Pakviesti ZENONĄ MIKALAUSKĄ pokalbiui paskatino jo įspūdinga, kone šešis dešimtmečius trunkanti žurnalistinė patirtis. Dirbęs Vilkijos, Šakių, Kauno rajonų laikraščiuose, šalies dienraštyje „Vakarinės naujienos“, naujienų agentūroje ELTA, už darbštumą ir dorą žurnalistiką 2012 m. LŽD apdovanotas keturioliktąja S. Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“. Su šiuo žiniasklaidos veteranu, publicistu, politikos apžvalgininku, Lietuvos žurnalistų draugijos nariu buvo įdomu susitikti dar ir dėl to, jog mudu skiria ištisa epocha. „Atsakysiu į viską, ką tik žinosiu“ – pažadėjo Z. Mikalauskas. Ir pažadą dosniai ištesėjo. Kalbėjomės apie šiandieninės žiniasklaidos grimasas, žurnalisto profesionalumą, ateities perspektyvas.
Daug rašėte užsienio ir vidaus politikos temomis, parengėte užsienio politikos apžvalgų, pasaulio politinių veikėjų-diktatorių (V. Putino, A. Lukašenkos, F. Kastro ir kt.) portretų. Čia, o ypač pastaruoju atveju, ypatingai svarbu išlikti nešališkam. Kur, Jūsų manymu, toji riba tarp faktų, informacijos pateikimo ir nuomonės? Kuo vadovaujatės?
Pirmiausia kas yra „nešališkas“? Dėl šito žodžio prasmės daug ginčijamasi. Vieniems atrodo, kad nešališka yra vaizduoti oficialią tos šalies propagandą. Kitiems atrodo, kad nešališkumas yra kritinis vaizdavimas. Man asmeniškai nešališkumas – kai ruošiant informaciją bet kokiais klausimais remiamasi ne vienu šaltiniu, ne vien oficialiais pranešimais. Nesvarbu, ar tai būtų mūsų, ar Rusijos, ar žinių agentūrų informacija, bet kad bent jau būtų pateikiami du požiūriai ir kiekvienas iš jų turėtų tame straipsnyje vienaip arba kitaip atsispindėti. Mano nuomone, labiausiai pasisekę yra tie straipsniai, kuriuose autoriaus nuomonė nepasakoma tiesiogiai, tarsi lieka „už kadro“. Paliekama pačiam skaitytojui spręsti iš pateiktų veikėjų citatų, neoficialių pranešimų, įpinant anekdotą ir pan. Autoriaus vertinimas, žinoma, turi būti, bet tai turi išplaukti iš paties teksto nepateikiant vieno recepto, kaip turi būti.
Ko pasigendate šiandieniniuose apžvalginiuose politikos komentaruose?
Jau esu apie tai rašęs. Man labiausiai kliūva, kai laikraštis, nesvarbu kuris – „Respublika“ ar „Lietuvos rytas“, pradeda pranešimą apie kokį nors politinį šalies įvykį nuo savo asmeninių vertinimų – mums ar man nepatinka kažkoks Seimo priimtas nutarimas ar Vyriausybės potvarkis. Nuo pat pirmųjų eilučių duodamas neigiamas arba teigiamas fonas! O to nutarimo tekstas arba visai nebūna pateiktaa, arba jis atpasakojamas savais žodžiais nesilaikant tikslumo. Kartais tik vienas ne vietoje panaudotas žodis keičia, jeigu ne pačią prasmę, tai nuotaiką.
Pavyzdžiui, pranešama apie pensijų mažinimą. Vieniems tai gali patikti, kitiems – nepatikti, čia kiekvieno individualus reikalas, bet iškart pradedama sakiniu: iš mūsų atėmė pensijas… Tik vienas žodis pakeistas: ne „sumažino“, bet „atėmė“. Tarsi kažkas atėjo su šautuvu ir iš kažko atėmė. Pensijos mums liko tokios, kokias valstybė gali mokėti. Graikija to nedarė, todėl dabar jų pagirios bus karčios ir ilgos. Jeigu kažkas buvo kenksminga, žalinga, tai tą objektyviai ir sakykime: buvo tas ir anas negerai. O mes keikiam ir naudojamės to vaisiais.
O kaipgi visuomenės interesai, regis, jiems turėtų atstovauti žiniasklaida?..
