupės, kokybės prasme jie buvo visa galva aukštesni už dabartinius internetinius portalus, kurie yra pagrindiniai naujienų šaltiniai. Dienraščiai buvo žymiai profesionalesni kalbos kultūra, objektyvumu, informacijos atranka. Tačiau, dienraščiai prisidėjo prie manipuliavimo savo įtaka, jėga, o tai Lietuvoje – pakirto žiniasklaidos prestižą.
Internetinė žiniasklaida, kuri turėjo visus išvaduoti iš įtakų, dabar mus įsuka į beprasmiškų „click‘ų“ (paspaudimų) sūkurį, kur kalbos kultūra, objektyvumas yra paskutinėje vietoje, nes visada informaciją galima papildyti. Svarbiausia – greitis. Jei Lietuvos portaluose perskaitai, kad kažkas įvyko Ukrainoje, turi pasitikrinti „BBC“ (didžiausias pasaulio transliuotojas) – ar tikrai įvyko, nes labai dažnai būna, kad to nebuvo.
Taigi, pamatiniai žiniasklaidos principai, kad bent 2 nepriklausomi šaltiniai turi patvirtinti naujieną – kasdien yra pažeidžiami. Svarbiausia – būti pirmam.
Kitas dalykas, tyčinis ar netyčinis manipuliavimas, didžiulis kvailumas, kuris yra portalų palydovas.
Pateiksiu kelias antraštes, atspindinčias internetinės žiniasklaidos kultūrą:
„Visa tiesa apie taupiųjų lempučių žalą“, „Miesto šuns dienoraštis: visa tiesa apie skiepus“, „Visa tiesa apie jauninančias grožio procedūras“, „Mitybos revoliucija: visa tiesa apie riebalus“, „Visa tiesa apie Lietuvos mokytojų algas: Europos kontekste žemiau jau nėra kur“, „Visa tiesa apie mokslą JAV iš lietuvio lūpų – ko galime pavydėti“. Pastaroji antraštė – nuostabiausia, iš vieno lietuvio lūpų – žiniasklaida pasako visą tiesą apie JAV mokslą!
V. Trofimišinas:
– Kokios priežastys nulemia žurnalistikos kokybę? Finansai vaidina labai didelį vaidmenį. Sakoma: misija be finansų yra utopija, o pinigai be misijos yra cinizmas. Kalbant apie žurnalistikos misiją, šis tikslas turi būti pagrįstas finansais, kitaip geros kokybės pasiekti nepavyks. Žinoma, daug lemia ir pačio žmogaus nusiteikimas ir požiūris į profesiją.
Gaila, kad neatvyko Rimvydas Valatka (turėjęs dalyvauti diskusijoje), labai norėjau jo paklausti vieno dalyko, kurį, berods, prieš 3 m. perskaičiau iš vieno jo pasisakymo, labai giliai įstrigo, kad: „Reiktų nuteisti visas aukštąsias mokyklas, kurios rengia žurnalistus ir paskelbti jas karo nusikaltėliais, nes ruošia žmones, kurių profesija neturi ateities“.
Piešiama tragiška žurnalistikos profesijos perspektyva. Manau, kad perspektyva yra, tik neaišku, kokios jos reikalaus visuomenė, už kokią žiniasklaidą ji sutiks mokėti.
Prof. dr. A. Balčytienė:
– Problemas mes įvardijame dažnai. Tačiau, kiek kalbėjimas apie problemas yra apskritai prasmingas? Gal situacija pasikeis, kai mes pasieksime beviltišką dugną? O gal dugną jau pasiekėme ir būtų pats laikas atsispirti bei kilti aukštyn?
Ko reikėtų, kad Lietuvos žiniasklaida taptų konkurencinga idėjomis ir kūrybiniais projektais, bet ne greičiu?
O. Lukošius:
– Kalbėjimas visada padeda, o jei kalbėjimą lydi darymas, tada dar geriau. Ką galima padaryti? Nusipirkti kokybišką leidinį ir taip prisidėti prie žiniasklaidos kokybės rėmimo.
Didelė problema – atsakomybės stoka už savo prekės ženklą. Jei vadovai jį tausotų, galvotų, ką deda į www.delfi.lt, www.15 min.lt, www.lrytas.lt puslapius – daugybė dalykų išsispręstų. Kai jie supras, kad turi puoselėti prekės ženklą – situacija pasikeis.
Padėtis pakis ir tuomet, kai teks mokėti už naujienas internete arba turinys bus apmokestintas bent iš dalies. Tai privers žiniasklaidos priemones vertinti savo vardą, nes reikės surinkti lėšas iš skaitytojų, o pastarieji ims kritiškiau vertinti naujienas.
