Neringos Rutkauskienės nuotr.
Po turtingo pokalbio apie šiandieninės žiniasklaidos problemas su ilgametę darbo spaudoje patirtį turinčiu apžvalgininku Zenonu Mikalausku natūraliai, tarsi pati savaime, kilo mintis pakalbinti ir jaunosios kartos žurnalistą.
Lietuvos žurnalistų draugijos narė, šiuo metu populiaraus žurnalo „Moters psichologija“ vyriausioji redaktorė bei aktyvi kovotoja už gyvūnų teises JURGITA VALENTAITĖ (g. 1988), vos prieš kelerius metus baigusi žurnalistikos magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete, neslepia kurį laiką savęs ieškojusi ir dvejojusi. Nors ir anksčiau rašė straipsnius gyvenimo būdo žurnalams, tačiau vis kažko nerado. Galiausiai žurnalistikos profesija tarsi viską sudėliojo į stalčiukus. Taigi – apie išliekamąją vertę kuriančią žiniasklaidą, etiką ir dar daugiau skaitykite šiame interviu.
Jurgita, kodėl pasirinkai žurnalistės kelią? Apie jį tenka girdėti turbūt daugiau neigiamų atsiliepimų nei teigiamų: žurnalistų darbas sunkus, neribojamas valandų skaičius.
Galėčiau pasakoti apie tai, kaip man mokykloje gerai sekėsi lietuvių kalba, kaip dalyvaudavau kūrybos konkursuose ir visi mane įsivaizdavo einančia žurnalistikos keliu. Ir pati save jame mačiau. Kita vertus, 12-oje klasėje sutrikau – svarsčiau rinktis studijuoti veterinarinę mediciną. Baigusi žurnalistikos studijas ir jau spėjusi padirbėti žiniasklaidoje vėl susimąsčiau: negi tai viskas? Nejau didžiąją laiko dalį praleisiu biure rašydama straipsnius temomis, kurios ne visada man įdomios? Šios sumišusios mintys pastūmėjo tęsti mokslus – stoti į jau minėtą veterinarinę mediciną. Įstojau. Ir greitai supratau, kad dirbdama veterinarijos gydytoja padėsiu tik labai mažai daliai gyvūnų… O juk tenkinant žmonių reikmes išnaudojami, kankinami ir žudomi yra 98 proc. šios planetos gyvūnų! Kaip aš padėsiu spręsti šią problemą dirbdama gydytoja? Viso labo gydyčiau tik pavienius sužeistus gyvūnus.
Tik neseniai supratau, kad mano pasirinkimas studijuoti žurnalistiką buvo teisingas. Vienas svarbiausių mano gyvenimo tikslų – ginti gyvūnų teises. Būtent žurnalistika yra įrankis, padedantis šviesti žmones, prisidedantis prie jų sąmoningumo skatinimo.
Atsakydama į tavo klausimą galiu teigti, kad nuo mūsų požiūrio priklauso, ar darbas lengvas, ar ne. „Kaip žiūri, taip ir matai“, – dainuoja Andrius Mamontovas. Bet kuris nemėgstamas darbas bus sunkus. Manasis man nėra sunkus.
Užaugai ir brendai jau nepriklausomoje Lietuvoje. Naujosios žiniasklaidos technologijos tarsi įaugusios į kraują. Ir vis dėlto dirbi spaudoje. Ką tau reiškia spausdintinis žodis?
Daug kalbama apie tai, kad spausdintas žodis eina užmarštin, užleisdamas gretas virtualiam. O man gera atsiversti ką tik iš spaustuvės atvežtą, dažais ir popieriumi kvepiantį žurnalą. Taip pat gera, kaip ir skaityti tikras, rankose laikomas knygas. Nesigundau vartyti jų skaityklėse.
Dar studijuodama kažkada man esi užsiminusi, jog tau pačiai labai svarbu atstovauti rimtajai žurnalistikai. Kaip tai įsivaizduodavai? Kaip kito tavo samprata?
Nežinau, ko mane galėtų išmokyti darbas bulvarinėje spaudoje. Sunku sugalvoti, kuo tokia niša mane praturtintų. Veikiausiai niekuo. O man svarbu tobulėti. Atsitrenkusi į lubas ieškau didesnių erdvių.
