Alfas PAKĖNAS
Jau trečią dešimtmetį kiekvieną pavasarį Rašytojų sąjungos klubas pakviečia į „Varpų“ vakarą. Gegužės 12 d. čia savo savarankišką gyvenimą pradėjo trys naujos knygos – du literatūros almanacho „Varpai“ tomai ir Leono Peleckio-Kaktavičiaus biografinė monografija „Vytauto Osvaldo Virkau meno vizija“.
„Visada su jauduliu ruošiamės kelionei į Vilnių, – prisipažino gausiai susirinkusiems gerbėjams „Varpų“ vyriausiasis redaktorius L. Peleckis-Kaktavičius. – Tai ne tik šventė, bet ir ataskaita, ką pavyko atrasti, ką „Varpams“ patikėjo talentingi kolegos, kodėl ir naujausi puslapiai verti dėmesio. Šįkart jūsų dėmesiui du – rudeninis ir pavasarinis – „Varpų“ numeriai“.
Kol prasidės knygų aptarimas, redaktorius ne tik pasidžiaugė naujais vardais, bet ir papasakojo apie situaciją, kuri gali nulemti ateitį. Ji susijusi su rėmėjais. Ištikimiausias, vertas didžiausios padėkos – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Nemaži nuopelnai priklauso Uždarajai akcinei bendrovei „Rūta“ ir jos direktoriui Algirdui Gluodui, kuris, deja, šių metų pradžioje įmonės vairą perdavė kitam. Algirdas liko redakcijos kolegijos nariu, todėl „Varpų“ leidėjai viliasi, kad „pasaulio pabaiga dar neįvyks“. „Na, o jei įvyks (gali, žinoma, ir taip atsitikti), – pajuokavo redaktorius, – apie tai sužinosite pirmieji“. Skaitytojų ir autorių redaktorius atsiprašė, kad naujausio almanacho numerio tituliniame puslapyje skelbiama informacija apie rėmėjus ne visai atitinka tikrovę. Leidinys išspausdintas anksčiau nei savo verdiktą paskelbė Lietuvos kultūros taryba. Deja, jis, kaip ir praėjusiais metais, buvo neigiamas. Keičiantis Šiaulių valdžiai, nebeparėmė varpininkų ir miesto savivaldybė.
O užbaigė redaktorius savo įžanginį žodį optimistiškai: „Šiandien – ir naujos knygos sutiktuvės. Džiaugiamės įvykusiu stebuklu – kai jau beveik nebetikėjome, jog rasime rėmėją biografinei monografijai, skirtai jubiliejų pažyminčiam žymiam dailininkui, netikėtai sužinojome, jog savo pagalbą pasiryžusi pasiūlyti Viešoji įstaiga „Meno fondas“, jos svarbiausi žmonės Živilė ir Jonas Garbaravičiai. Ačiū už tą velykinį stebuklą. Didžiausios sėkmės jiems. Tokie šviesuoliai didelė išimtis. Per dvidešimt šešerius metus esame kreipęsi su prašymu padėti į keletą Lietuvos turtingiausių žmonių, tačiau iki šiol nė vienas nebuvo teikęsis tapti rėmėju, nors viešai daug ir gražiai kalba apie kultūrą“.
Literatūros kritikas Stasys Lipskis pasidalino savo įžvalgomis, kurios gimė perskaičius biografinę monografiją. Anot kalbėtojo, prieš parašydamas tą knygą jos autorius nemažai metų artimai bendravo su jos herojumi, kartu aplankė daug Lietuvos vietų, ypač mažų miestelių, kuriuose „tikroji Lietuvos širdis“, gilinosi į dienoraščius, laiškus, ieškojo retų archyvinių dokumentų ir su tikra beletristo aistra atkūrė įdomią asmenybę. „Meno pasaulyje gerai žinomas dailininkas, ko gero, ne vienam lietuvių skaitytojui bus pirmoji pažintis su įdomiu kūrėju. Galima tik pasidžiaugti, kad tokia pažintis – ne vienintelė šiauliečio rašytojo kūrybinėje biografijoje. L. Peleckis-Kaktavičius į mūsų skaitymo pasaulį įvedė dailininkus Juozą Bagdoną, Adolfą Vaičaitį, išsamiai ir savitai savo knygose papasakojo apie Kazimierą Barėną, Jurgį Jankų, Vytautą Alantą, Bernardą Brazdžionį. Kiekvienam šių kūrėjų skirta išsami biografinė monografija. Ir, svarbiausia, nė vienoje nerasi sauso „akademinio“ dėstymo, bendrų frazių“, – pažymėjo kritikas.