O kas tas visuomenės interesas? Vienoks interesas yra politiko, kitoks – eilinio pensininko. Vienoks interesas yra paprasto darbininko, visiškai kitoks – jaunųjų lietuvių, vakar iškeptų milijonierių. Kažkokio bendro visuomenės intereso, mano nuomone, nėra. Be to, kiekvienas leidinys atstovauja kažkokiai tos visuomenės daliai. Jeigu objektyviausiu laikraščiu laikysime „Lietuvos žinias“, jose leidžiama pasisakyti beveik visų sluoksnių atstovams. Laikraštyje rasime kritikos ir dabartinei, ir buvusiai Vyriausybei, ir konservatoriams, ir socialdemokratams, ir įvairiems vykstantiems procesams. Kiti, tarkime, leidiniai turi savo šeimininkų interesus reikšti. Pavyzdžiui, LNK televizijos šeimininkų interesai slypi informacijos pranešime ir parinkime. Paimkime bet kokią eilinę informacinę šios televizijos laidą. Jeigu žiūrėsime priekabiai ieškodami melo, labai retai kažką rasime. Žinoma, būna visko, kaip ir kitose žiniasklaidos priemonėse, bet jie paprasčiausiai neviršija leistinų normų. Tiesiog parenka tik tam tikros srities informaciją. Didžiausią bloką sudaro eismo, kriminaliniai įvykiai ir pan. Ir kiekvienas toks pranešimas yra teisingas. Platesnių kultūrinių įvykių, jubiliejų, įvairiausių dalykų, kuriuos praneša kitos priemonės, jie paprasčiausiai nemini. Etikos inspektorius, net labiausiai norėdamas, negalės rasti jokių juridinių priekaištų, nebent pabarti, kad to negatyvizmo per daug, tik tiek. Tai vadinama juodosiomis ryšių technologijomis – kaip nemeluojant pasiekti tam tikrą nuotaiką. Tarsi siekiama parodyti, kad Lietuvoje viskas blogai, ir – gana sėkmingai. O juk ši televizija yra viena populiariausių Lietuvoje.
Šiandien daugelis žurnalistų priversti „šokti“ pagal redaktoriaus, laikraščio savininko, kuriam paprastai svarbūs reitingai ir pelnas, dūdelę. Kokia, Jūsų manymu, profesionaliosios žurnalistikos ateitis?
Tai individualu. Tose redakcijose, kuriose aš dirbau visą laiką nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų, minėtų dalykų nebuvo. Kita vertus, šokdamas visada turi galimybę pasitraukti. Jei mane būtų vertę rašyti tai, ko negalvoju, nei aš ginčyčiausi, nei ką, tiesiog pasakyčiau: „Atsiprašau, pasiieškokite kito.“ Ir surastų kitą, paklusnesnį. Bet čia galbūt mano laimė – nepasitaikė tokios situacijos.
Žiniasklaidoje šiandien pelnomasi pateikiant įvairiausias sensacijas, viešinant seksualinius nuotykius, kriminalinius įvykius ir t. t. Na, galima tą tiražą kelti, bet iki tam tikros ribos. Po to persisotinama. Žmonėms nusibosta. Žinoma, yra dvi medalio pusės. Tam tikra auditorijos dalis nori tų sensacijų, bet niekas nėra išmatavęs procentais, kokia toji dalis. Yra skaitytojų, kuriems tai ne itin svarbu ir kurie ieško objektyvios informacijos, kultūrinio, politinio gyvenimo naujienų. Reikia atsižvelgti į gyvenimo raidą. Esu įsitikinęs, kad pirmoji, skandalų trokštanti grupė mažės, o antroji didės. Žurnalisto pozicija čia itin svarbi. Jeigu žurnalistas pasiduos vien tik sensacijų žvejojimui, pataikavimui tai auditorijos daliai, kuriai nuotykių reikia, jis pats kaip profesionalas silpnės. Vis dėlto ateis laikas – gal ne mūsų kartoje, gal po šimto metų, kai tokių išvis nereikės. Profesionalus žurnalistas visada bus reikalingas, tik galbūt keisis technologijos. O kalbant apie bendrą žmonių kultūros lygį, gal ne tokiais tempais, kaip aš asmeniškai noriu, gal ne tokiu mastu kaip reikėtų, bet vis tiek keičiasi ta skaitančioji auditorija, joje atsiranda daugiau apsišvietusių žmonių. Ir ta žiniasklaidos priemonė, kuri orientuojasi į apsišvietusią publikos dalį, anksčiau ar vėliau bus laimėtoja. Nepaisant to, kad šiais laikas dalis jos bankrutuoja.