V. Trofimišinas:
– Būtų džiugu, jeigu naujienų apmokestinimas pasiteisintų, tačiau, kol kas Europoje sėkmingų atvejų nežinau.
Kokia internetinė žiniasklaida galėtų išlikti? Ta, kuri kurs unikalų turinį, juk reklamos užsakovai atskingai atsirenka, kur yra unikalus turinys, o kur kartotinis. Taigi, kelias išlikti – gaminti unikalų turinį, tik problema – tai brangiai kainuoja.
Prof. dr. A. Balčytienė:
– O gal auditorijai, verslams nerūpi žiniasklaidos kokybė? Tuomet žurnalistams ir patiems nelabai rūpi reputacija ir mes lekiame į primityvesnės informacijos, greitų manipuliacijų, greitų triukų finišą?
V. Trofimišinas:
– Kalbėti reikėtų apie visuomenės žiniasklaidinį raštingumo lygį. Šis ugdymas Lietuvoje labai atsilikęs, palyginus su mūsų artimiausiais kaimynais. Tik pernai, berods, prasidėjo iniciatyvos, paremtos finansais, kur galima įgyvendinti žiniasklaidinio raštingumo ugdymo projektus. Jei mūsų visuomenė būtų žiniasklaidiškai raštinga – kritiškai galėtų vertinti, kas jai pateikiama ir galėtų pareikalauti iš žiniasklaidos: perku arba ne leidinį, skaitau portalus arba ignoruoju. Tai tikrai turėtų įtakos žiniasklaidos kokybei.
Prof. dr. A. Balčytienė:
– Koks valstybės vaidmuo šiame procese, ko reikėtų, gal tikrojo/viešojo/visuomeninio medijų projekto? Kas jį galėtų kurti? Kur universitetų vaidmuo?
O. Lukošius:
– Aš, kaip žurnalistas, manau: apsaugokit žiniasklaidą nuo valstybės! Kuo ji toliau – tuo geriau. Galbūt, kaip Skandinavijoje, galėtų atsirasti pamokos, kur moksleiviai būtų skatinami perskaityti laikraštį/žurnalą/interneto portalo naujienų ir gautų užduotis, susijusias su žiniasklaidos turiniu. Gal tuomet susiformuotų įpročiai ir įgūdžiai skaityti, ir bent šioks toks kritinis mąstymas? Tai ypač aktualu dabartinės situacijos su Rusija akivaizdoje – rusiški kanalai yra baisus ginklas, prieš kurį, deja, ir didelė dalis vyresnių Lietuvos gyventojų nesugeba atsilaikyti – kritiškai įvertinti gaunamos informacijos.
Žiniasklaida išsivysčiusiame pasaulyje išgyvena desperacijos laikotarpį, niekas nežino kas bus. Internetas, portalai – atrodo kaip kažkoks šios dienos avangardas.
Yra naujas iššūkis – naujienų kėlimasis į mobiliuosius telefonus. Pažiūrėkit, kiek reklaminių pozicijų galima parduoti jūsų telefone? Ir kiek portalai gali uždirbti iš nemokamo naujienų skelbimo mobiliuosiuose telefonuose? Ko gero, turėsime dar vieną didžiulį lūžį žiniasklaidos rinkoje: žmonės naujienas skaitys ne kompiuteriuose, o telefonuose, juk tai žymiai patogiau ir greičiau. Portalai neteks daugybės pajamų, nes skaitytojai iškeliaus į terpę, kur daugybės reklamos, tiesiog fiziškai neparduosi.
V. Trofimišinas:
– Vargšė žiniasklaida, (neturinti pinigų) jos tragizmas tame, kad labai greitai ją gali pasisavinti politikai, valdžia. Tačiau, valdžia gali ir padėti, tik klausimas kiek tos pagalbos reikia ir kaip išlaikyti distanciją tarp pagalbos ir kišimosi į žiniasklaidos reikalus. O noras kištis yra gajus ir suprantamas.
Žiniasklaida, kaip demokratijos garantas, yra viešoji gėrybė. Visi už tą viešąją gėrybę turėtume mokėti. Tik klausimas toks: visuomenė pati kada nors tą padarys priversta (aišku, labai norėtųsi, kad savo noru) ar vieną dieną valdžia pasakys, kad ji gali sumokėti už tą viešąją gėrybę? Tada žiniasklaida tikrai gyvuos, tik klausimas, kam ji tokia bus reikalinga?
Klausimai iš salės:
– Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas suformuotas 2005 m., o dabar jau 2015-ieji! Beje, jis platus, viskas išdėstyta straipsniais, gan griežtos formos. Bet juk žiniasklaida keičiasi! Gal vertėtų imti pavyzdį iš JAV, kur žurnalistų Etikos kodeksas surašytas A4 formato dydžio lape, draugišku tonu. Gal laikas tobulinti lietuviškąjį Etikos kodeksą?