Vakaro metu ne kartą buvo minimas „Varpų“ sumanytojo prof. Algirdo Juliaus Greimo vardas. Visų pirma, aptariant almanacho redaktoriaus pasikalbėjimą su jo mokiniu – JAV gyvenančiu prof. Thomu. F. Brodenu. Tą įsidėmėtiną tekstą pristatydamas prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka pažymėjo, jog T. F. Brodenas šiuo metu yra pats nuosekliausias žymiojo semiotiko intelektualinės biografijos kūrėjas. Jo rašoma monografija turėtų pasirodyti po poros metų, kai bus minimas A. J. Greimo šimtmetis. Kalbėtojas informavo, kad šis jubiliejus įtrauktas į UNESCO kalendorių, A. J. Greimas bus minimas tarp žymiausių 44 asmenybių, pradedant Aristoteliu. Profesorius taip pat atkreipė dėmesį į „Varpų“ įprotį ištraukti iš šešėlio talentingus, tačiau pastaraisiais metais retai besireiškiančius kūrėjus. Prieš keletą metų taip atsitiko su Henriku A. Čigriejum, kuris po to pelnė Nacionalinę premiją, o naujausiame numeryje plačiai pristatytas Saulius Šaltenis, kuriam taipogi palinkėta tokio įvertinimo. Anot K. Nastopkos, skaitydamas tą apysaką jis tikra to žodžio prasme pažiūrėjo filmą, profesorius neabejoja, kad tuo kūriniu turėtų susidomėti kino kūrėjai. O L. Peleckio-Kaktavičiaus monografiją pavadino įdomia ir dėl paties objekto, ir dėl profesionaliai pavaizduoto individualaus likimo.
„Džiaugiuosi tuo 32-uoju „Varpų“ dūžiu, jis yra lyg ir mano paties šioks toks veidrodėlis, nes kai žiūrit į mane, tokį jauną, galit prisiminti, kiek metų „Varpams“ – mes su „Varpais“ vienmečiai, – sakė akademikas, prozininkas, „Varpų“ redakcijos kolegijos narys Vytautas Martinkus. Teko pažinti pagrindinius almanacho kūrėjus – rašytoją Kazį Jankauską ir A. J. Greimą, o prieš 27 metus atgaivinus „Varpų“ leidybą, kažkaip šalia pradėjo mane matyti Leonas. Redaktorius pažymėjo, kad naujausi „Varpai“ jubiliejiniai – tai 30-asis atnaujintų „Varpų“ numeris. Aš, kol kiti iki manęs kalbėjo, nepatingėjau suskaičiuoti ir skelbiu įdomią informaciją: tai – 30-oji ir paties Leono knyga. Koks įdomus sutapimas. Ir „Varpai“, ir Leono knygos tarsi paraleliniai pasauliai. Beveik kartu išeina ir tiesiog negali nesistebėti“. Aptardamas naujausius almanacho tomus, akademikas ypač išskyrė pagavų interviu su S. Šalteniu, jo kino legendą, kurioje – vaizdų vaizdai. „Bet čia ir Sauliaus stichija. Kiek aš jį prisimenu iš anų laikų, kuomet jis buvo mūsų visų dėmesio centre, jis mus pirmiausia žavėjo nepakartojamu gebėjimu kalbėti vaizdais. Šiuo atveju jis vėl grąžino prie lyg ir pažįstamo, žinomo ir kartu nematyto, neskaityto S. Šaltenio, ir aš labai pasidžiaugiau šitais tekstais“, – sakė V. Martinkus. O grįždamas prie L. Peleckio-Kaktavičiaus monografijos, pažymėjo: „Leonas pirmiausia yra žodžių žmogus, literatūros meistras. Kai jis rašo apie rašytojus, man rodos, yra savoje stichijoje ir ten jaučiasi kaip žuvis vandeny. Bet šita jo knyga yra trečioji knyga apie dailininką. Rašyti apie dailininką literatui yra ne taip paprasta. Reikia perimti tam tikrus kamertonus, kitokius registrus vartoti, žodžių pasaulio žmogui persikūnyti, pagyventi spalvų, tapybos pasaulyje. Manau, kad Leonas šitą išbandymą neblogai išgyveno, įvykdė savo įsipareigojimą, nepaprastai sunkų uždavinį – tą dailininką įvesti į mūsų pasaulį. Mane, kaip skaitytoją, knygos autorius įtikino, kad V. O. Virkau yra įžymus mūsų dailininkas“.
Knygą skaitęs dar rankraštyje dailininkas ir dailės kritikas Aloyzas Stasiulevičius pasidžiaugė, kad yra tokia knyga, kad ji gerai parengta, padaryta meistriškai, kad net kalbant apie dailės kūrinius jokių profesinių prasilenkimų nėra. „Dar vienas paukštis parskrido“, – konstatavo. Tuo pačiu maestro kalbėjo, kad Lietuvoje gana sudėtinga situacija su dailės kritika – parodos nesusilaukia dėmesio, neretai ne dailininkas ir jo menas, o pats kritikas svarbiausias. Be to, grįžtantys dažniausiai sutinkami su dideliu entuziazmu, o čia, Lietuvoje gyvenantys, kaip ir pamirštami.