Bet tada, kai dar tik studijavau, savo ateitį žiniasklaidoje mačiau lyg pro miglą. Žinojau, kad dirbsiu žiniasklaidoje, bet kaip tą darysiu, nenumaniau. Viskas į lentynėles susidėliojo natūraliai.
Šiandien sunku atskirti rimtąją nuo bulvarinės žiniasklaidos: naujiena ar įvykis pranešamas sensacingai, nevengiama nuomonės ar vertinimo. Natūralu, tai garantuoja didesnę auditoriją ar peržiūrų skaičių. Pati esi redaktorė, tad kaip tau svarbu teksto pateikimas, paklusimas auditorijai? Ar nūdien apskritai įmanoma atskirti žurnalistiką nuo rinkodaros?
Tiesa ta, kad šiandien mes labai skubame. Per brangu skirti keliolika minučių laiko straipsniui, kad nuspręstum, ar buvo verta jį skaityti. Todėl straipsnio pavadinimas, anotacija turi užkabinti. Ir tai galioja ne tik bulvarinei žiniasklaidai. Tačiau man baisiai liūdna, kokia tapo mūsų žiniasklaida, ypač interneto. Negaliu skaityti portalų, norisi verkti, nes jų turinys atspindi tai, ko reikia didžiajai daliai visuomenės… Žiniasklaidos kūrėjai taikosi, pataikauja vartotojams. Natūralu, juk rašo ne sau, o skaitytojams. Pigios antraštės, iš piršto laužti bulvariniai skaitalai… Gaila, nes tai rodo, kiek dar daug mums reikia tobulėti einant sąmoningumo keliu.
Sunku pasakyti, ar paprastas skaitytojas visuomet atskiria žurnalistiką nuo rinkodaros. Aš pati atskiriu užslėptos reklamos straipsnius. Gal dėl to, kad nebemoku skaityti taip, kaip anksčiau – kol dar nebuvau panirusi į žurnalistikos vandenis. Žurnalus, laikraščius, portaluose pateikiamą medžiagą vartau žiūrėdama, kaip dirba kolegos, o kartu ir konkurentai.
Kokiomis vertybėmis vadovaujiesi savo darbe? Kokius pastebi šiandieninių žurnalistų trūkumus ar atvirkščiai – privalumus? Ko apskritai pasigendi?
Noriu, kad mano darbas turėtų išliekamąją vertę. Noriu tikėti tuo, ką darau. Dirbdama noriu tobulėti pati ir noriu, kad žmonės, skaitantys mano straipsnius ar leidinio, kurį kuriu (kaip šiuo atveju – žurnalą „Moters psichologija“), tobulėtų taip pat. Tobulėti, tapti sąmoningesniems – tai mano siekiai, kuriais vadovaujuosi darbe.
Dirbdama vyr. redaktore supratau, kiek nedaug yra žurnalistų, turinčių dovaną (ar ją išlavinusių) rašyti. Daugumai reikėtų mokytis kūrybinio rašymo, o neretam – pasikartoti ir lietuvių kalbos taisykles.
Tačiau džiaugiuosi matydama, kad autorius, parašęs straipsnį, ir pats patobulėjo. Ieškodamas medžiagos, reikiamos straipsniui, ar kalbėdamas su pašnekovu (jeigu tai interviu), liko nustebęs, sužinojo kažką, kas jį tam tikru klausimu pakeitė. Tai juk nuostabu! Rinkdama straipsniams temas ir paskirdama jas autoriams stengiuosi atsižvelgti į konkrečią asmenybę, pomėgius. Norisi, kad darbas būtų prasmingas ne tik man, bet ir kitiems.
Kaip manai, kokia tolesnė profesionaliosios žurnalistikos ateitis mūsų vartotojiškoje visuomenėje?
Tiesą sakant, nežinau… Manau, šitai priklausys nuo to, kiek žmonių taps sąmoningesni, ieškos prasmės. Norisi tikėti, kad rimtoji žurnalistika subręs, išstums niekuo nepraturtinančius straipsnelius, kuriais prigrūsti interneto portalai.
Vadinasi, dar kartą rinktumeisi šį kelią?
Taip, žurnalistika leidžia būti pačiame įvykių sūkuryje, tobulėti ir siekti vieno svarbiausių mano gyvenimo tikslų – kovoti už gyvūnų teises.
Kalbėjosi Vaiva ŠTRIMAITIENĖ
lzdraugija.lt