V. Trofimišinas:
– Šiandien Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso net nebūtų galima vadinti galiojančiu. Jis priimtas 2005 m., 15-os organizacijų. Jis buvo aktualiausias žiniasklaidos priemonėms, deja, Kodekso steigėjai, kūrėjai jo pasirašyti – nesugebėjo. Tas nebuvo realizuota iki galo. Juokinga, kad per 10 m. to padaryti nesugebėta. Šis kodeksas kaip remarka.
Dabar, remiantis Visuomenės informavimo įstatymu – turime vadovautis visuomenės informavimo Etikos kodeksu. Šio kodekso kol kas dar nėra, neseniai sukurta jo darbo grupė – 7 atsakingos organizacjos, manau, dar šįmet jį sukurs.
Beje, LŽS senai kėlė iniciatyvą, kad Kodeksas jau nebegalioja, tad priėmė 10 žurnalistinės veiklos principų ir jais vadovaujasi.
Kokį vaidmenį atlieka nacionalinis transliuotojas, ar jis yra autoritetas, kokybiškos žiniasklaidos atstovas?
O. Lukošius:
– Nėra blogai, tai organizacija, kuri laikosi pamatinių principų, vertybių. Teigiami pokyčiai – komercinės reklamos uždraudimas ir naujas finansavimo modelis, kuris tikrai dosnus (šįmet LRT tenka beveik 30 mln. eurų). Na, o man, kaip LRT radijo ir televizijos klausytojui bei žiūrovui, norėtųsi daugiau permainų, naujovių: naujų laidų, temų.
Kokią vietą užima kultūrinė žiniasklaida? Ar jai lemta egzistuoti tik nišiniuose portaluose?
V. Trofimišinas:
– Yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, kurio paskirtis – palaikyti kultūrinę žiniasklaidą. Nemanau, kad kultūrinė žiniasklaida pati galėtų išsilaikyti, tai tikrai būtų fantastiškas dalykas, juolab, kai komercinė nelabai išsilaiko. Kultūrinės žiniasklaidos be paramos – neįsivaizduoju.
O. Lukošius:
– Anksčiau dienraščiams buvo prestižo reikalas turėti kultūros priedą, kultūros skyrių. Visi supranta, kad tiesioginės naudos tai neduodavo (beje, ten niekada nerasdavai reklamos). Buvo bendra nuostata, kad taip turi būti.
Dabar man kyla klausimas, o kodėl mokesčių mokėtojai turi remti spaudą, kuri gyvena maždaug 1992-ų m. įpročiais? Yra ir tokių kultūros leidinių, kurių tiražai labai maži, ir jie nieko nedaro, kad būtų populiarūs, įdomūs.
Valstybėje daugkas daroma automatiškai, per pažintis, konjunktūrą: na, jeigu 20 m. skyrėme tam leidiniui paramą, tai duosime ir vėl, juk ne iš savo kišenės imame. O jei ateina naujas leidinys, tai, matyt, jis ir taip yra turtingas, tad kam jį remti? Ne visada yra pamatuojama nauda ir įvertinami visuomenei vertingi projektai. Problema sudėtinga.
Prof. dr. A. Balčytienė:
– XXI amžiaus žurnalistika, kas tai?
V. Trofimišinas:
– Žmogus, kuris atsakytų į šį klausimą, manau, gautų Nobelio premiją. Apie žiniasklaidos situaciją Lietuvoje: ji nėra blogiausia pasaulyje, tačiau nėra ir gera, dėl to jau sutarėme. Esminis dalykas, reikia, kad žiniasklaida būtų kuo įvairesnė: tiek pramoginė, tiek kokybiškoji, tiek nišinė – turi egzistuoti.
O. Lukošius:
– Dabar kalbama, kad robotai netrukus ims rašyti naujienas, bent sporto įvykių. Labai tikiuosi, kad robotai neperims visos žiniasklaidos, žurnalistų darbo. Kūrybiškumui, tam tikrai literatūrai žiniasklaidoje visada atsiras vietos. Svarbu turinys, kurį tu paskelbi, o platforma – nebe taip svarbu.
Tikiuosi, kad auditorija reikalaus geresnio turinio arba apdovanos leidinius už gerą turinį, o kūrybingi žmonės dar norės būti profesionaliais žurnalistais. Nors profesionalią žurnalistiką daug kas jau laidoja, bet manau, kad ji dar gyvuos.
Parengė Skirmantė JAVAITYTĖ
lzdraugija.lt