„Varpų“ vakare pirmą kartą dalyvavo teatro režisierius Gytis Padegimas. Naujausiame almanacho numeryje turime progą skaityti apie jo suorganizuotą dramaturgijos festivalį, Atgimimo metais sukrėtusį ne tik Šiaulius, bet ir Lietuvą. Tos išskirtinės medžiagos autorius – JAV gyvenantis prof. Patrickas Chura. Anot G. Padegimo, publikacija „Varpuose“ sugriauna mitą, kad amerikiečiai žino tik apie tai, pas įvyko per pastarąją parą, o kas buvo prieš tai, žino tik vos vos. „Įvyko beprecedentinis atvejis. Minint mūsų valstybės atkūrimo jubiliejų, Šiauliuose 1988 m. įvykęs festivalis net neprisimintas. O amerikiečių mokslininkas susidomi šiuo fenomenu, remdamasis rimčiausiais metodais, praveda tyrimą, kas gi Lietuvai buvo tas festivalis, kuriame kalbas apie Lietuvos ateitį sakė Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas ir kiti, kur buvo pristatytos uždraustos pjesės, kaip jis veikė politinį-socialinį mūsų išsivadavimo judėjimą jo priešaušryje, – pasakojo teatro režisierius. – Ir tai dar ne viskas. Patrickas rudenį ruošiasi atvažiuoti į Šiaulius ir pratęsti tyrinėjimus, papildyti nauja informacija savo gyvąjį archyvą“. G. Padegimas išsakė savo rūpestį dėl už ES pinigus naikinamo paveldo mažuose miesteliuose, dėl miestuose iškertamų ąžuolų alėjų, dėl uždarinėjamų mokyklų ir kitų kultūros židinių. „Mūsų kultūrą ir mus, kaip bendruomenę, kaip tiltuką iš praeities į ateitį išgelbės tokie varpininkai, kaip Leonas. Reikia džiaugtis, kad tokie žmonės yra. Duok Dieve, kad visą laiką tie „Varpai“ skambėtų, kad Leonui nepritrūktų jėgų. Tik dvasinė struktūra, kultūros infrastruktūra kuria tautą, valstybę. Jeigu to nėra, viskas eina velniop“, – emocingai kalbėjo maestro.
Vakaro metu 2015 m. literatūrinės „Varpų“ premijos laureatais tituluoti prozininkas S. Šaltenis, poetai Erika Drungytė, Juozas Nekrošius, prizą už geriausią debiutą pelnė Tomas Taškauskas.
„Keletą metų buvau užsiėmęs kitais darbais. Ir kai po pertraukos Leono dėka vėl turėjau progą atnaujinti pažintį su „Varpais“, pamačiau, koks tai vis dėlto yra žygdarbis. Tai yra gyvenimo žygdarbis. Man patinka žmonės, kurie dirba ne dėl greitos sėkmės“, – kalbėjo S. Šaltenis.
„Varpai“ labai daug pamato, – pratęsė mintį J. Nekrošius. – Pastebi ne tiktai Lietuvoje kas vertingiausio, įdomiausio, bet ir toliau. „Varpų“ leidėjų darbai tikrai unikalūs. Man atrodo, laikas įvertinti tų žmonių vaižgantišką tradiciją – šviesuliukų, unikumų ieškojimą. Tai yra savotiškos povandeninės upės, pačios svarbiausios, be kurių ir kitos, kurias mes apdainuojam, neturėtų tų vandenų, būtų šaltiniai. Kiek padaryta! Atrodo, kad ne Leonas su Silvija, o visas Literatūros ir meno institutas prie tų darbų triūsė. Panašiai galima būtų atsiliepti apie „Santaros“ žurnalą. Rašytojų sąjunga turėtų pagalvoti, kaip įvertinti. Vyriausybė turi tam tikrus garbės ženklus už šitokius didelius darbus. Taigi, Leonai, labai ačiū, kad „Varpai“ skamba, juos mes visą laiką girdim ir daug daug kas juos išgirs ateityje“.
Apibendrindamas tai, kas vakaro metu buvo pasakyta, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas pažymėjo: „Galiu tik pasidžiaugti, kad „Varpai“ ėjo, eina ir, tikimės, jog eis ir eis. Labai dėkoju L. Peleckiui-Kaktavičiui. Tai yra labai kūrybiškas darbas, tikras žygdarbis“.
lzdraugija.lt