Taigi, Jūs – optimistas?
Tiesiog realistas. Suprantu, kad toks laikraštis, koks buvo, tarkim, „Aušra“, išlaikant didžiausią pagarbą jos leidėjams, šiandien negalėtų egzistuoti. Štai apie 10 metų buvo leidžiamas savaitraštis „Opozicija“, specializavęsis žlugusios komunistų partijos idealų propagavime. Niekas jo nei draudė, nei kritikavo, nori – skaityk, nenori – neskaityk. Ir savaime numirė, nes nebeliko paklausos. Tai – praeitis, pralošta korta. O lošėjas, pas kurį blogos kortos, vis tiek praloš. Tiesiog likimo taip lemta.
Pakalbėkime apie atsakomybę žiniasklaidoje. Kaip kito atsakomybė sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje?
Partijos veikėjai mėgdavo sakyti anekdotą: „Viskas teisinga, jeigu jame yra nors du procentai teisybės.“ Bylinėtis su spauda praktiškai niekas negalėjo. Būtų pasmerktas iš anksto. Buvo Kaune toks „Sovetskaja Litva“ korespondentas. Jis turėjo pažįstamą kompartijos komitete ir pirmas sužinodavo, kuriam direktoriui ar viršininkui ruošiama pirtis. Jis pasiskubindavo apie tai parašyti feljetoną ir išspausdinti. Po poros dienų tikrai įvykdavo posėdis ir tas nelaimėlis būdavo atleidžiamas. Po to šis reporteris skubiai pranešdavo mūsų kanalais, kad laikraštis „Sovetskaja Litva“ iškritikavo kažkokį veikėją ir partijos biuras jį atleido. Nežinantis šios virtuvės sakydavo, kad tai pats galingiausias Kaune žurnalistas: kai tik jis parašo, taip direktorius ir lekia lauk. Bet kartą už tylėjimą iš vieno direktoriaus pareikalavo stambios pinigų sumos. O tasai buvo susietas su saugumu ir kyšio davimą nufilmavo. Garsusis žurnalistas atsisėdo į kalėjimą.
Atsakomybe rūpinosi griežta KGB ranka, ir čia jokių svarstymų, jokių svyravimų negalėjo būti. Apskritai egzistavo vienintelė nuomonė, partijos nutarimai, ir tie, kurie tuo laiku dirbo spaudoj, radijuje ar televizijoje, šito geležinio įstatymo pažeisti negalėjo. Štai pažeidė Gintautas Iešmantas ir atsidūrė už grotų. Buvo nuteistas už antitarybinę veiklą, nors dienraštyje „Komjaunimo tiesa“ neišspausdino nieko panašaus, tiesiog jo kažkokius rankraščius rado…
O šiandien jūs viską puikiai žinote, visuomenė žino. Ir toji profesinė etika – arba ji yra, arba jos nėra. Žmogus jos laikosi arba nesilaiko. Arba jam pelningas reitingas svarbiau, arba objektyvus nušvietimas. Šiandien objektyvus nušvietimas dažnai pralaimi. Tačiau pralaimi mūšį, ne karą.
Visuomenėje tarsi vyrauja nuomonė, kad žurnalistu gali būti bet kuris, specialaus mokslo nereikia. Kam svarbu kalbos stilius, gramatikos išmanymas, kūrybiškumas?.. Kokia Jūsų nuomonė apie profesinį raštingumą?
Tokiu žurnalistu, kuris pranešinėja žinias, manau, tikrai gali būti dažnas. Juk sovietmečiu buvo nustatyta, kad 40 proc. honoraro gali būti išmokama etatiniams redakcijos darbuotojams, ir 60 proc. – aktyvui, kuris rašinėja ir kurių žinutes perrašinėja žurnalistai. Tačiau profesionalumas vis tiek išlieka. Net toje žinių lavinoje parengti internetinę apžvalgą taip, kaip Mykolas Drunga, retas sugebės. Rašant apie politinius įvykius būtinos elementarios geografinės, istorijos žinios. Ir jeigu aš rašysiu apie Jemeną nežinodamas, kieno tai buvo kolonija, kokia egzistavo santvarka, kas ten vyko praeityje, mano straipsnis bus paviršutiniškas, kokių dabar labai daug. Tad iš dalies reporteriu dirbti gali kiekvienas, bet reporteris nebūtinai bus žurnalistas. Žurnalistui reikalingas tam tikras išsilavinimas. Savaime suprantama, bendro pobūdžio leidiniuose būtinas humanitarinis išsilavinimas, o specializuotuose leidiniuose, tarkime, medicinos ar žemės ūkio – papildomos žinios. Čia reikalavimai yra skirtingi.
Neraštingumas yra interneto pasekmė, jis šiek tiek priklauso ir nuo vidurinių mokyklų. Šiaip ar taip per pastaruosius 20–30 metų abiturientų bendrojo raštingumo lygis tapo žemesnis, nors technologiniu išprusimu jie daug pranašesni. Mūsų laikais tokių, kurie nežinotų, kas buvo V. Kudirka arba J. Basanavičius, net tarp didžiausių dvejetukininkų nebuvo… Žiūrint TV laidą „Klausimėlis“ pasimato, kad jauni žmonės nebežino tokių dalykų. Arba, pavyzdžiui, „Tūkstantmečio vaikai“. Puikiai atsakinėjama apie industriją, mediciną, informacines technologijas, bet vos tik klausimai pasipila iš lietuvių literatūros, istorijos – ir klumpama. O čia juk patys pažangiausi mokiniai! Vadinasi, net jie raštingumo srityje yra silpnoki.
Spaudą šiandien stipriai lenkia internetas. Pirmiausia savo spartumu, auditorijos mase. Traukiasi ne tik leidinių tiražai, bet ir formatas. Tačiau dirbti spaudoje vis tiek prestižiška. Kaip manote, kodėl?
Turbūt lemia psichologija. Žmogus mato savo darbą, matys jį ir po metų, jeigu jam kils noras.
Parašytas, išspausdintas žodis – didesnė autoriaus atsakomybė.
Na, taip. Laikraščių redakcijos dar reikalauja tam tikro tikslumo, faktų tikrinimo. Ir dar – autorių pavardės. Laikraštyje autoriai žinomi, o internete – dauguma anonimų. Netgi portalo redaktorius ne visada žino, kas jam rašo.
Ką Lietuvos nepriklausomybė reiškė Jums kaip žurnalistui? Kaip tai pajautėte?
Ne materialiu aspektu. Anksčiau atlyginimas man asmeniškai buvo gal net geresnis, žinoma, rajono laikraščio sąlygos buvo kitokios, nors jau agentūra ELTA mokėjo palyginti neblogai. Honorarai buvo dideli, turėjau laiko rašyti papildomai. Bet aš niekada nemainyčiau laisvės ir vargano atlyginimo į tą materialinę gerovę. Žinau, kad kiekvienas kvailys man neįsakys ir neprivers daryti to, ko aš nenoriu. Mačiau visokių redaktorių. Ir protingų, ir absoliučių kvailių. Teko dirbti pas visiškai neraštingą, kuris, norėdamas parašyti žinutę į laikraštį, eidavo pas mokinius į vidurinę mokyklą. Net to nesugebėjo padaryti. Buvo ir drąsių, buvo bailių, bet tu buvai nuo jų priklausomas. O jie buvo priklausomi nuo kompartijos komiteto, kuris juos skirdavo. Bet kokį redaktorių, nesvarbu, jis teisus ar neteisus, susiginčijus su partijos rajono komitetu, atleisdavo, ir jokios žurnalistų sąjungos, jokie propagandos bei agitacijos skyriai jo neapgindavo. Taip atsitiko ne vienam. Respublikinių leidinių redaktorius priklausė nuo propagandos ir agitacijos skyriaus, ten dirbančių instruktorių. Jo laisvė buvo ribota, žurnalisto – dar labiau. Žiūrint tik profesiniu lygmeniu, tai yra didžiausia vertybė, kurią suteikė santvarkos pasikeitimas.
Daugiau kaip 50 metų atidavėte žurnalisto profesijai. Jaunajai kartai būtų ko iš Jūsų pasimokyti. Jeigu turėtumėte galimybę, ką pasakytumėte, ką patartumėte norintiems pasirinkti šią profesiją?
Likti ištikimiems savo principams. Kada nors lieptas meluoti ir pirmą kartą sumelavęs, vis lengviau riedėsi, bet tik žemyn. O dirbdamas sąžiningai visada daugiau pasieksi.
Kalbėjosi Vaiva ŠTRIMAITIENĖ
lzdraugija.lt
